Vakar vakare atkeliavo naujas Karolinos radinys, vaizdingai apipasakotas:
Laba diena, Virginijau,
einame šiandien su kolegomis į darbo vietą ir staiga pamatau – šlepetė! Kol imuosi fotografuoti, kolegė, kuri jau žino apie batavimą, plačiai nusišypso ir jie išeina, nes iki vietos dar gerą gabalą kelio reikia nueiti. Atlikusi pareigą, ateinu pas kolegas ir išgirstu kolegos klausimą:
– Kam tau ta tapkė?
– Ai, nesuprasi.
– O tai kam tau ji? Suprasiu.
– Nesuprasi...
Beje, man čia kažkaip panašu, kad ji gali būti atskridusi iš šalia esančio gyvenamojo namo balkono, nes po statybvietę niekas su šlepetėmis nevaikšto.
Markučiai, lapkričio 13
— Dėkui, Karolina, už kolekcijos papildą. Jūsų istorija, kaip ta šlepetė atsidūrė statybvietės teritorijoj, labai įtikinamai skamba; ja remdamasis ir pavadinau skraiduole;
voverės skraiduolės Lietuvoj išnykę, tai bent šlepetės kartkartėm paskraido.
Vakar vakare gavau:
Sveiki dar kartą,
kaip prisimenate, pirmadienį radau šlepetę. Tuo metu galvojau, kad vėjas iš balkono išpūtė ar išmetė kažkas. Po dviejų dienų radau antrą. Kad būtų aiškiau, prisegu nuotrauką. Raudonu tašku pažymėta pirmoji (šiuo metu ten statybvietė), geltonu – antroji.
Na ir nebegalvoju, kad pirmoji išskrido iš balkono, bet ir paaiškinimo, kaip čia atsitiko, neturiu. Trečiadienį dar perklausiau kolegės ar ta šlepetė tebeguli statybvietėje. Kolegė patvirtino, o vėliau ir pati įsitikinau, kad antroji yra pora.
Markučiai, lapkričio 15, trečiadienis
— Ačiū, Karolina, už patikslinimą. Hm, išties sunkoka patikėt, kad šlepetės, išskridusios ar išskraidintos iš tos pačios vietos, galėtų nusileist ant žemės taip toli viena nuo kitos; nebent koks vėjo sūkurys vieną pačiupo? nors vargu. Atvejis, lyg ir buvęs paprastas, susikomplikavo; ir aš nerandu galvoj paaiškinimo, bent šiek tiek panašaus į įtikinamą.
