Dėl žodžių ir darbų 2010-08-10

Dėl žodžių ir darbų (2010-08-10): Aišku, LKŽ nėra žodžio batauti. Bet galima imtis tokios veiklos. O jai įvardinti reikia žodžio.
Jei bent keli grybaudami ne tik uogaus, bet dar ir bataus, atsiras šansas gyvuot ir žodžiui.
Užfiksavus batą miške, šalikelėj ar dar kur nors, galima jį pasiimt į namus ir imtis asambliažą kurti. Jei seksis, ir parodą surengti.
Eksponuot ant grindų. Batavimas įgautų aukštesnį statusą, gal net A.A. dėmesį atkreiptų. Ir prasivertų vartai istorijon ir žodynan.
Bet visai gana tik nufotografuot batą, likusį be šeimininko, pasimetusį, – ir išsiųst el. paštu vgasiliunas@gmail.com.
Ir batautojo nekrologo pavadinimas aiškus: „XY padžiovė batus“. Skambù.

2018-10-31

(268) Batus mėtyt humanum est

Coll. Justė ką tik atsiuntė:
2018-10-31, Karoliniškės, kitoj pusėj gatvės nei Sodra. Humanos stovėjimo aikštelėj. Gal naujus nusipirko ir pasikeitė :)
— Ačiū, Juste!
Tik va: o kur antras?
Negi Humanoj ir po vieną batą jau pradėjo pardavinėt?

(267) Hà Nội -bačiai

Na štai, ir iš Vietnamo sostinės kolekcijos papildas atkeliavo:
Rasti 2018 X 30 pačioje Hanojaus ir Vietnamo gatvių sankirtoje, pilnoje pristatytų motorolerių. Bandant kirsti gatvę, saugantis, kad nepartrenktų išprotėję vietnamiečiai, tik žiū, ir batai – pamesti ar palikti, kas ten žino. Gal žmogus tik op ant motorolerio – ir kam tie batai.
— Ačiū, Gintare! Sveikinu prisijungus prie garbingos batautojų draugijos.
Sėkmės tolesnėj kelionėj. O gal dar kur batų pastebėsi?
越南 didelis, t.y. ilgas, gyventojų daugiau negu 95 milijonai; tikrai sunku įsivaizduot, kiek Vietname batų, o kiek dar jų Pietų Kinijos jūra į pakrantes išmeta.

2018-10-29

(266) Dar rudeninio derliaus

Šįryt kartu su pirmuoju šiųmečiu sniegu atkeliavo tikriausias (nes miškinis) radinys:
Gulbino miškas,
prie Pagubės,
2018 X 26.
– Ačiū, Aliau
(ir tarpininke Rūta)!

2018-10-26

(265) Gatvėbatis

Coll. Justė važiuodama į oro uostą vakar, 2018 X 25, Antano Gustaičio gatvėj užfiksavo; „dar ir kitas vyriškas gulėjo, bet nebuvo kaip nufotkint“. — Ačiū, Juste! Taip, bataut sėdint mašinoj kartais būna komplikuota; keliskart esu šaukęs: „O! batas, stabdyk“, bet važiuodavom ir nuvažiuodavom – dėl bato atsidurt avarinėj situacijoj tikrai neverta, – atvėsęs pritardavau vairuotojos sprendimui.

2018-10-20

(264) Triskart po vieną = pusantros

Coll. Justė patikrino savo išmaniojo telefono atvaizdų archyvą ir štai kiek susikaupusių turtų rado:
[1] 2018.08.08 prie PC Norfa priešais PC Mandariną Fabijoniškėse; atsimenu, buvo laaabai karšta ir pagalvojau, kad poilsiautojai, nuo karščio beskubėdami link ežerų, pameta šlepetes.
























[2] 2018.08.13, nusileidimas į požeminį VCUP pravažiavimą.






[3] 2018.10.10 prie Šilo (Balžio) ežero:
poilsiautojų likučiai, tik nežinia, kelintų metų :)




















— Ačiū, Juste!
Dėdamas nuotraukas ir nuorodas įrašan, šypsodamasis galvojau: va žmogus jau viską perpratęs – vos pamato grobį, iškart aišku: pirmiausia bendras vaizdas, po to – jau pats batas užfiksuotinas. — Antras atvaizdas be pirmojo – kaip citata be konteksto; labai gerai, kai jis yr.
[P.S. Kodėl įrašo pavadinime = pusantros? Nes dvi dešinės šliopcės ir viena kairė.]

2018-10-19

(263) Panerinė pora


Coll. Donatos vakarykštis radinys pakeliui namo:
Šiandien 17.39 prie valčių stoties. Baso žmogaus nėra.
— Ačiū!
Ir vandeny plūduriuojančio tikriausiai nesimatė.

2018-10-11

(262) Radinys Lietuvos Šveicarijoj


Šituos botus vidury kelio užtiko coll. Justė, kopinėdama po Nevaišių kalvą 2018 X 7.
Mažiausiai fantazijos reikalaujanti versija, kaip jie ten galėjo atsirast, – iškrito iš vežimo ar kokios priekabos galo.
Kad kas būtų persiavęs batus tokioj vietoj ir numetęs kaip nebereikalingus – mažiau tikėtina, nors visko juk būna.
(Spėliot apie tai, kaip batai atsiranda netikėčiausiose vietose, beveik tas pat, kaip spėliot, ką poetas ar poetė norėjęs ar norėjusi pasakyt kokia nors metafora.)

— Ačiū, Juste!
(Įdėjęs šitą radinį, spustelėjau įrašo žymą justės radiniai – ohohohoho! kiek jau Tu pribatavusi; visokiausių visur.)

2018-10-08

(261) Klinikų pora

Sekmadienį buvom nuvažiavę į Antakalnio klinikas, ofic. Vilniaus miesto klinikinę ligoninę – draugės mama reanimacijoj guli. Paprastoj palatoj gulėtų, abu būtumėm ėję, o dabar, sakau, palauksiu čia, mašinų statymo aikštelėj.
Pradžioj parinkau kaštanų (kai tik įvažiavęs pasuki dešinėn, kaštanas auga), nors ir abejoju, ar jie atbaido kandis. Ką dar paveikus? Aišku, galima pabataut.
Gal kokį 30 metų paėjus palei tvorą, ligoninės teritoriją skiriančią nuo Antakalnio gatvės, – štai ir pora. Guli taip, lyg kas būtų padėjęs saugodamas, kiek įmanoma, nuo lietaus.









P.S. Gaila, kad retai bepasitaiko progų pabataut. Ir per pietus beveik niekur neišlendu, ir grybaut nebevažiuojam.








Prieduras 2019 VII 28 vėl teko būt toj pačioj vietoj. Na ir kaip susilaikysi nepatikrinęs, ar tavo radinys dar yr? Patikrinau. Tebėr. Nors ir sunkiau pastebėt.