(266) Dar rudeninio derliaus

Šįryt kartu su pirmuoju šiųmečiu sniegu atkeliavo tikriausias (nes miškinis) radinys:

Gulbino miškas,
prie Pagubės,
2018 X 26.

– Ačiū, Aliau
(ir tarpininke Rūta)!

(265) Gatvėbatis

Coll. Justė važiuodama į oro uostą vakar, 2018 X 25, Antano Gustaičio gatvėj užfiksavo; „dar ir kitas vyriškas gulėjo, bet nebuvo kaip nufotkint“. — Ačiū, Juste! Taip, bataut sėdint mašinoj kartais būna komplikuota; keliskart esu šaukęs: „O! batas, stabdyk“, bet važiuodavom ir nuvažiuodavom – dėl bato atsidurt avarinėj situacijoj tikrai neverta, – atvėsęs pritardavau vairuotojos sprendimui.

(264) Triskart po vieną = pusantros

Coll. Justė patikrino savo išmaniojo telefono atvaizdų archyvą ir štai kiek susikaupusių turtų rado:

[1] 2018.08.08 prie PC Norfa priešais PC Mandariną Fabijoniškėse; atsimenu, buvo laaabai karšta ir pagalvojau, kad poilsiautojai, nuo karščio beskubėdami link ežerų, pameta šlepetes.

[2] 2018.08.13, nusileidimas į požeminį VCUP pravažiavimą.

[3] 2018.10.10 prie Šilo (Balžio) ežero:
poilsiautojų likučiai, tik nežinia, kelintų metų :)

— Ačiū, Juste!
Dėdamas nuotraukas ir nuorodas įrašan, šypsodamasis galvojau: va žmogus jau viską perpratęs – vos pamato grobį, iškart aišku: pirmiausia bendras vaizdas, po to – jau pats batas užfiksuotinas. — Antras atvaizdas be pirmojo – kaip citata be konteksto; labai gerai, kai jis yr.
[P.S. Kodėl įrašo pavadinime = pusantros? Nes dvi dešinės šliopcės ir viena kairė.]

(263) Panerinė pora

Coll. Donatos vakarykštis radinys pakeliui namo:

Šiandien 17.39 prie valčių stoties. Baso žmogaus nėra.

— Ačiū!
Ir vandeny plūduriuojančio tikriausiai nesimatė.

(262) Radinys Lietuvos Šveicarijoj

Šituos botus vidury kelio užtiko coll. Justė, kopinėdama po Nevaišių kalvą 2018 X 7.
Mažiausiai fantazijos reikalaujanti versija, kaip jie ten galėjo atsirast, – iškrito iš vežimo ar kokios priekabos galo.
Kad kas būtų persiavęs batus tokioj vietoj ir numetęs kaip nebereikalingus – mažiau tikėtina, nors visko juk būna.
(Spėliot apie tai, kaip batai atsiranda netikėčiausiose vietose, beveik tas pat, kaip spėliot, ką poetas ar poetė norėjęs ar norėjusi pasakyt kokia nors metafora.)

— Ačiū, Juste!
(Įdėjęs šitą radinį, spustelėjau įrašo žymą justės radiniai – ohohohoho! kiek jau Tu pribatavusi; visokiausių visur.)

(261) Klinikų pora

Sekmadienį buvom nuvažiavę į Antakalnio klinikas, ofic. Vilniaus miesto klinikinę ligoninę – draugės mama reanimacijoj guli. Paprastoj palatoj gulėtų, abu būtumėm ėję, o dabar, sakau, palauksiu čia, mašinų statymo aikštelėj.
Pradžioj parinkau kaštanų (kai tik įvažiavęs pasuki dešinėn, kaštanas auga), nors ir abejoju, ar jie atbaido kandis. Ką dar paveikus? Aišku, galima pabataut.
Gal kokį 30 metų paėjus palei tvorą, ligoninės teritoriją skiriančią nuo Antakalnio gatvės, – štai ir pora. Guli taip, lyg kas būtų padėjęs saugodamas, kiek įmanoma, nuo lietaus.









P.S. Gaila, kad retai bepasitaiko progų pabataut. Ir per pietus beveik niekur neišlendu, ir grybaut nebevažiuojam.








Prieduras 2019 VII 28 vėl teko būt toj pačioj vietoj. Na ir kaip susilaikysi nepatikrinęs, ar tavo radinys dar yr? Patikrinau. Tebėr. Nors ir sunkiau pastebėt.

(260) Pora iš Preilos miško

Prieš trejetą dienų įlipam liftan kartu su kaimyne Indre.
– Ar dar renkat batus?
– Renku, o kaipgi kitaip. Radot? Atsiųskit.
Ir atsiuntė:

Batai rasti Preilos miške, rugsėjo pradžioje.
Kažkas nusiavė ir iš miško parėjo basas.

— Ačiū, Indre!

(259) Radiniai Pabradės miškuos

Coll. Rūta atsiuntė, ką rugsėjo 15, šeštadienį rado Pabradės miškuos; jei tiksliau, arčiausia vieta, turinti vardą, regis – Padvarė.
Batinga vieta pasitaikė, ir kartu grybavęs jos vyras Alius vieną netoliese užtiko – jau tikrą senbuvį, tapusį vos įžiūrima miško paklotės dalim.

















— Ačiū abiem!

(258) Plaukia sau [ne] laiveliai

Coll. Donata radinį pristatė lakoniškai:

2018 09 04. Rytas. Olandų žiedas (Olandų g.)

— Ačiū, Donata.
Rudeniop akys ima kreipt daugiau dėmesio į spalvas, tai šita pora man kažkokios kriauklinės spalvos pasirodė. Tik nežinau, kaip tokią vadint.
Ir, kaip dažnai būna, tas neatsakomas klausimas: kaip jie ten atsirado? Taip tvarkingai padėta, tikrai ne iškrito iš kokio maišelio ar kaip nors netyčia tokio vietoj atsidūrė.
P.S. Donatos reakcija:

Manau, kad ten – ne laiveliai. Oranžiniai.

— Dar kartą ačiū. Patikslinau pavadinimą.

(257) Palanginė pora iš Žemųjų Panerių

Vėl Vilma parašė:

Laba diena,
neseniai jums parašiau apie porą porinių kedų, dabar siunčiu dar ir porą moteriškų batukų, šįkart pačios sužvejotų... likimas juokauja, savojoje daugiabučio laiptinėje Žemuosiuose Paneriuose rugpjūčio 19 d. Kažkas iš mano kaimynių nutarė su jais atsisveikinti šitaip, kitą dieną jų jau nebebuvo. Buvusi šeimininkė arba jos bendramintė neilgai trukus netoliese ant grindų paliko ir tokius pat nedidelius guminius botus, bet jų jau nebefotografavau. Pirmoji mūsų laiptinės pora buvo žaismingas draugams kruopščiai apipasakotas atradimas, džiūgavom trise kartu su nežinoma naująja savininke, bet kitos jau kvepėtų rutina ir pasyvumu, o batavimas su jais nedera.
Kūrybingo Jums rudens -- Vilma

— Ačiū už radinį, Vilma.
Jei jau apie laiptinių palanges prakalbom, kodėl jos turėtų būt vieta, kur statomos dažniausiai lapinės gėlės vazonėliuos? Jas kuo puikiausiai būtų galima panaudot ir kaip batų lentynas. Neįprasta? Taip. Bet juk įprasta–neįprasta tėr, galima sakyti, susitarimo, kad ir nerašyto, reikalas. Palangės kaip batų mainų vieta. Ir linksmiau, įdomiau būtų tokioj laiptinėj.