(451) Balta balta, bet ne vyšnios viršūnė

Šeštadienio (V 14) pavakary grįžęs iš Mykolaičio-Putino Dienoraščio, 1938–1945 pristatymo, išvedžiau keturkoję savaitgalinę paglobotinę, taip sakant, pasivaikščiot. Jau netoli vieta, kur atliekami reikalai. Žvilgt dešinėn – baltut baltutėlė šlepetė (matomo pastato adresas Laisvės pr. 77D).

(Pirmąkart pasigailėjau, kad kišenėj paprastas, o ne išmanusis telefonas. Teko grįžt, jau vienam, su fotoaparatu.)

(450) ... ir žibutės

Bataut pradėjau miške. Todėl tokie radiniai (ir kitų) turi papildomą vertę – sentimentus pakutena.

Aliaus radinys IV 20 Pagubės sodų miškely.

— Dėkui! Labai gerai užfiksuota.

Ir Rūtai ačiū už tarpininkavimą.

(449) Miestbačio liekana

Praeitų metų spalio pabaigoj Karolina M. atsiuntė porą jūrbačių liekanų, o šiandien – miestbačio liekaną:

Sveiki, Virginijau,

man labai patinka išeiti pasivaikščioti lietingu oru. Tuomet jis ir kvepia labiau, ir gamta atgyja. O dar kai batą randu – išvis pasaka!

Pelesos gatvės pradžia.

04.23 pietų metas

— Dėkui, Karolina!

Tikiuos, grįžot sausom kojom ir sausa galva.

(448) Palanginės

Būta jau palanginių – pvz., iš Krokuvos, iš Žemųjų Panerių.

Vidas M. atsiuntė dar:

Sveikas,

su Šv. Praėjusiom!

Palanginės, bet ne Palanga. Stiklių gatvė Vilniuje, balandis.

— Dėkui!

Ir Tave, ir visą batautojų pamiliją – su Praėjusiom (iki kitų metų).

(447) Netyčiukas

Jau senokai, III 14, šitą šlepetę netyčia pastebėjau Instituto kieme. Nufotografavau, ir iškrito iš galvos.

Šiandien prisiminiau.

Beje, regis, išsiaiškinau, kaip ta šlepetė čia atsirado. Pasak gan patikimo šaltinio, ją mašinoj vežiojos vienas iš sargų, kad turėtų kuo šunį pažaidint.

Matyt, šuniui nusibodo ar nesinorėjo lakstyt (dantų žymių lyg ir nematyt), o šeimininkas tingėjo eit pasiimti.

(xlii) Griuvėsbačiai

Batautojo instinktai niekur nedingsta. Vidas M. pastebėjo šlepetes žiūrėdamas futbolą, o aš jau bent du stebėdamas griuvėsių Ukrainoj vaizdus. Ir dar du. 

(446) Šventinė metonimija

Vakar atkeliavo laiškas su priekabu:

Sveiki,

Nufotografuota jau senokai, bet vis pamiršta išsiųsti. Nepriklausomybės dienos proga radinys po ilgos pertraukos.

2022-02-16, Šešuolių g., Vilnius

Gabrielė M.

— Dėkui!

Visko prisimint neįmanoma, – taip guodžiu save ką nors užmiršęs padaryt. Tuolab: ne besimėtantys batai ar jų dalys dabar svarbiausia.

(445) Tiltobačiai

Aptingau; nebeprisiruošiu, tarkim, per pietus išlįst bent pusvalandžiui į lauką, paeit iki Neries – anksčiau juk eidavau ten paieškot batų.

O vakar einant iš darbo per Žirmūnų tiltą – kaip aklai vištai grūdas, net du – pora. Gražiai padėta, nosim pasukta maždaug Stalo kalno kryptim.

Dingtelėjo kvaila mintis: gal kas, žinodamas, kad kasdien po darbo apie penktą einu Tuskulėnų rimties parko stotelės link būtent ta tilto puse, tyčia padėjo batus, pradžiugint batautoją norėdamas? – Ne, netikiu.

(444) Eglynbatis

Užvakar apie savo trečią radinį pranešė Žaneta:

Laba diena,
„Mano batai buvo du, vienas dingo – tris randu“ 🙃. Čia aš apie trečią savo „trofėjų“. Netgi ne visai galėčiau savintis, nes: ėjom su vyru sekmadienį Kačerginės mišku šunkeliais (t.y. paskui savo šunį), įlindom į tankų eglyną, o vyras man ir sako, paėjęs į šoną: aš tau kai ką radau. Žibučių! – galvoju. Prilekiu ir ne mažiau apsidžiaugiu – ogi batas 😄!
🤔turbūt batavimas ne mažiau užkrečiamas negu kovidas, jau ir vyrą užkabino 😄

    — Ačiū, Žaneta, jums ir palydovui po tankius eglynus!

   (Miške rastus batus vadinu tikriniais, kaip tam tikrus baravykus,

   nes nuo tokio radinio prasidėjo visas batavimo „sąjūdis“.)

(443) Vasario crocsas; krokams per anksti

Užužvakar gavau Karolinos laišką su priekabu:

Labas vakaras, Virginijau,
ech, kaip seniai batą buvau radus. Na, o šiandien dvigubai pasisekė: kolegė namo parvežė ir šį crocsą radau. Būčiau ėjusi pėsčiomis iš darbo namo, tai kitu keliu.

Naujininkai, Brolių g., prie vaikų dienos centro.
Vasario 20.

2022 II 21 atkeliavo patikslinimas: „Šiandien tebeguli, tik numestas į šoną.“

— Dėkui, Karolina! Ir atsiprašau, kad užtrukau įdėt kolekcijon.