(62) Akron, OH, lietus, šlepetė

2011-05-04 Mindaugo laiškas su radiniu:

Šiandien tokia nyki diena – lyja, šalta ir nemalonu. Bet vis tiek norisi išbėgt per pietų pertrauką iš darbo ir ką nors pamatyt. Taigi šiandien vaikščiojau amerikoniškai – neišlipdamas iš automobilio. Ir netikėtai radau šią šlepetę. Turbūt batavimo talentas priklauso nuo naudojamų priemonių – šiuo atveju, automobilio, nes net fotografavau per automobilio langą.
Viskas vyko čia.

Dabar net įdomu pasidarė, nes googlemaps rodo esant namus ten, kur jų jau nėra. Net nebūčiau pagalvojęs, kad ten namai stovėjo.

Lygiai taip pat googlemaps rodo nesamus namus Ukmergės 127 ir 129, Vilniuj, nors ten tik apleistą sodą radau ir išvietę. Batautojo radiniai iš to sodo čia.

(61) Pakelės pora

2001-05-02, šalia kelio Druskininkai–Vilnius, maždaug 28-as kilometras. (Pauliaus G. radinys. Ačiū!)

(xiii) Su priartėjusia tarptautine batautojų diena!

Veidiškėse [= Facebook] rytdieną, gegužės 4-ąją, per UNESCO, JTO ir kt. org. galvas paskelbiau tarptautine batautojų diena. Kai anksčiau mėgindavau googlint: batauti, batautojas, vis perklausdavo: gal jūs norėjote ieškoti: badauti, badautojas; o dabar nebeklausia. Ergo, turim teisę!
Sveikinu visus ir visas, užsiimančius/-ias 100 nuošimčių ekologiškom, sveikatingom, žaviom ir smagiom nesąmonėm!
P.S. Galvojant apie ateitį: kaip angliškai būtų batauti? Kad vienas žodis, gal ir naujadaras, būtų, o ne: nusakomuoju būdu (gather shoes).

(60) Stadionbačiai

Na argi žmogus atsispirsi pagundai, pamatęs išvirtusį tvoros gabalą? Įkišau nosį ir stadiono statybvietėn. Dvi poros.
Ta pliauska prie sportinių visokių minčių gali prišaukt...
O antri – tai tikrai statybininko.

(59) Šeškinbačiai įvairiausieji

Na va, ir priartėjau prie Šeškinės kalvų. Perbėgęs gatvę neleistinoj vietoj, lietaus vandeniui nubėgt skirtu asfaltuotu grioveliu – per sraiges ir butelius – į viršų. Ilgai ieškot neteko – pirmas radinys visai netoliese. Užfiksavęs, atsigręžiau Šnipiškių pusėn.

Batingos ir Šeškinės kalvos, ne tik Antakalnio. Ir šituos radinius jau gan pagrįstai galima vadint miškiniu apavu.

(58) Apleisto kiemo vienišiai

Ukmergės 137 – nebegyvenami namai, nors tikriausiai ne seniai. Kamuolys prie kampo.
Prisiminęs radinį prie Kalvarijų 48, užsukau į kiemą. Trys.

(57) Lankant apleistus sodus, II

Ukmergės gatvėj tarp nr. 125, ant kurio užrašyta „Židiniai“, ir nr. 135, to su raudonu stogu, turėtų būt dar du statiniai – 127 ir 129, bet jų nebelikę (meluoju – išvietė tebestovi); tik sodas likęs: vyšnios jau žydi, tarp dilgėlių guli bekojė kėdė. Na ir šiukšlių daug kur primėtyta.
Batinga vieta. O šlepečių gausa gal irgi buv. namus primena.

(56) Lankant apleistus sodus, I

Savaitgalį praleidęs centre, sekmadienį vakarop susiruošiau keliaut namo. Pakeliui pabataudamas. Tikslas – Šeškinės kalvos, bet prieš tai dar šiur bei tur apsilankiau.
Lvovo gatvėj už 58 namo pasukus į kairę, pro štai šitą fotelį galima nueit iki seno sodo.
O beeinant, aišku, rast šiukšliavietę, kur esti ir batų. (Nelabai malonu tokiose vietose bataut – vis dėlto ne miškas.) Pačiam sode – 0.

(55) Šeštadienio šnipiškiniai

Du radiniai toj pačioj Vilniaus seniūnijoj tą pačią dieną – Šnipiškėse šeštadienį (04-30):
kairėj iš Giedraičių gatvės (coll. [batautojo] Dariaus dovana; ačiū!),
o dešinėj – rastasis prie nebegyvenamo namo Kalvarijų 48 (kas juokingiausia, užtikau laukdamas, kol draugė atiduos savo batus taisyt – prie gatvės tokia maža taisyklėlė stovi).

(xii) Apie batavimo ypatumus

MrSarkasmus prie paleiolandinių parašė tokį komentarą: „Bandžiau batauti miške prie Molėtų, bet be statybinių medžiagų nieko neradau. Talento neturiu, matyt.“ Juokiaus kelias minutes – moka žmogus pralinksmint!
Kartais pagalvoju: kaip rimti žmonės sureaguotų, jei – susitikus kur nors per pietus – į klausimą: „Tai kur keliauji?“ išgirstų atsakymą: „Bataut.“
Manau, kad bent jau tikrai nusišypsojo Gitana, kai Lukiškių aikštėj mesdama šiukšlę ten, kur priklauso, pamatė batus (dovana dešinėj; ačiū!). Sutarėm, kad greičiausiai buvo taip: nusipirko žmogus naujus, įsitaisęs ant suolelio persiavė, senieji nukeliavo šiukšliadėžėn.
Arba vedi vakare pasivaikščiot [ne savo] kalę, žiū – ogi prie Juozapavičiaus 16a galinės sienos – vyriškas žieminis guli. Užfiksuoji. Kitąryt eini tuo pačiu keliu – pasirodo, kitoj takelio pusėj ir antras žolėj begulįs.
Yra toks ironiškas posakis: „Džiaugias, kaip geležėlę radęs.“ – „Džiaugies, kaip batą radęs,“ – sekmadienį pasakiau sau, kopinėdamas Šeškinės kalvom.