(707) Dar miškobačių

„Sunkiai beatpažinsi, kad kažkada buvau
šaunuolis dešinysis (o gal kairysis)“

Vakar vakare Alius atsiuntė du prakalbusius
kolekcijos papildus:

Šios dienos radiniai Pagubės miškuose. Gal tiks.

„Tyliai mirštame po rudenio lapais...“

       

       — Be abejo – tinka. Dėkui!

       

       (Ech, miškiniai radiniai bemat primena pirmąjį rastą

       batą, batavimo pradžią daugiau kaip prieš 15 metų.)

(706) Lisabonbačiai, sulaukę naujo savininko

El. laiško negali sustabdyt jokie oro balionai iš Gudijos; atostogaujanti coll. Donata vakar atsiuntė:

Virgi, štai. O jau maniau – nebemėto portugalai batų. Tiesą sakant, ką aš žinau, kas numetė – sostinės visada multi-. Pats Lisabonos centras. Iš kairės – aikštė su karalium (vardo neklausk) ant aukštos kolonos. Gal čia dar rua Aurea, o gal jau ir ne. Ėjau vakar [X 29] vakare – nei šiaip, nei taip numesti batai. Netikėta tokioj vietoj. Kol sukiojausi, fotkinau, priėjo du vyrai (apsiavę!), vienas paėmė batą, palankstė padą, parodė savo pakeleiviui, matyt, abu nusprendė – geri batai, reikia imt! Pasiėmė ir nuėjo.

— Dėkui už kolekcijos papildą!

Ir istorija retai pasitaikanti – su happy endu.

(705) Dar rudenbačių

Coll. Ieva atsiuntė savo radinių:

Pirmieji batai rasti tarp Žirmūnų žiedo ir Tuskulėnų parko, ant akmeninės sienelės, esančios šalia įvažiavimo į degalinę. Dar buvo lengvas rudenėlis, pirmųjų rugsėjo dienų dekada.

 

 

Antrasis batas nupaveiksluotas, deja, labai prastai, nes mano telefonas jau beveik visai blokuoja galimybę fotografuot kokybiškiau (telefono atmintis užsikimšus). Šį batą radau prieš savaitę, kuomet, lengvam lietui lyjant, leidau ramų pusvalandį nuostabaus grožio Eduardo Balsio skvere Žvėryne. Batas nosimi buvo atsisukęs į upę, kulnu į Dievo Motinos ikonos „Ženklas iš dangaus“ cerkvę – tikiuos, nėjo skandintis.

— Ačiū! — Dienos trumpyn, naktys ilgyn, bet gal tai neturės didelės įtakos, – batautojai juk net prietemoj pastabūs lieka.

(704) Alytiniai šlapibačiai

Keliautoja po Lietuvą Karolina pasidalino savo radiniais:

Sveiki, Virginijau,
batautojo logika tokia: kai eini žygyje per lietų, stengiesi netraukti telefono iš kišenės, kad nešlaptų, bet jeigu pamatai apavą – nieko tam telefonui neatsitiks!

Pirmoji šlepetė Alytaus miesto parke.
Antrųjų batų lokaciją prisegu.

Linkėjimai iš Alytaus
2025.10.25

— Ačiū, Karolina, už kolekcijos papildus!

(Šitie Kaniūkai – ne anie Kaniūkai.)

(703) Pabalinės pamestinukės

Batautojų radiniai – vienas iš džiugesio šaltinių, ypač prastėjant orui. Štai ir Dangė pradžiugino:

Jeigu jau plaukti, tai geriau be šliopkių. Rastos mėginant apeiti diiiidelę balą netoli pigu.lt, Vilnius,
tarp Laisvės pr. ir Ukmergės g., 2025, spalio 15.

— Ačiū! Ir už kolekcijos papildus, ir už atspindžius balose.

(702) Švedbatis II

Karolina vakar dar vieną savo radinį atsiuntė:

Sveiki, Virginijau,
šį savaitgalį antrą kartą šiais metais lankiausi Stokholme – abu kartus pavyko rasti po laimikį. [Švedbatis I – čia.]

2025.10.19. Lokaciją prisegu.

— Dėkui! Radinys, aišku, svarbiausia, bet akys nori nenori kliūva už vazono su (jei neklystu) alyvmedžiu: kamienas pažeistas, ir apskritai: nesuprantu, kam kitų kraštų augalus reikia kankinti? Atsimenu, Vilniuj, Ateities gatvėj, kelias vasaras vazonuos „augindavo“ palmes; nesąmonė, – aišku, mano manymu.

(701) Berlynbačiai

Atkeliavo du Agnės siuntiniai iš Berlyno (pastebėjusi ir užfiksavusi, iškart atsiuntė):

Guten tag!

Radau batus vos iš oro uosto išvažiavus, metro stotelėje Grunbergalle Berlyne, va dabar (2025-10-11 11:26). →

← Dar viena [išsiskyrusi, —vg—] Berlyno pora laukė dėmesio Rummelsburg sbahn stotelėje (2025-10-13 14:44).

— Labai ačiū, Agne! Vokiški kolekcijos papildai – retenybė.

(700) Pučkorbasutės

Kai sekas, tai sekas. — Coll. Justė vakar vakare atsiuntė

ir antrą radinį:

Dar vieni šiandieniniai. Pučkorių atodanga

— Dėkui!

Fonas – jau tikrai rudeniškas (žiemą bus malonu paganyt akis).

(699) Tvorbatis

Coll. Justė vakar atsiuntė radinį ant Vileišių rūmų tvoros

iš Kazimiero Būgos gatvės pusės.

— Ačiū!

Ir iškart prisiminiau coll. Ievos prieš beveik ketverius metus ten pat užfiksuotą vaikišką batuką. Deja, šįkart jokio tęsinio nebus; nuėjau patikrint (X 7, 10:40) – nebėr (ir kitoj tvoros pusėj pasižiūrėjau).

(698) Postsezoniniai

Vakar, sekmadienį, coll. Donata atsiuntė:

Virgi, kai rudenį seniūnijos darbininkai turbūt paskutinį kartą šiais metais nupjauna žolę, šį tą sužino ir apie primirštų užkaborių gyvenimą: štai ėjo žmogus apsiavęs, bet karšta, kojos pačios išslydo iš batų. Žmogus nuėjo, batai liko, juos paslėpė žolė. O dabar jau artėja žiema, kam tų vasarinių batų...

— Dėkui už kolekcijos papildą! — Šįryt buvo šaltoka net su striuke; ir antras rudens ženklas, tikro rudens – Vileišių kaštanai ant žemės – pasitiko einantį darban.

Taip, postvasara.