Kartais pagalvoju: kaip rimti žmonės sureaguotų, jei – susitikus kur nors per pietus – į klausimą: „Tai kur keliauji?“ išgirstų atsakymą: „Bataut.“
Manau, kad bent jau tikrai nusišypsojo Gitana, kai Lukiškių aikštėj mesdama šiukšlę ten, kur priklauso, pamatė batus (dovana dešinėj; ačiū!). Sutarėm, kad greičiausiai buvo taip: nusipirko žmogus naujus, įsitaisęs ant suolelio persiavė, senieji nukeliavo šiukšliadėžėn.
Arba vedi vakare pasivaikščiot [ne savo] kalę, žiū – ogi prie Juozapavičiaus 16a galinės sienos – vyriškas žieminis guli. Užfiksuoji. Kitąryt eini tuo pačiu keliu – pasirodo, kitoj takelio pusėj ir antras žolėj begulįs.
Yra toks ironiškas posakis: „Džiaugias, kaip geležėlę radęs.“ – „Džiaugies, kaip batą radęs,“ – sekmadienį pasakiau sau, kopinėdamas Šeškinės kalvom.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą