(134) Upėbačiai

Minija ties Cigonaliais, liepos 3-ios ankstyvas rytas

Šįmet atostogos prasidėjo teisingai – trys dienos (liepos 2–4, antradienis–ketvirtadienis) plaukimo Minija. Buvo abejonių dėl vandens lygio, bet mums pasisekė: kaip sakė Cigonalių kaimo bene paskutinis vietinis Kazimieras, po Joninių vanduo buvo stipriai nuslūgęs, o prieš liepą vėl pakilo.
Palengvintas plaukimas buvo: pusantros dienos – tik ko nors užkąst pietums ir atsigert teko kartu plukdytis.
Baidarės buvo iš Kartenos. Pavežė iki Pakutuvėnų ir paleido įspėję: tik nepražiopsokit Cigonalų, nes ten bus nuvežti jūsų daiktai – palapinės etc.
Pirmos dienos plaukimas ir buvo įdomiausias: ir srovė kaip reikiant, ir kūlių, ant kurių geriau neužšokti, pakankamai; Dyburių kilpa – gerai. Tikrai ne batai buvo galvoj.

Cigonalių nepraplaukėm; ir kaip praplauksi, jeigu tai SPA Cigonaliai.
Daiktai jau atvežti, Kazimiero malkinėj (o gal ir kitaip tą patalpą reiktų vadint, nes Minijos kūlius akmenim vadint tai negražu esti) sukrauti. Ir pieva palei upę nušienauta, ir šašlykinė stovi, ir malkų parūpinta, ir čiobrelių arbatai gali pasiskint kokį 10 metrų į šona takeliu paėjęs; žodžiu, tikras SPA. Kazimieras, nors linksmų plaučių žmogus, vis dėlto pasiguodė, kad iš vietinių cigonališkių nieko nebelikę, kad jo kaimynystėj vis nuomoja pirtį, daugiausia klaipėdiečiams, o tie naktim vis baisią muziką (bum bum, bum bum, bum bum) leidžia, kolonėles laukan išnešę, savaitgaliais galvą net po pagalve tenka kišt, kad užmigt galėtum. Ir vis klausė, ar ko nors mums netrūksta: gal dar malkų reikia, gal vandens pritrūkot?
O batai? Batai iš Minijos išgaudyti ir po iškaba sukrauti. Tik nufotografuot beliko.

Antra diena buvo padalyta į dvi dali: pirmoji (vėl be daiktų) – iki Kartenos, ten susikraunam iš Cigonalių parvežtus daiktus ir plaukiam tolyn – kiek norėsim, kol kokią tinkamą vietą nakvynei rasim.

Pradžioj dar buvo tikrai įdomu plaukt, bet artėjant link Kartenos srovė nurimo, kūlių beveik neliko, tai ir į šonus jau dairytis gali. (Beje, kokius kaimus ar piliakalnius po kairei ar po dešinei praplauki – tik po to arba prieš tai skaitydamas sužinai; na, jei plauki – tai plauki, nėr kada varnų gaudyt.)

Staiga draugė sako: žiūrėk, žiūrėk, tavo batas!
– Ogi tikrai – ant karklo šakelės neoklumpė pasimovus. Na, galimybė tik viena: plaukė tas crocsas kur kas vandeningesne Minija ir už tos šakelės užkibo; vanduo nuslūgo, tai ir kabaliuoja.
Iki šiol prisimenu savijautą, kai jį pamačiau. Batavimas – tiesiog laimės šaltinis :)

sumanūs žmonės žemaičiai –
jei daiktas vienam reikalui nebetinka,
tai kitam pravers

Kartena. Sustojam po tiltu, reikia visus daiktus susikraut į baidares, katino dienos baigės.
Sutempėm, sukrovėm, sukaišiojom, priraišiojom, ką buvogalima sukaišiot ar suraišiot.
—vg— nebūtų —vg—, jei ir aplinkui neapsidairytų, patiltės graffičių neapžiūrėtų. Ir už tai nebūtų apdovanotas batų pora. Taip gražiai viens šalia kito padėti, na, pora, tikrai pora.

Popietė jau buvo, kai su visais turtais pajudėjom į priekį. Pradžioj ramiai sau irklavom, per daug apie tai, kur teks nakvot, negalvodami, o paskui, kai jau ėmėm, – tai vieniem nepatinka nužiūrėta vieta, tai kitiem.
Gal tik kokią devintą vakaro buvo nuspręsta: gana, geriausias variantas visada liks už kito posūkio.
Nakvojom kažkur maždaug ties Balsiais ant ganėtinai aukšto skardžio.
Nubudau kokią trečią. Ir nesuvokiu: ar palei Miniją aš čia guliu, ar danguj, ar rojuj? – Baranausko žodžiais tariant. Toks paukščių simfoninis orkestras rytą sveikina! Tokio sodraus, tiršto, kai balsų ausis nebeišskiria, gaudesio, gali sakyt, dar nebuvau gyvenime girdėjęs.

Minija maždaug ties Balsiais, liepos 4-os rytas
(fotografuota ne nuo viršaus, vidurkely link vandens stabtelėjus)

Trečios dienos rytą nusprendėm: plauksim, kiek norėsim. Visai nebūtina iki Gargždų. Kartenoj gavom žemėlapy, kuriame skaičiukais pažymėtos vietos, iš kur mus galėtų paimt; skaičiukai ir plaukiant turėtų būt matomi.
Baigėm nepasiekę Gargždų. Karšta pasidarė, akliai puola, o ir plaukt nebeįdomu – lyg kokį irkluotojo darbą tedirbtum. Na, sudėjus, apie 60 km nuplaukėm, nedaug, bet ir nebe jaunystė :)
Tiesa, ant vienos sąnašų krūvos pastebėjau crocsiuką, tokį saulės pašviesintą žalią:

KELIONĖS PABAIGA

(133) Ožvėnte kruokss

Prie Liudos K. radinio Singapūro botanikos sode mestelta mintis, esą crocsai – globalizacijos simbolis, vis pagrįstėja. Štai vakar vakare gavau el. laišką iš Artūro B.:

Vakar iš ryto tvarkydamas nuotraukas atgaminau, jog prieš mėnesį mindamas iš Vilniaus į Mažeikius Užvenčio pakelėje aptikau batą. Nors ir pervargęs bei tegalvojantis apie maistą (minta visą parą), sumojau, jog reikia Jūsų fotoblogui kadrų :)
Neužsislėpęs, kaip dažnoje nuotraukoje, bet vienas ir pamestas. Taipogi tinka į porą Liudos K. crocsui.
Ačiū už įdomų blogą!

Ačiū Tau, Artūrai, nes šios batautojų radinių kolekcijos įdomumas labai priklauso būtent nuo jūsų, collegos.
Ir dar pagalvojau. Bent vieną porą crocsų turi ir avi gal net kokie du trečdaliai Lietuvos gyventojų. Reikia šitam apavui pavadinti lietuviško žodžio, bet kad ir globalaus prieskonio liktų. Neoklumpės – štai kas tie crocsai ar kroksai.

(132) Radinys iš tolybių

Kad ir ką – smagu būt batautoju. O ypač nudžiugina štai tokie el. laiškai, kaip Liudos K.:

Siunčiu Jums batą, kurį, prisiminusi Jūsų kolekciją, prieš porą savaičių nufotografavau Singapūro botanikos sode.
Klajūniški linkėjimai!

Ačiū, Liuda!
Ir už linkėjimus, ir už radinio atvaizdą.
Crocsas pievoj prie Nemenčinės,
crocsas Singapūro botanikos sode –
štai kas yra globalizacija :)

P.S. Ir aš per atostogas šį tą radau. Netrukus galėsit pamatyt.

(131) Batingosios Baltijos dovanos

Coll. Justė atsiuntė lauktuvių iš pajūrio:
kerzas, ar kaip čia jį pavadinus, pastebėtas netoli Olando kepurės birželio 21-ą,
o šlepetė – netoli Liepojos kitądien.
Ačiū!
















Pagalvojau: ar tris dienas plaukiant Minija nusišypsos batautojui sėkmė? Gerai būtų.

(130) Du + du + ne batas

Vyresnėlis sūnus Vytautas šitą vaizdą atsiuntė. Baltupiai, priešais vieno iš monolitinių penkiaaukščių šiukšlinės duris, 2013-06-09.
Ačiū! – Batautojų šeimynėlė daromės. :)

Pagalvojau: tas kamuolys susijęs su batais ar ne? Norėtųs, kad būtų susijęs: na ir pasportuota! Bet greičiausiai – ne.

(129) Du po vieną palei Nerį

Coll. Justė šiandien subatavo panery. Vyriškų pora, – iš pradžių pasirodė, bet radėja patikslino: batai skirtingų porų. Taip, išties skirtingų, bet avėjo juos greičiausiai tas pats asmuo (pagal dydį sprendžiant). – O kur kiti du? Negi: po vieną išmetė – po vieną pasiliko? Visiškai nelogiškas veiksmas būtų.
Galvoju: arba aš ten bataudamas šitų nepastebėjau, arba jie palygint neseniai ten atkeliavę (gal antras variantas?)
NB! Kairiajame bate tupi žiogas.

(128) Pievinis crocsas.cn

Ką gi, yra proga pasveikint dar vieną žmogų tapus batautoju – bendradarbis Mindaugas L. praeitą ketvirtadienį pievoj šalia Neries ties Nemenčine II pastebėjo ir užfiksavo šitą greičiausiai 中国制造 vad. crocsą.
Sveikinu, Mindaugai! Pastebėjai tai, ką privalu pastebėt. :)

Taigi, mielieji collegos batautojai, mūsų gretos tankėja. (Šauktukas juk būtų nesąžininga, argi ne?)

(127) Artimenininkas

Šiandien po darbo nuo Žirmūnų tilto pasukau pasroviui santakos link, kur Vilnelė įbėga į Viliją, t.y. Vilnia įteka į Nerį. Didelių vilčių nepuoselėdamas, tiesiog – toks gražus oras – tariau sau: pasivaikščiosiu.
Matyt, man tiesiog sekas, – padariau išvadą ties Teatro ir muzikos akademijos IV (Sluškų) rūmais [ir bemat prisiminiau vyresnėlį sūnų – gretimam pastate, prie gatvės, V (irgi Sluškų vadinamais) rūmuos esu žiūrėjęs jo kažkurį kursinį darbą, net pabendraut su jų kurso vadove, a.a. prof. Alge Savickaite, teko] išvydęs tai, ką ir Jūs matot. (Pakaušy, o gal nugaroj irgi yra akys, ot imkim ir tarkim: atminties akys.)
Viena kolegė, kurią mėginau įtikint, kad batavimas – oi koks didis malonumas, pabandė kontrargumentuot:
– Bet tu tikriausiai nieko kito eidamas ir nebematai – tik tų batų ieškai.
– Ne, priešingai – net daug daugiau pastebi negu šiaip tiesiog eitum – kaip sakoma, eitum pasivaikščiot. Be to, nemėgstu (taip irgi sakoma) be tikslo dvaklinėt (nieko gero, bet taip jau yr).

(126) Satisfakciniai

Kai Rankraštynan ateina žinantieji, ko nori, – vienas malonumas bendraut, net noris patarti, o va jei ima ir pareiškia: „Reiktų kokių nors rankraščių ir nuotraukų, mes čia filmuojam laidą apie inžinierių Petrą Vileišį, pasifilmuotumėm“, – sakyt nieko nesakai, bet pagalvoji: po galais, kas čia jums – kokia paslaugas teikianti firma?! — Teisingai supratot: priešpiet tokios mintys ir sukiojos galvoj.
Kad nusiraminčiau, nusprendžiau: einu pasivaikščiot – jei užtikčiau bent vieną batą, jau ir būtų satisfakcija.
Palei Nerį prieš srovę nuo Žirmūnų ligi Šilo tilto.

Ir tokią satisfakciją patyriau, kad grįžęs dar vienus televizininkus galėčiau aptarnaut. :)

(125) Trys pamariniai

Coll. Justė sekmadienį buvo prie Kauno marių. Sakė, kad tik vos vos pasivaikščiojo, o net tris rado. Sekas žmonėms :)
Ačiū! Pastaruoju laiku Tu stropiausia kolekcijos turtintoja.