Na va, atšilo oras, per pietus galima išlįst ir pabatauti.
Prie Žirmūnų tilto iš Antakalnio pusės leidžiantis prie upės;
ant takelio guli (bendras vaizdas fotografuotas iš apačios).
Taip, sunku įžiūrėt, bet norint galima.

Laba diena,— Didžiai dėkingas, Vilma, už tarpininkavimą;
2018 metais toliau dirbu įgudusio batų žvejotojo Dainiaus ryšininke. Jis nutarė Jūsų kolekcijos geografiją stumtelti į Rytus. Persiunčiu keturis kadrus su įvairiausių batų rinkiniu iš Kataro. Anot autoriaus, jie pagauti „prie muziejaus, kurio vieta sunkiai nusakoma: kažkur dykumoj tarp Dohos ir Ash-Shahaniyah“. Minimas muziejus – šeicho Faisal Bin Qassim al Thani, vietinio Eustachijaus Tiškevičiaus.
Toliau nesėkmingai, bet viltingai irgi ieškodama batų, su gerais linkėjimais – Vilma
Vileišio gatvėje statomas sostinės 1-asis policijos komisariatas.
Ant statybvietės apsauginės vielinės tvoros kiekvieną rytą vis nevalingai valingai žvilgteliu į blizgančius moteriškus vasarinius Tiamo batelius.
Jie man čia lyg koks nemokamas perskaityti ženklas (ar nuoroda).
Fotoalibi persiunčiu Tavo žinion, Virgi.
Laba diena,— Ačiū už tarpininkavimą, Vilma; labai ačiū už batvaizdžius, Dainiau.
antrą ir kol kas paskutinį kartą sekretoriauju itališkųjų batų žvejams.
Rugsėjo pradžioje į mano pašto dėžutę įkrito doc. Vigmanto Butkaus tą patį mėnesį Šiauliuose sumedžiotųjų šlepučių puošnesnės puseserės iš Romos Europos kvartalo, Ežero (Centrinio) parko. Toks įspūdis, kad nors kompozicija skiriasi, bet istorija nelabai – net ir čia yra užrašas, tiesa, šįkart į šifrogramą panašus tag’as.
![]()
Dvi rugsėjo antrosios pusės nuotraukos – Jūsų teismui, nes tik sąlyginai priskirtinos prie subatautųjų silva rerum. Toje, kur stambiu planu, yra mažytis batukas, atneštas į netoli Belpasso miestelio Sicilijoje esančią šventovę – tikinčiųjų lankomą Madonna della Roccia grotą. Skirtingai ar net priešingai nei daugelis kitų subatautųjų, jis ten atneštas specialiai ir yra jį palikusiųjų svajonių ženklas, prašymo Dievui įdaiktinimas, galima sakyti, šiuolaikinis votas. Taigi jeigu Jums atrodytų, kad ši nuotrauka nedera prie batavimo tinklaraščio sumanymo – prašyčiau nedėti. [Neatrodė, todėl įdėjau.] Man pasirodė, kad tai dar vienas daugiabalsės paliktųjų batų ir batukų istorijos siužetas, tad nutariau bent parodyti.
Tokios dvi kardinaliai skirtingos punktyrinės batų istorijos.
Su gerais linkėjimais, tebeieškodama savųjų batodramų — Vilma
Labas vakaras, Virginijau.
Batautojiški linkėjimai iš šiandienos [09-16] Šiaulių Žemaitės gatvės. Gal kokia žemaitiška Katrė kaip bėgo Airijon, taip ir paliko?.. Ir užrašas ant elektros stulpo vaizdui subalansuotas.
Laba diena,Patikslino ir laiką: „Visi batai rugpjūtiniai – vienas Jūsų minimas [Vilmos užfiksuota basutė Quiksilver] iš pačios pradžios, o kiti trys iš paskutinio dešimtadienio.“
geras fotoaparato draugas ir mano kolega Dainius maloniai leido Jūsų blogui nusiųsti keletą jo Romoje sutiktųjų vienišų batų. Pačios batsekystės bandymai vis dar nelabai sėkmingi – prisegu ir ketvirtąją iš mano ankstesnio apsilankymo netolimose apylinkėse Tirėnų jūros pakrantėje. Labai tikiuosi, kad nors kartais batas kitas man pasirodys ir Vilniuje... O kol ilsisi namie, dirba arba toliau slapstosi – džiaugiuosi žiūrėdama atklydėlius Jūsų kolekcijoje.
Gražaus rudens ir iki kito bato! – Vilma