(97) Atsakas į iššūkį: trys poros

Šiandien po anksčiau užrauktos paskaitos VDA, užuot pėdinęs pro Arkikatedrą Karaliaus Mindaugo stotelės link, kaip ikšiol darydavau (ai, nepabėgs niekur tas darbas, tie rankraščiai...), įsukau Sereikiškių parkan. Žmonių vos vieną kitą sutikau, ir tie – ne koja už kojos vaikštūnai, o paprastieji praeiviai, trumpinantys kelią.
Apžiūrėjau tai, ką absoliuti dauguma vadina sienų terlionėn.
Vienas piešinys ant ministatinio sienos visai patiko – puikiai pasitelktas langas street arto piešiniui (žr. dešinėj; dar du gatviniai gyvūnai užfiksuoti čia). Koja už kojos, vaizdas už vaizdo, mintis už minties, – ech, pavasariniai vaikštūno malonumai grįžta. Bet nepersimalonink!
Prisiminęs ankstesniame įraše užfiksuotą frazę „Ką gi, iššūkis išgirstas!“, pasukau prie Vilnelės, kurią derėtų vadint Vilnia. Na, nieko per daug nesitikėdamas peržvelgsiu kairįjį krantą nuo priešpaskutinio iki paskutinio tilto, praktiškai iki santakos su Nerim, t.y. upės pabaigos atkarpą, žioties krantus; upės, kuria tikriausiai jau ir nebeišdrįsiu plaukt baidare Kovo 11-ąją, kaip siūlo „Upių labirintas“. Šįmet užgesinto pasiryžimo buvo sukilę mažiau negu pernai, kitąmet liks dar mažiau negu šįmet etc.

Eidamas kitapus atitvaro, teniso kamuoliukų nerinkau, nors kokius penkis tikrai mačiau. Kam man? (Esu kairiarankis, o ne Berankis.) Aišku, ko akys [jau reiktų akinių ne tik skaityt, bet ir į tolį] ieškojo. Kairiuoju krantu (nusprendžiam žvelgdami pasroviui, regis, taip?) artėdamas prie paskutiniojo tilto, pamačiau: taip, daiktas, vadintinas batu (žr. dešinėj, nes dešinei kojai skirtas apavas). Vis dėlto – radau!
Perėjęs tiltą, nesusilaikiau: ogi imsiu ir nusileisiu prie upės; ne, atgal neisiu, tik čia pat pasižvalgysiu. Ir – ačiū už pakuždą, batautojų globėjau! – ogi dar arčiau tilto nei anapus upės rastasis, – taip sakant, porininkas, poros kairioji dalis (žr. kairėj). Ir klausimas: kaip pora tapo išskirta upės? Nebent kas nors ėmė ir permetė vieną batą per upę. Greičiausiai dešinysis buvo permestas, nes dešiniajam krante, kur ilsėjos kairysis, vieta plokštesnė, gali normaliai stovėt, o kairysis šlaitas labai status, vos ant kojų gali išsilaikyt leisdamasis žemyn.

O, jau šis tas! Galėsiu atsakyt į Mindaugo mestą iššūkį: batavimo sezonas prasidėjo ne tik JAV, bet ir LR.

Kosciuškos gatve į kalną, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, Vileišio rūmų link, darbovietėn.
Pusiaukelėj – tiesiog kvieste kviečiantis posūkis į Kalnų parką: na ir kaip gali atsispirt archetipiniam kvietimui: išsuk iš kelio dėl takelio? Pakilęs grįstu taku, žvilgt į kairę – be visa kita, ir batų pora, viens nuo kito per porą metrų – fiksuoju, kaip pamatau; po kiek laiko batų dislokacija tikrai jau bus pasikeitusi. „Paspirk bent batą!“ – juk vienas iš užsiėmimų, kai reikia ko nors laukti (kol draugė užsiriš batraištį,  kol ateis eilė trūktelt iš butelio ir t.t., ir pan.).

Jau antra pora.

Tu batautojų galva!

Cha, atsiėmei titulą?! –

Prašyčiau just autoironiją.:)

Atgal į gatvę? Ne. Laikydamasis dešinės – viršun, į kalną (juk Kalnų parkas). Iki aukščiausio taško, o po to žemyn, 90° kampu iš Kosciuškos gatvės atsišakojančios gatvelės link. (Regis, statinių numeracija pagal Kosciuškos gatvę.) Nusileidi ir pasuki dešinėn. Ties pirmuoju posūkiu dar kartą dešinėn – va šita vyr. basučių pora. Šalia medinės tvoros, už kurios kažkokie seni pastatai, naudojami kaip sandėliai (?).

(96) Harvardas: postbat-kasdienybė

Malonu suvokt: [geras] mokytojas tas, kurį pranoksta mokiniai:) Va Mindaugas – tikrai pranoksta tą, kuris užkabino batauti [t.y. mane]; jau savaitė stebiu, – kur batas? – nieko, o jis ima ir užfiksuoja:

Štai pora batų, kuriuos pamačiau paliktus Brattle Square, netoli Harvardo. Pavasaris, atrodo, ateina ir batavimo sezonas atsinaujina:)

Ką gi, iššūkis išgirstas!
Ir sykiu: malonumas būt pratęstam: bataukit, žmonės! Šis tinklaraštis priklauso jums.

(xxi) Batavimo pradininkų paieškos plečiasi

Gavau el. laišką iš Mindaugo:

[...] šiandien [2012-03-10] knygyne bevartydamas fotografijos žurnalą Aperture radau bato nuotrauką iš Argentinos. Pagalvojau, kad gal ne tik Lietuvoje yra batavimo pradininkų. Nors istorija prie nuotraukos gana liūdna.

Ačiū! Kadangi tekstas po fotografija sunkokai įskaitomas, perbadžiau:

Since the day of my release, thirty-plus years ago, whenever a man comes near me on the street, on the train, on the bus, or in the subway, the first thing I look at are his shoes. The image of certain shoes became stuck in my mind. Because we were blindfolded, the only thing we could see were the shoes of the policemen. They were black, laced, and very shiny. Still today, if I see those kinds of shoes on someone, I am instantly transported back to my time in the secret detention center.
Gladis Cuervo was abducted on November 25, 1976, in Buenos Aires, and taken to the secret detention center Hospital Posadas.
 [Paula Luttringer, *1955, La Plata, Argentina; „she turned to photography as a means of expression“] From the series Cosas Desenterradas / Unearthed Objects, 2010–present.

(xx) Batavimo pradininkas.lt

Margaritos Matulytės studijoj Nihil obstat: Lietuvos fotografija sovietmečiu p. 226 žiūriu – batas, toks, koks domina batautoją, – postbatas. Užfiksavo Algimantas Kunčius 1965-ais, fotografuodamas dievdirbio Stanislovo Riaubos sodyboj. M.M. apsvarstymas:

Viena pirmųjų dar nesąmoningai išreikštų reminiscencijų buvo „Žmogaus pėdsakai“ [...]. Anuomet žvelgiant į [...] tarsi beprasmį kadrą, galėjo nuskambėti logiškas priekaištaujantis klausimas: kokia gali būti tarp rąstų įsprausto seno bato meninė vertė? Tačiau pats autorius, pasiūlęs šią fotografiją publikuoti „Kultūros barų“ redakcijai, akivaizdu, įžvelgė joje savo estetinės prigimties atbalsį. [Nuotrauka nebuvo išspausdinta.] „Reminiscencijų“ objekto neverta ieškoti vaizde, nes jis yra subjektyvus tarp – tai kontakto su realybei atstovaujančiu tarpininku [...] estezė, susižavėjimo nereikšmingumu ir jo apmąstymo akimirka. (p. 231–232)

Visiškai tinka batavimą turint galvoj. Taigi, pradininkas – Algimantas Kunčius, pradžia – 1965. Istorija sukuriama.:)

(95) Daug jūrbačių, šešiolika

Skaitai žmogus, kad savaitgalį bus daugiau kaip 20 laipsnių šalčio; ir gauni pajūriu ėjusio ir apie tave pagalvojusio žmogaus dovanėlę: 2012-01-14, nuo Karklės lig Melnragės.
– Jackau, kiek daug!
– Regis, audra buvo.
– Ačiū, Vika!

(xix) Apie batelius iš Panerių

Dabar sunkoka patikėt, kad Respublikoj tokio pobūdžio publikacijos galėjo būt, bet buvo: 1992-07-18, Brigitos Balikienės „Gyvenimas su kunigo vėle kraujuotoje, prakeiktoje, brangioje žemėje“ – atpasakojimas Miriam Rolnikaitės-Lisauskienės atsiminimų, kaip ji 1944-ų pavasarį pabėgusi iš HKP (Heereskraftfahrpark/Ost/562 abreviatūra) Subačiaus gatvėj. Be kita ko, papasakota ir tokia istorija:

Jau išvaduotame Vilniuje, 1944 metų liepą, sutikau gatvėje tokį kirpėją, pavarde Rabotnikas. Ar jis pats buvo HKP, neatsimenu. [...] Atsimenu, už kelių dienų vėl sutikau gatvėje Rabotniką. Jis nešėsi rankoje moteriškus batukus. Sakė, kad buvo Paneriuose, ten užkasti žmonės iš HKP. Ne visai užkasti. Jis pažino žmonos batelius ir juos pasiėmė. Vadinasi, HKP kalinius šaudė ne tik vietoje, Subačiaus gatvėje, bet ir į Panerius vežė.

Senokai šita istorija sukiojas galvoj sykiu su klausimu: o ar tikrai žmonos, ar tik tokie pat kaip žmonos? Nors gal tai visai nesvarbu – žmogus tikėjo, kad žmonos, ir tas tikėjimas svarbiau už visokias proto kišamas abejones.
P.S. Beje, rašinio pradžioj Brigita Balikienė užfiksuoja: „Pykomės ir vėl taikėmės... Mat ponia Mirjam ne viską leido spausdinti, įkalbėti nepavyko. O jos gyvenimo patyrimas, ypač pokario metais, išties unikalus. Gal kada nors ateityje sutiks apie tai nuodugniau papasakoti ir paskelbti.“ Nežinau, ar sutiko, ar papasakojo.
Prieduras. Literatūroj ir mene 2017-09-22 – iš jidiš Mindaugo Kvietkausko išverstas Abraomo Suckeverio Vilniaus gete sukurtas (datuotas 1943-01-01) eilėraštis „Batai“, manau, išplečiantis Rolnikaitės pasakojimo kontekstą:

Rieda ir rieda ratai,
Ką jie atveža man?
Krūvą drebančių batų,
Sukrautų vežiman.

Gal jaunikis važiuoja
Su nuotaka vakare?
Gal susimaišę šokėjų
Batai tame vežime?

Gal tai vestuvės, šventė?
O gal pats apakau?
Batus, matytus andai,
Aš tarp jų pažinau.

Kaukši kulnys į taktą:
Kur link, kur link, kur link?
Iš senojo Vilniaus gatvių
Mus veža Berlyno link.

Nenoriu klausti „kieno jūs?“,
Bet plyšta mano širdis:
Batai, kur jūsų kojos –
Teisybę kas pasakys?

Kur koja to batelio
Su žibančia saga?
O šito – kur vaikelis,
O šito – kur dama?

Kiek čia mažų batukų –
Kodėl nematyt vaikų?
Kodėl tie su kulniukais
Be nuotakos pėdų?

Tarp pusbačių nudėvėtų –
Batai mano mamos,
Kuriuos jinai avėjo
Tik per šabą namuos.

Ir kaukši kulnys į taktą:
Kur link, kur link, kur link?
Iš senojo Vilniaus gatvių
Mus veža Berlyno link.

(94) Demisezoniniai

Išmestieji/iškeliavusieji/pasiklydusieji etc. – visi demisezoniniais tampa – ar miške, ar mieste.
Va Justė du užtiko: miškinį, aišku, miške prie Vismaliukų, o miestinį pastebėjo šalia savo mašinos prie Žirmūnų IKI (fotografuota mobiliuoju telefonu). Ačiū!
Ir vis tiek: na kaip tie batai tokiose vietose po vieną atsiduria? Reiktų kokią teoriją sukurpt.

(xviii) Kur kitas batas?

Čia toks įrašas dėl juoko, t.y. koks juokingas tampa batautojas.
Menoduobėj.com skaitydamas/žiūrėdamas Gintarės Žitkevičiūtės straipsnį „Frieze Art Fair 2011 ir pasenusių hipių karta“, užkliuvau už šios iliustracijos →

O kodėl su vienu batu? Kur kitas?

(93) Palangibačiai, i

Nedaug galimybių šįmet buvo iš tikrųjų pabataut; dažniausiai tik šiaip per pietus ar po darbo kur nors pasižvalgydavau.
Praėjusį savaitgalį teko pabūt Palangoj, pavaikščiot pajūriu. Gerovė, nes žmonių nedaug.

Laimikis? Šlepetė centrinėj aikštėj šalia daugiapakopės klombos ir vyriška basutė prie pat jūros. Pastarąją, manau, jūra išmetė, kuriam laikui, didesnės bangos ir vėl nusitemps atgal.

(xvii) Batai iš Berlyno blusturgio

Skaitinėdamas Kauno bienalės Tekstilė’11 katalogą, užtikau britės Marion Michell užfiksuotą istoriją:

Years ago I bought an old pair of children’s shoes on a flea-market in Berlin. They looked like two of a pair: same make, same leather, similar degree of wear and tear, but the left shoe was remarkably bigger than the right one.
The shoes moved me. They had obviously been worn extensively and repaired and repaired, with tears and cracks in the leather and tiny nails hammered in their soles. The way their confident asymmetry was so perfectly wed with two-of-the-kindness, without making a ‘proper’ pair, pierced me. But what derailed me is their link to war-time, fascism in Germany.
[...]
The crumpled newsprint I found in the shoes was from a German newspaper, 1941. Why were the shoes put aside at this time? Had the child outgrown them? Died? Had she been taken away? German history weighed in. War. The horror of the holocaust; and fascism’s denial of an imperfect body which found its terrifying expression in the elimination of ‘unwertes Leben’, of those who were deemed socially, physically and mentally unfit, a measure from which children were not excluded. On the contrary, children’s euthanasia was only stopped with the end of the war. (p. 126)

Greičiausiai šis atsitikimas ir paskatino M.M. kalbėti per batus.
Apie kitą batų menininkę žr. čia.