(609) Sėliškas vidpadis

Prieš savaitę, 2024 VI 20 iš ryto, teko būt prie ir ant Juodonių piliakalnio. Stabtelėjusiems papėdėj Vykintas Vaitkevičius papasakojo apie sėlius, šį tą iš piliakalnio archeologinių tyrimų istorijos; kai užkopėm į viršų, pratęsė pasakojimą apie patį piliakalnį. — Gasiliūnas toks padaras, kurs nelabai mėgsta būt būry. Mieliau iš šono žiūri ir klausos. Ir kai buvom piliakalnio aikštelėj vis atstu nuo daugumos laikiaus, aplinkui dairiaus. Besidairant akys ir užkliuvo už vidpadžio, gulėjusio vakarinio šlaito viršuj (nufotografavau iš coll. Loretos M. pasiskolinęs išmanųjį telefoną [ačiū!]; kad vaizdas būtų „geresnis“, teko šiek tiek nusileist šlaitu). O netrukus visi apžiūrėjom tam vakariniam šlaite, žemėliau negi vidpadis, esantį didžiulį akmenį. Vykintas apie jį papasakojo ir iš Vaižganto (visai netoli, Malaišiuos, gimusio) Pragiedrulių pacitavo. Vos pamatęs knygą, iškart atpažinau: tai 1989-ų leidimas, kurio dailininkas – aa. Romas Orantas. Turiu savo bibliotekoj būtent šitą. Pacitavo iš antros dalies, „Vaduvų krašto“, gabaliuko „Lietuvos Žodis“. Sūnaus Sauliaus paklausta, ar kada buvusi piliakalny, Iešmantienė „pasidavė sūnaus provokacijai ir ėmė liežuviu it miliniu klebetuoti, gal ne tiek Sauliui, kiek savo atminimams:

– Buvau, kur būsiu nebuvus, nors tai nebe mūsų dalis. Tai buvo seniai, kai jauna dar tebebuvau, kai visa, kas baisu, į save traukė. Dabar ko gi aš ten bevaikščiosiu? Galvos paguldytų? Dievai jo nematai! Nerami tai vieta ne tiktai vidudienį ar vidunaktį. Ten juda, ten stuksi. Ten uola [tas akmuo] iš šono balon [iki šiol vakarinėj papėdėj šlapynė] kiek jau amžių griūva ir vis neišgriūva. It koks kamštis. Mūsų jaunimas jau nebe kartą mėgino ją pakasti ir žemyn nuritinti. Tik nieko nepadarė. Esama kietai užkeiktos. Ir tasai ją tenuritins, kurs įspės – Žodį. Šito Žodžio patys lietuviai nebežino. Jį bežino kaimynai. Tik pavydėdami nepasako lietuviams. Nes kad pasakytų ar patys lietuviai susiprastų, atsivertų Piliakalnis, atsidarytų dabar ta uola užristos durys, pasirodytų – Nauja Valstybė, kur visi miega, žmonės ir kareiviai, kur visi Lietuvos ginklai ir turtai.“ (p. 468) — Čia ir įbeskim STOP.

(lvi) Laikinieji stogbačiai ir batai kaip pro memoria

Jau senokai, beveik prieš savaitę (VI 19 vakare) gavau štai šį laišką su dviem prikabintais vaizdais:

Laba diena, pagaliau pasisekė subatauti keistą radinį Cėsyje, Palasta gatvėje, birželio 18 d. Batai aiškiai pasidėti ant mašiniuko krašto, ne pasimetėliai, tai net nežinau, ar telpa į batavimo trofėjų apibrėžtis. O antroje nuotraukoje batai prie lentelės su įvardintais 1941 metais iš to paties Cėsio yra metonimija, subtilus paminklas žmonėms, kurių mieste vėliau nebeliko. Nufotografavau su mintim, kad kartais batai gali ne mažiau už skulptūras pasakyti.

Su gerais linkėjimais – VilmaB

— Dėkui, Vilma! Batautojų trofėjo apibrėžtį galima apeiti pasitelkus kitokią kolekcijos įrašo numeraciją :)

Tie batai Cėsy atsirado 2022-ų vasarą. Ir, kaip suprantu, jų galima rast keliose vietose.

(608) Pakelibatis žemaitiškas

Šiandien gavau Karolinos laišką:

Sveiki, Virginijau,
važiavome vakar iš Latvijos į Vilnių ir artėjant nuo Naujosios Akmenės link Šiaulių pastebėjau radinį. Du ekipažo nariai greitai suprato, kodėl reikia apsisukti ir grįžti, kitiems dviem teko aiškintis. Štai dvi medikės sužinojo apie batavimo ligą.
Beje, įdomu tai, kad aplink dar mėtėsi trys kojinės. Pasidairiau antro bato, bet nemačiau. Kaip visada, radinys, paliekantis kažkokią intrigą. Kodėl TRYS kojinės?

Linkėjimai nuo viso ekipažo,
Karolina

– Dėkui Pačiai už radinį, o visam ekipažui – už linkėjimus! — Kodėl trys kojinės? Neporinių arealas; batas juk irgi vienas.

P.S. Pakoregavau savo pakelibačio įvardą, patikslinau: aukštaitiškas.

(607) Milanbatis ir medbačiai

Vakar gavau coll. Ievos laišką:

Labas, Virgi,
siunčiu jums batų. Milane [V 14] pastebėjau šį sportbatį Via Cappuccini (gaila, kampas estetiškesnei fotografijai nebuvo palankus). Kita vertus, žiūrinčiųjų į šį ne itin patraukliai užfiksuotą eksponatą vaizduotę galbūt galėčiau sužadint pasakydama, kad, visgi, vieta, kurioje batas atrastas – buvo ne tokia jau ir neįdomi. Visai greta esti kiemas, kuriame ganosi flamingai. Už tvoros esančių tankių krūmų juos galima įžiūrėti žirgliojančius po sodą su fontanais. Man rodos, jie ten ir gyvena, esu juos ten pat mačius ir rudenį.

 

Kita batų pora iš tiesų yra skola. Pamiršau, jog fiksavau juos šį ankstyvą pavasarį [IV 6] nuo Karoliniškių draustinio skardžio šlaito, kur atsiveria panorama link Panerių ir kitapus upės esančio Vingio parko stadiono.

Gražios dienos,
retkarčiais batautoja Ieva

— Dėkui, Milano gerbėja!

Šitas milanbatis jau antras.

Pirmasis – čia.

(606) Viduryniekurbatis

Vakar vakare gavau Gabrielės laišką, pavadintą „Radinys vidury niekur“ (aha, ir jus suintrigavo?):

Laba diena/vakaras,
Radinys jau senokas (05-20), bet reikėjo pertraukos tarp torontbačių ir viduryniekurbačio. Antroje nuotraukoje namukas, šalia kurio (ar labiau po kuriuo) gulėjo radinys, bet šiandien jo nebėra. Tūnojo ant žemės į dešinę nuo durų.
Booi's Island (norint rasti žemėlapyje paprasčiau ieškoti Booi's Fly-in Lodge), Ontario, Kanada.

— Ačiū, Gabriele!

Visiems bus proga, be kita ko, mėgint įsivaizduoti niekur vidurį.

(605) Dar vienas pakelibatis, aukštaitiškas

[ech, vis sunkiau daros sugalvot pavadinimą, kokio dar nebuvo; pakelibačių buvo ne vienas, štai dar vienas, ir, manau, ne paskutinis]

Penktadienį buvau nuvežtas į Biržus (ir parvežtas, ne pėsčias grįžau Vilniun). Važiuojant į ten prieš pat Pumpėnus pastebėjau šalikelėj batą. Garsiai konstatavau faktą nelabai tikėdamas, kad sūnus ryšis sustot, kad tėvas patenkintų savo užgaidą. Ir viešai: dėkui, Pauliau!

(604) Būsimojo senuko apavas

Penktadienį vakare coll. Justė atsiuntė:

Šiandien, Žirmūnų „Senukai“

— Dėkui!

Šįkart lengva įsivaizduot, kaip ta basutė buvo pamesta: sėdėjo vaikas vežimėly ir mataravo kojom, ir šį tą pametė, o mama irba tėtis – nepastebėjo.

(603) Paskutiniai torontbačiai

Pirmadienį iš ankstaus ryto atkeliavo Gabrielės siuntinys:

Labas vakaras/rytas,

kadangi išvykau iš Toronto, bent jau kol kas šie radiniai iš jo yra paskutiniai. Reikia pastebėti, kad miestas itin batingas, o paskutiniam kartui netgi pasiūlė įdomesnių gatvių. Ten, kur būsiu dabar, batų tikriausiai arba bus nemažai, arba nebus visai.

— Torontas gausiausiai batautojų radinių kolekcijoj pristatytas (neskaičiavau, bet neabejoju) – nuoširdžiai ačiū, Gabriele!

2024-05-11, Queen Street West

2024-05-16, Niagara Street

2024-05-17, Cecil Street / Henry Street

2024-05-17, College Street / Spadina Avenue

2024-05-17, Major Street

2024-05-17, Niagara Street / Richmond Street West

2024-05-18, Dundas Street West

(602) Pakelipadis

Šeštadienį buvau Pasvaly, Krinčine, Juodžionyse (paminėtos

140-osios prof. Vladimiro Šilkarskio gimimo metinės).

Grįžau autobusu. Skaityt nebesinorėjo, tad spoksojau pro langą.

Panevėžy, autobusui sukant į stotį, žiūriu – kelkrašty žalias padas guli. Sustojo. Klausiu vairuotojo: kiek stovėsim? Kokias 5 min. – Capt iš kuprinės aparatą ir beveik bėgte iki pado.

Štai ta bato užuomina.

(601) Miško akmenbatis ir miesto pora

Vakar vakare gavau Toronte bataujančios Gabrielės sesers Karolinos siuntinuką:

Sveiki, Virginijau,

taip jau atsitiko, kad pamečiau pamestus batus. Vieną, antrą, trečią kartą pamiršau išsiųsti ir jie paskendo telefono nuotraukų gausoje.
Todėl šį kartą pasitaisau ir pernelyg ilgai nebelaukiu. Vakar, gegužės 11-ąją, žygiavome Naujosios Akmenės apylinkėse. Pirmas radinys mano, kažkur miške [žr. kairėj]. Antras – draugės Rasuolės pačiame mieste, Lazdynų Pelėdos gatvėje [žr. dešinėj].
Tikiuosi, kad ateityje visi radiniai pasieks jūsų pašto dėžutę🙂

— Ačiū abiem! Ir aš tikiuos :)