(147) Priešnaujametė pora

Vos išlipau iš troleibuso Šeimyniškių stotelėj – štai ir naujametė dovana batautojui; ir manyk žmogus kaip sau nori, o kartais ima ir nukrinta kas nors iš dangaus, ypač tokiu laiku :)

Batingų naujųjų, collegos!

(146) Prieturginis

Na, reiktų pasistengt, jei norėčiau tapt tokiu Kalvarijų turgaus specialistu ir gerbėju, koks yra Regimantas D. Bet kartkartėm apsilankau; aišku, įdomiausia paganyt akis blusturgy šalia Rinktinės gatvės. Praeitą savaitgalį sukdamas Herkaus Manto gatvėn žvilgt kairėn – ogi jis:

(145) Labanorbatis

Štai tokius laiškus ypač smagu gauti:

Sveiki!

Per pasivaikščiojimą Labanoro girioje rastas batukas.

Tik norėjau pasidalinti.

Gražios dienos!

Su visa derama pagarba pradedančioji batautoja Augustė

P.S. Ačiū, Auguste!

Ir sveikinu užsikrėtus batavimo bacila; kartą paragavęs, negali sustot :)

(144) Batkričio 1

Kitaip tariant,
Visi Šventieji,
o žmoniškai –
lapkričio 1.
Šalia Rokantiškių kapinių.

(xxiv) Batavimo atmainos

Coll. Donata M. padovanojo popierinį šio Giedrės Milkevičiūtės straipsnio variantą, kad geriau išmanyčiau kontekstą.
Na, tai, kuo užsiima aktorė Nijolė Narmontaitė, – gan dažnas dalykas: kaupia kolekciją pirkdama (šiuo atveju – batus batelius) arba gaudama pirktinių dovanų. Bet paskutinė rašinio pastraipa užkabino:

Nijolė prisiminė ir dar vieną matytą batų muziejų Švedijoje, netoli jūros, po atviru dangumi. „Ten gyvenantis vienas keistuolis hipis renka vien tik batus, kuriuos išmeta jūra. Ten tūkstančiai batų su aprašymais apie jų atsiradimo istoriją ir net sukurta eilių. Tas žmogus sukūręs tikrą batų parką su žaidimų aikštelėmis ir labirintais“, – dalijosi įspūdžiais aktorė, kurios kolekcijoje jau daugiau nei 200 batelių.

Nekonkretu. Pamėginau pats paieškot, aišku, ne Švedijoj, o internete. Spėju, kad turimas galvoj pajūris prie Fårö, esančio Gotlando salos šiaurėj. Štai tokį video radau. (Daugiau ką nors iškrapštyt tikriausiai įmanu tik mokant švediškai.)
Jūrbačiai, daug jūrbačių. Na, jūros ir marios išties batautojams dosnios.
Bet, kita vertus, šita virtuali peronum conquisitoris captura sankrova vis dėlto įvairesnė :)

(143) The transnational marriage

[Prae scriptum: ko tik neprigalvosi norėdamas populiarint batavimą! Gal toks įrašo pavadinimas papildomų tinklaraščio skaitytojų pritrauks? (Ačiū, Regimantai!) Juk tokios vedybos gan populiarios? Kita vertus, įrašo pavadinimas gruntaunai pagrįstas, ne iš piršto išlaužtas, štai toks:]

Jau senokai, rugsėjui baigiantis, Mindaugas el. paštu atsiuntė šlepetės atvaizdą, palydėdamas tokiu paaiškinimu:

Šį kartą amerikoniška šlepetė, kuri buvo pamesta smuklėje prie kelio. Greičiausiai surasta, bet tas tarpinis momentas užfiksuotas.

Bet nepuoliau skelbt – pagalvojęs: nagi surasiu aš šitai amerikoniškai šlepetei porą Lietuvoj! Suradau. Vedžiodamas draugės šunę (kaip čia nurodyt vietą?) tokiam trikampyje: Kalvarijų gatvė / Juozapavičiaus gatvė; jų sankryžoj įbeskim skriestuvą, timptelėkim iki Holiday Inn Kalvarijų gatvėj ir pasukim, – va toj erdvėj radau šlepetę, kurios nieks nepasiėmė nei kitądien, nei dar kitądien... Nei trečiądien.

(142) Laivabatis

Mindaugas atsiuntė su tokiu paaiškinimu:

Va peržiūrėjau nuotraukas telefone ir suradau vieną batą, kuris buvo Trakuose. Pakabintas ant užrašo. Visa kombinacija man pasirodė ironiška.

Rimtas įspėjimas, jei kas moka skaityt ženklus :)
Ačiū!
Kolekcija vis didėja, didėja... Kai pradėjau, tikrai nemaniau, kad batavimas tiek ilgai gyvuos, vis daugiau žmonių įtraukdamas.

(141) Justibatis

Collegė Justė atsiuntė su tokiu lydimuoju laiškeliu:

telefone radau batą, bet visiškai neatsimenu, nei kur, nei kada, nei kaip aš ji fotkinau :)

Na, tai ir pavadinau justibačiu, nes pagal „kur“ nieko sukurpt neišėjo :)

(140) Baltijos jūros dovanos

Įvairiai žmonės švenčia Žolinę.
Štai Mindaugas leidos žygin iš Nidos į Preilą.
Ir ką? – Jei neklystu, pirmąkart šitiek batautojo džiaugsmų per vieną dieną patyrė :)
Sveikinu ir ačiū!

(139) Nelyg iš dangaus

Šįryt išlipęs iš savojo 19 troleibuso (po reformos važinėjančio dvigubai rečiau) pėdinu Žirmūnų tilto link. Ties degaline žvilgt dešinėn – prašom: basutė.
Nelyg iš dangaus.

(138) Justės radiniai Kroatijoj ir prie Pailgio

Collegė Justė per atostogas irgi neužmiršo batautoja esanti. Jei sudėtum Kroatijoje, Pakoštanės miestelio apylinkėse, liepos 13–20 užtiktuosius, tikrai nemaža krūvikė išeitų:









































O ši šliopkės liekana – iš Pailgio pakrantės (07-24):












— Ačiū, Juste!
Geras derlius :)

(137) Radiniai Raudonpamūšy ir Smilgiuos

vienas iš kelių Raudonpamūšių (šitas Pasvalio r.), 2013-07-17;
kaimas, kurio praktiškai nebelikę;
va šitoj vietoj, tuoj už griovio, atskirtas nuo vieškelio eglių eile,
buvo senasis sodas, po kurio obelis karstydamasis
ugdžiau tarzaniškus įgūdžius;
ir dabar dar lipt į obels viršūnę, kur visada
gražiausi obuoliai būna, – vienas didžiausių malonumų

Gal jau kokie penkti metai: kai su drauge nuvažiuojam per atostogas į Biržus aplankyt mano tėvų, viena diena skiriama kapinių apvažiavimui-apžiūrėjimui-aptvarkymui.
Šįmet maršrutą truputį pailginom, užsinorėjau pasižiūrėt į lauką, kur senelių, iš motinos pusės, gyventa, kur ir mano pirmi devyneri metai būta. Taigi maršrutas: Biržai – Rauboniai (buv. „Mūšos“ kolchozo gyvenvietė, ten antrą klasę baigiau) – 4 km, kuriuos tekdavo nupėdint pirmyn atgal – Raudonpamūšis (gimtinė) – Brenčiai (palaidoti proseneliai iš motinos pusės) – Saločiai (močiutė iš tėvo pusės; gyvos neteko matyt, mirė, kai tėvas dar buvo nevedęs, armijoj tarnavo) – Pasvaliečiai (tėvo sesuo) – Smilgiai (senelis, tėvo tėvas, miręs 1944-ais) – Biržai.

šitoj vietoj stovėjo Paugių gyvenamasis namas

Senelių žemė ribojos su Paugių, jų gyventi namai ir sovietmečiu visų buvo vadinami Paugio dvaru, nors gal tiksliau būtų – dvareliu, pasistatytu pirmosios Respublikos laikais. 1944-ais Paugiai, aišku, vengdami būt ištremti, pasitraukė kažkur į Žemaitiją. Gyveno tuose namuose toks Krymo totorius, per karą rankos netekęs, kurį žmonės vardu – Osmonas – vadino, su žmona ir sūnum Vilium, keliais metais už mane vyresniu (pavardė – regis, Dovletovas). Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Paugiukai atsiėmė tėvų žemę, bet gyvent negrįžo; stovėjo tie namai ir nyko, kol buvo parduoti vietiniam ūkininkui, o tas juos nugriovė – plytoms greičiausiai.
Pavaikščiojau po tas liekanas, šį tą pamačiau:

Vietų, kurios vadinasi Smilgiai, Lietuvoj 19. Bet tikriausiai tik vienų Smilgių, Pasvalio rajone esančio miestelio, parduotuvės kairysis galas taip išgražintas.
O prie autobusų stotelės – batas laukia, kokio 44 dydžio (paskutinis radinys per šių metų atostogas):

(136) Du batu pakeliui namo

Nors parašęs frazę pakeliui namo ir prisiminiau Marijono Mikutavičiaus dainą, bet šitą kontekstinę luobelę reikia nulupt, nes – tai paprasčiausiai tereiškia: liepos 6 grįžom į Vilnių.
Prieš Kauną ėmė bręst mintis paprašyti, kad stabteltumėm. Per Kauną važiuojant subrendo.

Iš autostrados išsukom likus mažiau negu kilometrui iki „didžiojo“ Kauno pabaigos, sustojom visai netoli marių, jau Kauno marių regioninio parko teritorijoj.

Išlipau. Statinio, kuriuos mėgsta įamžint Dainius Gintalas, nematyti, tad: kaip ir dera kairiarankiui, pasukau takeliu į kairę. Paėjęs penketą metrų ir užtikau štai šitu du batu – sakytum, tėvo ir vaiko.

(135) Palangibačiai, ii

Paplaukiojimas Minija baigės taip netoli jūros, kad lyg ir savaime tapo aišku, kur toliau traukt. Porą dienų, penktadienį ir šeštadienį, pabuvom Palangoj.
Dėl padrybsojimo ant smėlio tikrai neverta ten važiuot; bet: nors jau kas antri metai noris išgirst jūrą ir pajust, kaip grįždamos atgal bangos iš po padų traukia smėlį (kaip žemė slysta iš po kojų).

Radiniai: vyriška basutė gulėjo prie pat vandens ties ta vieta, kur kanalas jungias su jūra (A), o tą neoklumpę – už kokio 100 metų tilto link. (Basutė tebegulėjo ir kitos dienos rytą, o crocsas, aišku, iškeliavo iš paplūdimio su šiukšlėm.)

Tiesa, pakeliui į pliažą teko matyt tokį vaizdelį, bet čia tik šiaip, iš parabatistikos srities.

(134) Upėbačiai

Minija ties Cigonaliais, liepos 3-ios ankstyvas rytas

Šįmet atostogos prasidėjo teisingai – trys dienos (liepos 2–4, antradienis–ketvirtadienis) plaukimo Minija. Buvo abejonių dėl vandens lygio, bet mums pasisekė: kaip sakė Cigonalių kaimo bene paskutinis vietinis Kazimieras, po Joninių vanduo buvo stipriai nuslūgęs, o prieš liepą vėl pakilo.
Palengvintas plaukimas buvo: pusantros dienos – tik ko nors užkąst pietums ir atsigert teko kartu plukdytis.
Baidarės buvo iš Kartenos. Pavežė iki Pakutuvėnų ir paleido įspėję: tik nepražiopsokit Cigonalų, nes ten bus nuvežti jūsų daiktai – palapinės etc.
Pirmos dienos plaukimas ir buvo įdomiausias: ir srovė kaip reikiant, ir kūlių, ant kurių geriau neužšokti, pakankamai; Dyburių kilpa – gerai. Tikrai ne batai buvo galvoj.

Cigonalių nepraplaukėm; ir kaip praplauksi, jeigu tai SPA Cigonaliai.
Daiktai jau atvežti, Kazimiero malkinėj (o gal ir kitaip tą patalpą reiktų vadint, nes Minijos kūlius akmenim vadint tai negražu esti) sukrauti. Ir pieva palei upę nušienauta, ir šašlykinė stovi, ir malkų parūpinta, ir čiobrelių arbatai gali pasiskint kokį 10 metrų į šona takeliu paėjęs; žodžiu, tikras SPA. Kazimieras, nors linksmų plaučių žmogus, vis dėlto pasiguodė, kad iš vietinių cigonališkių nieko nebelikę, kad jo kaimynystėj vis nuomoja pirtį, daugiausia klaipėdiečiams, o tie naktim vis baisią muziką (bum bum, bum bum, bum bum) leidžia, kolonėles laukan išnešę, savaitgaliais galvą net po pagalve tenka kišt, kad užmigt galėtum. Ir vis klausė, ar ko nors mums netrūksta: gal dar malkų reikia, gal vandens pritrūkot?
O batai? Batai iš Minijos išgaudyti ir po iškaba sukrauti. Tik nufotografuot beliko.

Antra diena buvo padalyta į dvi dali: pirmoji (vėl be daiktų) – iki Kartenos, ten susikraunam iš Cigonalių parvežtus daiktus ir plaukiam tolyn – kiek norėsim, kol kokią tinkamą vietą nakvynei rasim.

Pradžioj dar buvo tikrai įdomu plaukt, bet artėjant link Kartenos srovė nurimo, kūlių beveik neliko, tai ir į šonus jau dairytis gali. (Beje, kokius kaimus ar piliakalnius po kairei ar po dešinei praplauki – tik po to arba prieš tai skaitydamas sužinai; na, jei plauki – tai plauki, nėr kada varnų gaudyt.)

Staiga draugė sako: žiūrėk, žiūrėk, tavo batas!
– Ogi tikrai – ant karklo šakelės neoklumpė pasimovus. Na, galimybė tik viena: plaukė tas crocsas kur kas vandeningesne Minija ir už tos šakelės užkibo; vanduo nuslūgo, tai ir kabaliuoja.
Iki šiol prisimenu savijautą, kai jį pamačiau. Batavimas – tiesiog laimės šaltinis :)

sumanūs žmonės žemaičiai –
jei daiktas vienam reikalui nebetinka,
tai kitam pravers

Kartena. Sustojam po tiltu, reikia visus daiktus susikraut į baidares, katino dienos baigės.
Sutempėm, sukrovėm, sukaišiojom, priraišiojom, ką buvogalima sukaišiot ar suraišiot.
—vg— nebūtų —vg—, jei ir aplinkui neapsidairytų, patiltės graffičių neapžiūrėtų. Ir už tai nebūtų apdovanotas batų pora. Taip gražiai viens šalia kito padėti, na, pora, tikrai pora.

Popietė jau buvo, kai su visais turtais pajudėjom į priekį. Pradžioj ramiai sau irklavom, per daug apie tai, kur teks nakvot, negalvodami, o paskui, kai jau ėmėm, – tai vieniem nepatinka nužiūrėta vieta, tai kitiem.
Gal tik kokią devintą vakaro buvo nuspręsta: gana, geriausias variantas visada liks už kito posūkio.
Nakvojom kažkur maždaug ties Balsiais ant ganėtinai aukšto skardžio.
Nubudau kokią trečią. Ir nesuvokiu: ar palei Miniją aš čia guliu, ar danguj, ar rojuj? – Baranausko žodžiais tariant. Toks paukščių simfoninis orkestras rytą sveikina! Tokio sodraus, tiršto, kai balsų ausis nebeišskiria, gaudesio, gali sakyt, dar nebuvau gyvenime girdėjęs.

Minija maždaug ties Balsiais, liepos 4-os rytas
(fotografuota ne nuo viršaus, vidurkely link vandens stabtelėjus)

Trečios dienos rytą nusprendėm: plauksim, kiek norėsim. Visai nebūtina iki Gargždų. Kartenoj gavom žemėlapy, kuriame skaičiukais pažymėtos vietos, iš kur mus galėtų paimt; skaičiukai ir plaukiant turėtų būt matomi.
Baigėm nepasiekę Gargždų. Karšta pasidarė, akliai puola, o ir plaukt nebeįdomu – lyg kokį irkluotojo darbą tedirbtum. Na, sudėjus, apie 60 km nuplaukėm, nedaug, bet ir nebe jaunystė :)
Tiesa, ant vienos sąnašų krūvos pastebėjau crocsiuką, tokį saulės pašviesintą žalią:

KELIONĖS PABAIGA

(133) Ožvėnte kruokss

Prie Liudos K. radinio Singapūro botanikos sode mestelta mintis, esą crocsai – globalizacijos simbolis, vis pagrįstėja. Štai vakar vakare gavau el. laišką iš Artūro B.:

Vakar iš ryto tvarkydamas nuotraukas atgaminau, jog prieš mėnesį mindamas iš Vilniaus į Mažeikius Užvenčio pakelėje aptikau batą. Nors ir pervargęs bei tegalvojantis apie maistą (minta visą parą), sumojau, jog reikia Jūsų fotoblogui kadrų :)
Neužsislėpęs, kaip dažnoje nuotraukoje, bet vienas ir pamestas. Taipogi tinka į porą Liudos K. crocsui.
Ačiū už įdomų blogą!

Ačiū Tau, Artūrai, nes šios batautojų radinių kolekcijos įdomumas labai priklauso būtent nuo jūsų, collegos.
Ir dar pagalvojau. Bent vieną porą crocsų turi ir avi gal net kokie du trečdaliai Lietuvos gyventojų. Reikia šitam apavui pavadinti lietuviško žodžio, bet kad ir globalaus prieskonio liktų. Neoklumpės – štai kas tie crocsai ar kroksai.

(132) Radinys iš tolybių

Kad ir ką – smagu būt batautoju. O ypač nudžiugina štai tokie el. laiškai, kaip Liudos K.:

Siunčiu Jums batą, kurį, prisiminusi Jūsų kolekciją, prieš porą savaičių nufotografavau Singapūro botanikos sode.
Klajūniški linkėjimai!

Ačiū, Liuda!
Ir už linkėjimus, ir už radinio atvaizdą.
Crocsas pievoj prie Nemenčinės,
crocsas Singapūro botanikos sode –
štai kas yra globalizacija :)

P.S. Ir aš per atostogas šį tą radau. Netrukus galėsit pamatyt.