Dėl žodžių ir darbų 2010-08-10

Dėl žodžių ir darbų (2010-08-10): Aišku, LKŽ nėra žodžio batauti. Bet galima imtis tokios veiklos. O jai įvardinti reikia žodžio.
Jei bent keli grybaudami ne tik uogaus, bet dar ir bataus, atsiras šansas gyvuot ir žodžiui.
Užfiksavus batą miške, šalikelėj ar dar kur nors, galima jį pasiimt į namus ir imtis asambliažą kurti. Jei seksis, ir parodą surengti.
Eksponuot ant grindų. Batavimas įgautų aukštesnį statusą, gal net A.A. dėmesį atkreiptų. Ir prasivertų vartai istorijon ir žodynan.
Bet visai gana tik nufotografuot batą, likusį be šeimininko, pasimetusį, – ir išsiųst el. paštu vgasiliunas@gmail.com.
Ir batautojo nekrologo pavadinimas aiškus: „XY padžiovė batus“. Skambù.

2011-05-02

(xii) Apie batavimo ypatumus

MrSarkasmus prie paleiolandinių parašė tokį komentarą: „Bandžiau batauti miške prie Molėtų, bet be statybinių medžiagų nieko neradau. Talento neturiu, matyt.“ Juokiaus kelias minutes – moka žmogus pralinksmint!
Kartais pagalvoju: kaip rimti žmonės sureaguotų, jei – susitikus kur nors per pietus – į klausimą: „Tai kur keliauji?“ išgirstų atsakymą: „Bataut.“
Manau, kad bent jau tikrai nusišypsojo Gitana, kai Lukiškių aikštėj mesdama šiukšlę ten, kur priklauso, pamatė batus (dovana dešinėj; ačiū!). Sutarėm, kad greičiausiai buvo taip: nusipirko žmogus naujus, įsitaisęs ant suolelio persiavė, senieji nukeliavo šiukšliadėžėn.
Arba vedi vakare pasivaikščiot [ne savo] kalę, žiū – ogi prie Juozapavičiaus 16a galinės sienos – vyriškas žieminis guli. Užfiksuoji. Kitąryt eini tuo pačiu keliu – pasirodo, kitoj takelio pusėj ir antras žolėj begulįs.
Yra toks ironiškas posakis: „Džiaugias, kaip geležėlę radęs.“ – „Džiaugies, kaip batą radęs,“ – sekmadienį pasakiau sau, kopinėdamas Šeškinės kalvom.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą