Kai sekas, tai sekas: ką tik papildžiau kolekciją anūkės radiniu, štai ir dar – Anita gausų laimikį atsiuntė, 2+1, ir dar viską nuosekliai apipasakojo; išsiuntė vakar, bet el. paštą tik šiandien patikrinau:
Sveikas, Virgi.Kad jau davė, tai ir dribtelėjo, dėl tokio apsto gali į vieną siuntinį ir netilpt, tada atskirai pridursiu.
Kol kas – žodinis pagardas.
Išsiruošėm šiandien į žygį, po Vilnių, aplink Vilnių pasidairyti. Vidas ir sako: Na, kur nors Pavilnio ar Ribiškių miškuose gal pavyks ką Virgiui rasti. (Senokai nieko nesam radę.) Gabrielė atsakė: kai tyčia nusiteiki rasti, dažniausiai nieko ir nerandi.
Ir ką manai? Kai tik Vidas trasos pabaigoj atsiskyrė, mudviem su Gabriele bekėblinant žemyn pėstiesiems nelabai pritaikyta Tūkstantmečio gatve (panašia į autostradą), batai pasipylė kaip iš gausybės rago.
Pirmi du, ko gero, pasakoja kažkokią istoriją. Pirmiausia radom vieną. Užfiksavom. Susilaukėm keistokų pro šalį važiuojančiųjų žvilgsnių. :)
Kitą radom ne iš karto, tolokai nuėjusios nuo pirmojo. Bet akivaizdu: jie pora. Antrojo nuotraukoj matyti: viadukas jau gerokai arčiau. Žiaurokai kažkas porą išskyrė.
Prie pat viaduko radom benamio migį ir bent kelias poras batų šalia, bet atrodė veikiau surinkti nei pamesti, tai nefotografavom.
Ir pagaliau, po paskutiniu viaduku (užtat bendro plano nuotrauka tokia tamsi) – vėl batas! Sunku patikėti, kad koks vienas trikojis (ne, ne policijos) būtų pametęs visus tris, tad paskutiniojo istorija tikriausiai jau kita. Be to, ir vieta skiriasi: vandens nutekamasis griovelis gerą galą aukščiau važiuojamosios dalies.
Visi radiniai – mūsų su Gabriele bendri, visi – Tūkstantmečio gatvėj Vilniuje, balandžio 10.
Smagaus,
Anita
P.S.
Visgi visi batai, o ypač paskutinis – veikiau šlepetės.
— Dėkui, Anita ir Gabriele! Papildomas malonumas, kai buvus pora bent virtualiai vėl suporuojama.
O Vidas dabar tikriausiai nenurims, kol bent vieną ras; konkurencija stiprus dalykas :)
Vakar gavau Vido M. laišką su priekabais:
