Dėl žodžių ir darbų 2010-08-10

Dėl žodžių ir darbų (2010-08-10): Aišku, LKŽ nėra žodžio batauti. Bet galima imtis tokios veiklos. O jai įvardinti reikia žodžio.
Jei bent keli grybaudami ne tik uogaus, bet dar ir bataus, atsiras šansas gyvuot ir žodžiui.
Užfiksavus batą miške, šalikelėj ar dar kur nors, galima jį pasiimt į namus ir imtis asambliažą kurti. Jei seksis, ir parodą surengti.
Eksponuot ant grindų. Batavimas įgautų aukštesnį statusą, gal net A.A. dėmesį atkreiptų. Ir prasivertų vartai istorijon ir žodynan.
Bet visai gana tik nufotografuot batą, likusį be šeimininko, pasimetusį, – ir išsiųst el. paštu vgasiliunas@gmail.com.
Ir batautojo nekrologo pavadinimas aiškus: „XY padžiovė batus“. Skambù.

2019-03-18

(282) Upėgatvinis


Vakar buvom nuvažiavę pasižiūrėt, kaip peržiemojo sodas. Vis dairiaus, gal kur nors akis užklius už bato; na, kiek gali nesisekt?
Grįžtant reikėjo prasukt pro centrą (draugė balsuoja Juozapavičiaus gatvėj).
Važiuojam Upės gatve, pravažiavom universalinę, ir staiga – batas!
– Stok, stok, batas, – gerai, kad buvo kur šalikelėj sustot. Kokių 20–30 metrų tereikėjo grįžti.

Štai jis, pirmasis šįmet
—vg— radinys.


2019-03-12

(281) Kalvarijų turgaus batai, arba Nematomas žmogus

Vilma persiuntė Dainiaus radinį:
Laba diena,
maišantis metų laikams, tradiciškai batinga Vilniaus vieta, Kalvarijų turgus, nenuvylė kolegos Dainiaus. Persiunčiu jo kovo 9 d., šeštadienio, popietės laimikį: guminių botų porą, labai tinkamą bent nedidelės istorijos pradžiai: siaubo pasakos, kelionių apybraižos, fantastinio apsakymo, gal absurdo dramos? Arba pasakojimui apie išsiblaškiusį [naują?] šeimininką.
Su gerais linkėjimais – Vilma



— Ačiū, Dainiau ir Vilma!

Kiek jie stovėjo? kada nuėjo? Sulaukė, kol ims temti, ar anksčiau? Nežinia, nors paspėliot visai smagu.

2019-03-07

(280) Batgaudynės

Vakar pavakariop coll. Donata ėjo paneriu.
17.08 Virgi, čia tikrai batas ir jis plaukia Nerim. Greit plaukia.
Kol čia rašau, jis turbūt jau prie Žaliojo tilto.
 

17.19 Pavijau netoli Baltojo tilto. Tai čia, kad tikrai žinotum – batas!


— Tikiu, kad batas! Ir ačiū už reportažą!
Prisiminiau atvirkščią situaciją: kai pats plauki (baidare), o batą pastebi kur nors priplaktą prie kranto ar už krūmų užsikabinusį; kol susigaudai ką matęs, jau ir praplaukta – dažniausiai nėr kaip sustot, apsisukt, grįžt; atsidūsti apgailėdamas ir plauki tolyn; kartkartėm panosėj sumurmi: ech, gaila.

2019-02-25

(279) Sekmadieninė Vilniaus batų mugė

Šeštadienį du renginiu knygų mugėj vedžiau (Jaano Kaplinskio romano Ta pati upė pristatymą ir skirtąjį Grigorijaus Kanovičiaus 90-mečiui), antrasis prasidėjo 15.00; o sekmadienį el. paštu gavau puikiausius honorarus – coll. Donatos du laišku su priekabais:
Virgi, darausi prisiekusi batų tau rinkėja.
Čia dabar, t.y. 15.02, Nery. Nuo valčių stoties kokie 300 m į centro pusę.









Tarsi ne gatve, o po kokią batinę vaikščiočiau.
16.30 netoli Kalvarijų 70. Kitoj turgaus pusėj kiek į šoną.
O sakei, šiuo metų laiku batų nėra.

— Ačiū, Donata!
Dėl to sakymo, tai taktika tokia: ką nors lepteli turėdamas vilties, kad atsiras norinčiųjų teiginį paneigt. Štai ir įrodei, kad yra kitaip nei sakiau.

2019-02-20

(278) Nesugalvoju, kaip pavadint; gal ką pasiūlytumėt?


Kai sekas, tai sekas –
va dar vienas coll. Donatos radinys:
Ką tik prie Kalvarijų 11 Optikos. Kas ten pasidėjo batus, nežinau, tikrai ne aš.
— Ačiū!
Ką galiu pridurt? – Ir ne aš.

2019-02-19

(277) Šaliašali[gatvinis]


Ne tik danguj, ir žemėj ima rastis batų.
(Lost Lost Lost – prisimenant aa. Joną Meką ir jo filmą. O ką, DP New Yorke kaip pamestas batas – nors Ramūnas Čičelis iš tokio sugretinimo gal ir pasijuoktų.)

Vakarykštis coll. Donatos radinys –
Apie 17.07 maždaug prie Kalvarijų 38.
— Ačiū!
Atvaizdo kompozicija – batas \ ratas – vos ne tobula :)

(xxxiv) Paguodos prizas

Yr norinčių paguost; свет не без добрых людей, pasak rusų patarlės.
Štai vakar gavau Anitos laišką su priekabu:
Sveikas, Virginijau.
Va perskaičiau tokį ilgesingą paties atodūsį: „o batautojui žiema – tuščias metas...“ O štai Žvėryne jau pavasarėja, iš po žiemos Latvių gatvėj batų jau galima ir pasiraškyti. :)
Radinys – kelių dienų senumo (vasario 14), tik per visokias sumaištis pamiršau išsiųsti.


— Ačiū, Anita!
Kaip dvi poros juodųjų žvaigždžių rūškanam danguj tie pakaruokliai atrodo :)

2019-02-08

(xxxiii) Dėl juoko: pasiguodimas


būtum pirštiniautojas, o! kiek džiaugsmo patirtum žiemą – vos ne kasdien po radinį ar daugiau;
net jei kepuriautojas būtum – irgi bent kartkartėm akys už laimikio užkliūtų;
o batautojui žiema – tuščias metas: nieko nerandu, na, nebent kai sniegas ims stipriau nykti, gal kas pasimatys
-------------------
tai, kas aukščiau,
surašiau iš ryto;
o priešpiet radau batus –
šiandien išėjusiam trečiam Literatūros ir meno numery –
Jono Meko batus, kuriuos prieš bemaž 15 metų nufotografavo Dovilė Dagienė,
kurdama fotografijų ciklą „Lietuvos kultūros veikėjų portretai“;
bet toks radinys, deja, nesiskaito

2019-01-24

(276) Tikri lisabonbačiai


Vakar vėlai vakare gavau vėl coll. Donatos laišką iš Lisabonos, su priekabu:
Virgi, batai, net du. Šįvakar.
Kai nežaidi su Lisabonos kortele, tada tuo keltuvu-funikulierium „Gloria“ [Elevador da Glória] ir nesikeli, nes bilietas kainuoja 3,80 eur. Eini pėsčiom šalia bėgių. Daug kas taip taupo pinigus, nors tai aukštyn kokie 400 metrų. Bet pamesti batai niekam nesvarbūs, nes žmonės neturi su kuo susieti. Funikulierius – ne gatvė, nėra jo bėgių pakraščių pavadinimo.
dm
— Ačiū, Donata! (Norėjau triskart nuspaudęs Alt subaksnot 033, bet susitvardžiau.)
Ta nuotrauka – kaip koks paveikslas, coloristo drobė; įspūdinga.

2019-01-23

(275) Baltijos jūros dovana



Justės radinys, atkeliavęs sykiu su lauktuvėm iš Turkijos:

Liepoja, 2018 XII 8

















— Ačiū!
(Šviesos ir atspalvių santykis – suprantu, fizika gali paaiškint, bet gal verčiau linkt neišmanėliu ir nuolat stebėtis?)