(94) Demisezoniniai

Išmestieji/iškeliavusieji/pasiklydusieji etc. – visi demisezoniniais tampa – ar miške, ar mieste.
Va Justė du užtiko: miškinį, aišku, miške prie Vismaliukų, o miestinį pastebėjo šalia savo mašinos prie Žirmūnų IKI (fotografuota mobiliuoju telefonu). Ačiū!
Ir vis tiek: na kaip tie batai tokiose vietose po vieną atsiduria? Reiktų kokią teoriją sukurpt.

(xviii) Kur kitas batas?

Čia toks įrašas dėl juoko, t.y. koks juokingas tampa batautojas.
Menoduobėj.com skaitydamas/žiūrėdamas Gintarės Žitkevičiūtės straipsnį „Frieze Art Fair 2011 ir pasenusių hipių karta“, užkliuvau už šios iliustracijos →

O kodėl su vienu batu? Kur kitas?

(93) Palangibačiai, i

Nedaug galimybių šįmet buvo iš tikrųjų pabataut; dažniausiai tik šiaip per pietus ar po darbo kur nors pasižvalgydavau.
Praėjusį savaitgalį teko pabūt Palangoj, pavaikščiot pajūriu. Gerovė, nes žmonių nedaug.

Laimikis? Šlepetė centrinėj aikštėj šalia daugiapakopės klombos ir vyriška basutė prie pat jūros. Pastarąją, manau, jūra išmetė, kuriam laikui, didesnės bangos ir vėl nusitemps atgal.

(xvii) Batai iš Berlyno blusturgio

Skaitinėdamas Kauno bienalės Tekstilė’11 katalogą, užtikau britės Marion Michell užfiksuotą istoriją:

Years ago I bought an old pair of children’s shoes on a flea-market in Berlin. They looked like two of a pair: same make, same leather, similar degree of wear and tear, but the left shoe was remarkably bigger than the right one.
The shoes moved me. They had obviously been worn extensively and repaired and repaired, with tears and cracks in the leather and tiny nails hammered in their soles. The way their confident asymmetry was so perfectly wed with two-of-the-kindness, without making a ‘proper’ pair, pierced me. But what derailed me is their link to war-time, fascism in Germany.
[...]
The crumpled newsprint I found in the shoes was from a German newspaper, 1941. Why were the shoes put aside at this time? Had the child outgrown them? Died? Had she been taken away? German history weighed in. War. The horror of the holocaust; and fascism’s denial of an imperfect body which found its terrifying expression in the elimination of ‘unwertes Leben’, of those who were deemed socially, physically and mentally unfit, a measure from which children were not excluded. On the contrary, children’s euthanasia was only stopped with the end of the war. (p. 126)

Greičiausiai šis atsitikimas ir paskatino M.M. kalbėti per batus.
Apie kitą batų menininkę žr. čia.

(91) Anarchistės šlepetės ir dar šis tas

Penktadienį po darbo jau buvau nusiteikęs: ryt – grybaut, taigi ir bataut! Deja, kai kitąryt per radiją išgirdom žinių iš grybavimo čempionato, noras išsisklaidė kaip rūkas, neblaškomas vėjo; gal kitą savaitgalį, gal kas dygt pradės...
O bataut tai noris; dar sekmadienį el. paštu gavau Mindaugo radinį, na ir neištvėrė batautojo nervai. Taigi šiandien per pietus nutariau prisimint pavasarį, kai blūdinėjau paneriais. Pakartojau balandžio 13-os maršrutą: nuo Žirmūnų lig Šilo tilto kairiąja pakrante. Juk šį tą buvau radęs, gal ir šįkart pasiseks? Na, pagalvojau, blogiausiu atveju, gal kurį nors batą antrąkart užtiksiu. Deja deja, batai kaip grybai: pamatęs nepasiėmei/nenufotografavai – ir viskas, kaip skradžiai žemę. Bet nelikau be laimikio – anarchistės šlepečių porą užtikau (anarchistės – dėl spalvų: viena juoda, kita raudona), o ties ta vieta, kur pavasarį radau viršnerio kaboklį, vyriško apavo ½ ramiai sau rudeninėj saulėj šildės.

(90) Pripirštuotas keistapadis

Šeštadieninis Mindaugo radinys Tappano paežerėj:

Sveikas, Virgi,
Šiandien praleidom dieną labai puikiai plaukiodami valtimi po Tappan ežerą. Vienoje vietoje yra tiltas, kuris pastatytas vamzdžiui pravesti. Taigi ten, kur žalia rodyklė, sustojom ir išlipom į krantą pasivaikščioti. Šiaip miškelis sunkiai praeinamas, bet toje vietoje, kur vamzdis eina, jis yra valomas ir atrodo kaip graži proskyna vaikščiojimui, šalia jos ir gulėjo tas numestas batas. Diena graži buvo, saulė švietė, dangus mėlynas ir balti debesys plaukė juo, o medžiai jau pradeda keisti savo lapų spalvą. Nors ir šilta buvo, ir maudytis norėjosi, bet vaizdas jau tikrai rudeniškas.

Ačiū! — Į tą padą žiūrėdamas, pirmiausia apie dizainerį galvoju: ir kaip jam atėjo galvon mintis padaryt pirštų žymes tokioj vietoj! O ten, kur iš tikrųjų pirštai su padu liečias, tikriausiai nėra jokių duobelių.

(89) Paežeriniai: 1+2

Justės dovanos iš Paceikinės ežero apylinkių – vienišas padas ir besiskirianti violetinė pora su blizgiom laikomosiom.
Ačiū!

(88) Į protą – iš batų

Dar vienas Mindaugo radinys:

Va, pirmą kartą radau batų porą. Palikta Akrono universiteto teritorijoje.

Sukau galvą, kaip tą porą pavadinus; nelabai patinka, bet nieko geriau nesumąsčiau.

(87) Pabradės didbatis

Va čia tai radinys – Žydronės K. Pabradės miškuose, kažkur prie karinio poligono, saulėtą rugsėjo trečiosios popietę. Didžiai ačiū už didbatį!

(86) Batai plauko ir be burių

Mindaugas atsiuntė dar vieną radinį, už kurį ačiū:

Šį kartą visai ne šlepetė. O radau tą batą per pietų pertrauką vaikščiodamas savo pamėgto kanalo krantu. Iš tiesų šį kartą ėjau tiltu.
Batas slėpėsi tarp lelijų, vėžliukų ir plastiko butelių, bet vis tiek pavyko jį nufotografuot. Dar siunčiu nuotrauką ežero, į kurį tas kanalas eina.

Po atostogų dar nesijaučiu pavargęs, tad dirbu ir per pietus – o gaila; pavasarį tiek pribataudavau būtent tuo laiku.