(lxxiv) Pavyzdys, kaip pametami batai

Šįryt Institute susitikau coll. Donatą, batautoją. Ir ėmė pasakot istoriją, kaip pati pametė ir pati atrado savo batus. Radusi net nufotografavo. Oi, sakau, labai įdomu, atsiųsk pasakojimą ir nuotrauką, įdėsiu kolekcijon. Atsiuntė.

Pirmadienį nesuradau ką veikti Rygoje, muziejai uždaryti. Nuvažiavau į Buldurius. Pliaže nusiaviau, nes juk norisi vaikščioti basom, braidyti jūroje. Ant vieno peties kuprinė, rankoje švarkelis ir nusiautos basutės. Jos lengvos, paprasta pasinešioti. Kai, grįždama į traukinio stotelę, beveik jau perėjau mišką ir nusprendžiau, kad laikas apsiauti, pamačiau, kad nebeturiu ką autis. Atgal prie jūros ėjau be ypatingų vilčių, labiau galvodama, kaip atrodysiu, basa atšlepsėjusi į traukinuką, o jei (juk pirmadienis), kaip kokios Kalvarijos, ir Rygos turgus nedirbs, kiek ir kur man teks vaikščioti basai? Mintyse šv. Antanui (draugė yra sakiusi, kad būtent jis globoja daiktus mėtančius) pažadėjau Lisabonoje, kur jis gimė, uždegti žvakę. Nežinau, kas mane išgelbėjo, šv. Antanas ar tai, kad tądien pliaže žmonių beveik nebuvo, bet, kiek paėjusi pajūriu, basutes radau. Pasisekė, aišku, kad jos iškrito ne braidžiojant.

Taip aš jas pamačiau. →

— Ačiū! Ir šv. Antanui dėkui. Štai ir dokumentuotas atvejis, kaip žmonės pameta batus, kuriuos batautojai randa.

(744) Palangos plytinė

Anita vakar atsiuntė:

Sveikas, Virgi.
Atvažiavom šiandien su Gabriele į Palangą vasaros išlydėt ir kaip tik pasiguodėm viena kitai, kad batų neberandam, nei aš Vilniuj, nei ji visai nebatingame Kaune. Ir štai!

Palanga, Plytų g., rugpjūčio 26 vakaras

Va kokia dviprasmybė pavadinimui išėjo :)

— Dėkui abiem! O dviprasmybės, kai dauguma iš kitų reikalauja vienprasmių žodžių ir veiksmų (bent man toks įspūdis susidaręs) – gerai, net labai gerai! Reikia žmones trikdyti, geriau tik žodžiais. Taip, chuliganas many nubudo :)

(743) Euphorbačiai

Einant Antakalnio gatve Goštauto stotelės link, už vad. Rašytojų namo yra tokia gatvelė į kairę – bevardė, akligatvis. Va ten vakar po darbo ir pastebėjau šitą porą su energetinio gėrimo skardine viename iš pusbačių.

(Ir batai, ir gėrimas – made in PL, pasak DI.)

Radinį kolekcijon įdėjau iš ankstaus ryto. Eidamas į darbą Antakalnio gatve, pasukau galvą dešinėn ties ta vieta: pusbačiai tebėr, skardinės nebėr. Taip, vis dėlto 10 centų.

(Vakarop niekas nebuvo pasikeitę.)

(742) Trys pajūrbačiai

Coll. Justė atsiuntė radinių Baltijos pajūry:

Vinukinis – 2026.08.14, Pāvilosta (Latvija).

Du kairiniai bedraugaujantys – 2026.08.15 tarp Pāvilostos ir Jūrkalnės.

— Ačiū! — O aš šią vasarą taip ir nenusikapsčiau iki jūros;

ne išsimaudyt, o pavaikščiot pakrante, pabataut būt buvę smagu.

(741) Žirninė

Sekmadienio vakare atkeliavo Karolinos radinys (seniai jau bebuvau ką gavęs):

Sveiki, Virginijau,
pastebėta vakar,

užfiksuota šiandien.

Žirnių gatvė.
2026.08.16

— Ačiū!

Reiktų tikriausiai mest tą

nieko konkretaus neduodantį užsiėmimą: spėliot, kaip tas batas buvo pamestas. Bet kad vis kirba. Nors šlepetė ant važiuojamosios dalies guli, bet vargu ar važiavusiam/vežamam asmeniui ji priklausė; greičiau šaligatviu ėjusiam; o gal visai kitaip ji čia atsirado? Spėliok nespėliojęs – neatspėsi.

(740) Palanginiai

Karolinos laiškas atkeliavo prieš keturias dienas, bet tik šiandien atsirado proga jos radinius įkelti kolekcijon –

ir aš atostogauju pabėgęs iš Vilniaus:

Sveiki, Virginijau,
siunčiu lietingus linkėjimus iš Palangos. Pirmoji nuotrauka nuo Birutės alėjos ir Basanavičiaus gatvės kampo, antroji – nuo tako tarp Palangos ir Šventosios, kažkur ties Kunigiškėm.
Beje, šlepetes kokius tris kartus praėjome per visą dieną.

— Dėkui! — Taip, lietinga ir vėsoka šįmet vasara, bent jau liepos mėnuo. Bet toks variantas man tinkamesnis negu karščiai, besisukiojantys apie +30℃.

(739) Bongiornbatis

Belaukiant vėsesnio oro, pradžiugino atostogaujanti  coll. Rūta – radiniu vietoj, įrašytoj į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą:

Bon giorno!
Linkėjimai ir dovanėlė iš
Porto Venere, Italija, 2026.06.30.

— Dėkui! — Ir kodėl akys nesąmoningai pirmiausia krypsta ne į batautoją turintį džiugint radinį, o į vandenį? – taip, retorinis klausimas :)

P.S. Baksnodamas klaviatūrą (15:30) monitoriaus apačioj pastebėjau prognozę, esą po gerų poros valandų Vilniuj turėtų lyti, – sunkoka patikėt.

Patikslinimas: teko patikėt; pradėjo lyt net anksčiau, po geros valandos; palijo 10–15 min, galima sakyt, nelijo.

Patikslinimo patikslinimas (VII 2, 9:30): be reikalo kabinėjaus prie prognozės – svarbiausia, kad atvėso, be to, vis palyja.

(738) Compensabatis

Vakarykštė nuojauta, esą batai vaikšto būreliais, pasitvirtino. Vakare el. pašto dėžutėj, žiūriu, Karolinos laiškas su priekabu:

Sveiki, Virginijau,
šį kartą persiunčiu draugės Medos radinį iš Vilniaus.

Compensos koncertų salės aikštelė
2026.06.09

— Dėkui abiem!

P.S. Buvo kilusi mintis sugalvot kitą radinio pavadinimą, kurio abu dėmenys būtų lietuviški (lot. compenso – atsverti, išlyginti, atlyginti), bet nepavyko. Gal turit variantų?

(737) Jonavabatis

Batai po vieną nevaikšto – būreliais :)

3 atkeliavo Justės radinys, 5 – Gabrielės, o vakar (8) vakare Karolina atsiuntė savąjį:

Sveiki, Virginijau,
praėjusį šeštadienį buvau žygyje Jonavoje. Einant palei Nerį man atsirišo batraištis ir paprašiau draugo, kad palauktų. Sako: „Pasigirdo, kad batą radai“. Ir tada man mintis: galėčiau tikrai rasti, kad jam jau pasigirdo. Paėjom gal kokį 100 metrų – akurat!

Lokacijos nenurodysiu, kažkur Jonavoje netoli Neries.
2026.06.06

— Ačiū! Dėkui ir draugui, išpranašavusiam radinį.

Taip, kartais atsitinka dalykų, kurie – papasakoti – skamba lyg išmonė, nors būna grynių gryniausia teisybė.

(736) Papupinis

Vakar gavau Gabrielės laišką su priekabu:

Laba diena, Virginijau,
radinys jau kiek „paraugintas“, bet atkeliauja su šiokia tokia istorija.
Iki Pilaitėje esančio prekybos centro „Pupa“ važiavome vienu automobiliu, ten turėjome persėsti į kitą ir tęsti kelionę. Beieškodami, kaip čia įsigauti į „Pupos“ parkingą, pravažiavome batą. Netrukus sustojome ir išlipome, o aš vis dairiausi į tą pusę – tikėjausi grįžti ir nufotografuoti. Galiausiai paaiškėjo, kad ne. Nuėjome į priešingą pusę, kur netrukus radome antrąjį vairuotoją. Vis tik vos įlipus vėl pravažiavome ta pačia gatvele, tad skubiai pasinaudojau proga. Kadangi nesustojome, nuotraukos kokybė nėra tobula.

Papupys – „Pupos“ nugarinė dalis,
gegužės 17 d.

— Ačiū! Manau, kad žmogaus norai, pastangos gal net vertesni negu galutinis rezultatas.