Batavimo sezonas baigės, tad ir šis tinklaraštis buvo nugrimzdęs žiemos miegan. Iki kitų metų sezono. Kas nors atsitiktinai užklysdavo kas antrą trečią dieną; dažniausiai, spėju, googlindamas: „šok su manim“, nes yra vienas batvaizdis, kuris vadinasi „
Šok be manęs“.
Ir staiga – lankytojų antplūdis, už kurį turiu būt dėkingas
Rokiškiui Rabinovičiui, ėmusiam ir paskelbusiam įrašą „
Apie tai, kaip galima batauti“:
Dalinuosi šviežiu savo atradimu. Nuostabi veikla – batavimas. Nuostabus batavimo blogas. Rekomenduoju visiems.
Užklydau į batavimo konceptus per Virginijų G. – už ką ir dėkui :-) [nuorodų cituodamas dėl suprantamų priežasčių neperkeliu]
Prisiminus B, nevalia nutylėt A.
Rokiškis R. šitą tinklaraštį rado norėdamas išsiaiškint, kas per vienas ėmėsi komentuot jo įrašą „
Aleksandras Sacharukas, Linas Karalius ir apkalta su opozicija“. Liūdniausia ar juokingiausia, kad vos parašęs tą komentarą ėmiau gailėtis taip lengvabūdiškai pasielgęs (deja, šaukštai popiet – nebeištrinsi). Regis, stengiuos vadovautis principu: nepatinka – neskaityk, ir tiek, o tąkart nesusilaikiau – moralizuot puoliau. Taip, senstu, vis šlykštesnis daraus. Nors tai ir ne pasiteisinimas.
Kas belieka? Atgailaut kaip Linui Karaliui. Gaila man jo. Susišiko žmogus sau gyvenimą. Ir, regis, tai suvokia.
Pradžioj ir pats nebuvau 100 nuošimčių tikras, kad jie pora. Teko pakelt samanas, kad įsitikinčiau. O kad būtų 101%, net vieną šalia kito sustačiau, nors nosim žiūri į skirtingas puses, – tegu vėl pratinas būti kartu.
