(698) Postsezoniniai

Vakar, sekmadienį, coll. Donata atsiuntė:

Virgi, kai rudenį seniūnijos darbininkai turbūt paskutinį kartą šiais metais nupjauna žolę, šį tą sužino ir apie primirštų užkaborių gyvenimą: štai ėjo žmogus apsiavęs, bet karšta, kojos pačios išslydo iš batų. Žmogus nuėjo, batai liko, juos paslėpė žolė. O dabar jau artėja žiema, kam tų vasarinių batų...

— Dėkui už kolekcijos papildą! — Šįryt buvo šaltoka net su striuke; ir antras rudens ženklas, tikro rudens – Vileišių kaštanai ant žemės – pasitiko einantį darban.

Taip, postvasara.

(697) Ilgam sustoję žygbačiai

Rūta – bene populiariausias vardas tarp batautojų;

ketvirtas žmogus vardu Rūta atsiuntė savo radinį:

Sveiki,
2025 rugsėjo 2. Netoli Zakopanės, pakeliui į Penkių tvenkinių slėnį (einant nuo Palenica Białczańska iki Dolina Pięciu Stawów Polskich) buvo aptikta visa pora žygio batų. Ryte atrodė, galbūt tiesiog kas paliko batus ir įšoko į kalnų upelę atsigaivinti, bet vakare, grįžtant iš kalnų atgal, batai vis dar buvo, todėl padaryta išvada, kad batai likę be šeimininko.

— Labai ačiū, Rūta, už kolekcijos papildą ir sveikinu tapus tikrąja batautoja!

Viliuos sulauksiąs ir daugiau Jūsų radinių.

(696) Strazdelio kabikai

Vakar Gabrielė atsiuntė:

Labas rytas,

teko pasivaikščioti anksčiau dažnokai trintomis, o dabar gerokai primirštomis Vilniaus gatvėmis.

Ta proga gavau dovanų.

A. Strazdelio g., 09-04.

— Dėkui už kolekcijos papildą!

P.S. Supuolė, kad jau trečias radinys iš eilės, kai man fonas užkliūna. Buvo mokykla Biržuos, buvo garbanotasis kopūstas (auginam), o štai šįkart – tas geltonas pastatas dešinėj, kurį tebevadinu Strazdelio spaustuve: 1984-ų vasarą pusrūsy esančioj valgykloj – vestuvės, II aukšte buvo pirmoji Šiaurės Atėnų redakcija (iš redaktorių trejybės likus vienam Šalteniui, 1990-ais kuriam laikui buvau tapęs vyr. red. pav. Paulium Tolvaiša); šičia 1993-iais buvo spausdinama pirmoji Bibliotheca Baltica serijos knyga – Mažvydo Katekizmas ir kiti raštai (leido „Baltos lankos“, kuriose dirbau; vos ne kasdien eidavau spaustuvėn tikrint spaudos kokybės); taip, vis dažniau vaikštinėju ne po Vilnių, o po atmintį.

(lxx) Medinis dekoratyvinis

Būdama Biržuos Agnė dar vieną batą pastebėjo:

Levandų ūkis, rugpjūčio 20 d.

— Ačiū už dekoratyvinį akcentą!

Bet turiu prisipažint, kad pirmąkart pamačius akys iškart užkliuvo už augalo dešinėj – taigi garbanotasis kopūstas; šiaip – valgomas, nors kodėl neauginus ir dėl grožio?

(695) Priemokyklinės ir priebažnytinis

Agnės radiniai Lietuvoj:

Laba diena!

Radau batų jums Biržuose. [→]

Vinco Kudirkos g., rugpjūčio 20 d.

Kitas radinys Vilniuje, Savičiaus g.,
ant bažnyčios tvoros [↓], rugpjūčio 15 d.

— Ačiū! Beje, tos sukabintos šlepcės ir liemenė (gal koks dviratininkas pametė, nuo bagažinės nukrito?) guli šalia mokyklos, kurią baigiau 1980-ais.

(694) Pora radinių iš Estijos

Vakar Agnė atsiuntė savo vasaros radinius; pagrupavau;

štai du iš Estijos:

— dešinėj: Talino Piritos paplūdimy, liepos 4 d.

— apačioj: turbūt neatlaikę estiškos liūties per dainų šventę; Talino lauluväljak, liepos 7 d.

— Dėkui, Agne! Paplūdimys toks tuščias, lyg ne vasara būtų.

(693) Stulpinukas

Dar vienas batautojos radinys, Anitos (vos ne kasdien kolekcija pasipildo):

Sveikas, Virgi.

Būna štai, kad ir prie pat namų kai ką randi. Matyt, kažkas apavė stulpelį, kad batuko savininkui lengviau ieškot būtų, jei grįžtų.

Rugsėjo 2, Kęstučio g.

P.S. Ir dar dviratis lyg tamtyč į kitą Tavo kolekciją :)

— Dėkui už šios kolekcijos papildą!
O dėl post scriptume paminėtos kitos – na, ji ribojas praėjusiu amžium ir yra pačiupinėjama, ne skaitmeninė, kaip ši.

(692) Priešpatrudeninė pora

Coll. Donata vakar siuntė:

Virgi, štai.

Šiandien prie Kalvarijų turgavietės.

Rytoj rugsėjo 1, jau ruduo.

Kam rudenį tų basučių bereikia?

— Dėkui! Balažin, koks bus šitas rugsėjis. Ruduo ne tik pagal kalendorių prasideda – šįryt rūkydamas pastebėjau, kad beržų viršūnėse, kurios sulig aštuntu aukštu, jau yra pageltusių lapų; vienas iš prasidedančio rudens ženklų; kitas bus – kai pradės byrėt Vileišių kaštanai.

(691) Žemai kabantys obuoliai

Karolina atsiuntė šeštadieninių upėbačių:

Sveiki, Virginijau,

taip pavadinau radinius, nes plaukiant baidare rasti batą – tas pats, kas nusiskinti žemai kabantį obuolį. Gausiai pildau kolekciją.

Esu tikra, kad paskutinėje nuotraukoje ant medžio sukabinti batai irgi yra pamesti.

Verknės upė. 2025.08.30

— Ačiū už kolekcijos papildus! Ech, šie metai bus pirmi, kai ne[be]plaukiau baidare; siūlė, bet išsigandau, kad bus per sraunu – nebėr jokio noro apsiverst ir išsimaudyt; taip, senatvė.

(690) Melomanai

Vakar vakare atkeliavo Gabrielės laiškas su priekabais:

Labas vakaras,
netoliese vykstantis graikiškos muzikos koncertas ar kas panašaus aiškiai privertė pamiršti batų porą.
Ką gi, gal batams muzika irgi patiko?

Šventaragio/Pilies g., 08-28.

— Dėkui! Vaizdas iš toliau ėmė ir iškrapštė iš atminties Henriko Radausko eilutė: „Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos“; po kokio medžio šakom „sėdi“ šita pora? Šermukšnio?