Prieš savaitę, 2024 VI 20 iš ryto, teko būt prie ir ant
Juodonių piliakalnio. Stabtelėjusiems papėdėj Vykintas Vaitkevičius papasakojo apie sėlius, šį tą iš piliakalnio archeologinių tyrimų istorijos; kai užkopėm į viršų, pratęsė pasakojimą apie patį piliakalnį. — Gasiliūnas toks padaras, kurs nelabai mėgsta būt būry. Mieliau iš šono žiūri ir klausos. Ir kai buvom piliakalnio aikštelėj vis atstu nuo daugumos laikiaus, aplinkui dairiaus. Besidairant akys ir užkliuvo už vidpadžio, gulėjusio vakarinio šlaito viršuj (nufotografavau iš coll. Loretos M. pasiskolinęs išmanųjį telefoną [ačiū!]; kad vaizdas būtų „geresnis“, teko šiek tiek nusileist šlaitu). O netrukus visi apžiūrėjom tam vakariniam šlaite, žemėliau negi vidpadis, esantį didžiulį akmenį. Vykintas apie jį papasakojo ir iš Vaižganto (visai netoli, Malaišiuos, gimusio)
Pragiedrulių pacitavo. Vos pamatęs knygą, iškart atpažinau: tai 1989-ų leidimas, kurio dailininkas – aa.
Romas Orantas. Turiu savo bibliotekoj būtent šitą. Pacitavo iš antros dalies, „Vaduvų krašto“, gabaliuko „Lietuvos Žodis“. Sūnaus Sauliaus paklausta, ar kada buvusi piliakalny, Iešmantienė „pasidavė sūnaus provokacijai ir ėmė liežuviu it miliniu klebetuoti, gal ne tiek Sauliui, kiek savo atminimams:
– Buvau, kur būsiu nebuvus, nors tai nebe mūsų dalis. Tai buvo seniai, kai jauna dar tebebuvau, kai visa, kas baisu, į save traukė. Dabar ko gi aš ten bevaikščiosiu? Galvos paguldytų? Dievai jo nematai! Nerami tai vieta ne tiktai vidudienį ar vidunaktį. Ten juda, ten stuksi. Ten uola [tas akmuo] iš šono balon [iki šiol vakarinėj papėdėj šlapynė] kiek jau amžių griūva ir vis neišgriūva. It koks kamštis. Mūsų jaunimas jau nebe kartą mėgino ją pakasti ir žemyn nuritinti. Tik nieko nepadarė. Esama kietai užkeiktos. Ir tasai ją tenuritins, kurs įspės – Žodį. Šito Žodžio patys lietuviai nebežino. Jį bežino kaimynai. Tik pavydėdami nepasako lietuviams. Nes kad pasakytų ar patys lietuviai susiprastų, atsivertų Piliakalnis, atsidarytų dabar ta uola užristos durys, pasirodytų – Nauja Valstybė, kur visi miega, žmonės ir kareiviai, kur visi Lietuvos ginklai ir turtai.“ (p. 468) — Čia ir įbeskim STOP.
