„Tik tolių / Toliuos / Nutolę toliai“ – prisiminiau Širvį, skaitydamas Karolinos laišką:
Laba diena, Virginijau,
šiandien turiu neeilinę situaciją. Vakar pastebėti, šiandien užfiksuoti – beveik 10 km atstumu tos pačios poros batai. Alytaus–Vilniaus kely, iki sostinės likus 16–26 kilometrams.
Sunku suprasti, kaip pavieniai batai apskritai atsiranda pakelėse, o čia išvis kažkokia mistika. Palieku kiekvieno fantazijai.
Kad patikėtumėt, jog nemeluoju, vienas prie balos, kitas ne. :)
Beje, batų šiandien kaip iš gausybės rago, dar dviejų negalėjau užfiksuoti dėl intensyvaus Vilniaus eismo. Su draugu juokavom, kad naktį reikės nuvažiuoti.
— Labai dėkui! Ir be balos tikiu, kad buvo tolę nutolę :) O kaip tai atsitiko? – neišneša mano vaizduotė. (Tik visai nerealistiškas variantas. Mėtės sėdintieji ant galinės sėdynės mašinoj su vienu, kelkraščio pusėn, pradarytu langu... Nepataikei! Po 10 km: Ir vėl netaikei!)