(xxxv) Paminklas Ukrainos ir Švedijos sąsajai

Karolina M. atsiuntė šituos batus:

Laba diena, Virginijau,
paprastai sportininkai, baigę karjeras, kabina sportbačius ant vinies, o štai du garsiausi „žydrai-geltoni“ futbolininkai Andrijus Ševčenko ir Zlatanas Ibrahimovićius saviškius paliko Dnepro upės pakrantėje :) 
2019.06.15
Kijevas

— Ačiū, Karolina!
Pamatęs tą batų porą, ėmiau svarstyt: Ibra, regis, nėr žaidęs jokiam Ukrainos klube; gal kuriam nors kartu su Ševčenko? O gal tiesiog tos pačios – geltona ir mėlyna – nacionalinių vėliavų spalvos lėmė, kad jų batai tapo pora? O gal šitaip įamžintas Europos futbolo čempionatas, vykęs 2012-ais, – Ukraina ir Švedija žaidė vienoj grupėj ir abi nepateko į tolesnį etapą?

(xxxiv) Paguodos prizas

Yr norinčių paguost; свет не без добрых людей, pasak rusų patarlės.
Štai vakar gavau Anitos laišką su priekabu:

Sveikas, Virginijau.
Va perskaičiau tokį ilgesingą paties atodūsį: „o batautojui žiema – tuščias metas...“ O štai Žvėryne jau pavasarėja, iš po žiemos Latvių gatvėj batų jau galima ir pasiraškyti. :)
Radinys – kelių dienų senumo (vasario 14), tik per visokias sumaištis pamiršau išsiųsti.

— Ačiū, Anita!
Kaip dvi poros juodųjų žvaigždžių rūškanam danguj tie pakaruokliai atrodo :)

(xxxiii) Dėl juoko: pasiguodimas

būtum pirštiniautojas, o! kiek džiaugsmo patirtum žiemą – vos ne kasdien po radinį ar daugiau;

net jei kepuriautojas būtum – irgi bent kartkartėm akys už laimikio užkliūtų;

o batautojui žiema – tuščias metas: nieko nerandu, na, nebent kai sniegas ims stipriau nykti, gal kas pasimatys
-------------------
tai, kas aukščiau,
surašiau iš ryto;
o priešpiet radau batus –
šiandien išėjusiam trečiam Literatūros ir meno numery –
Jono Meko batus, kuriuos prieš bemaž 15 metų nufotografavo Dovilė Dagienė,
kurdama fotografijų ciklą „Lietuvos kultūros veikėjų portretai“;
bet toks radinys, deja, nesiskaito

(xxxii) Lisabonbatis

Coll. Donatos M. el. laiškas su priekabais:

Labas, Virgi, kaip tu mėgsti sakyti: susieji.
Va, pamatai batą, susieji su Gasiliūnu.

Lisabona, 2019 I 19, gatvės pavadinimas dešinėj.





















— Ačiū, Donata!
Vis pagalvoju: kaip jai ten mąstos apie Remarko Naktį Lisabonoj, kurią tikriausiai nusiskraidino kartu?

(xxxi) Jei Romualdo Lankausko apysakos veikėjas būt buvęs batautojas

Coll. Donata atsiuntė dvi nuotraukas, tarp kurių maždaug trijų savaičių skirtumas (fiksuota 2018 X 6 ir 26). Piešinys iš vad. valčių prieplaukos Olimpiečių gatvėj palei Nerį netoli Sporto rūmų. (Viena mėgstamesnių graffitininkų vietų; 2009-ais ten vieną dieną viešai buvo galima piešt; jei atmintis nemeluoja, būta norų ir pastangų, kad ta vieta, t.y. tos atraminės sienos visam laikui būtų atiduotos graffitininkams, kad jie ten be baimės būt nubausti galėtų reikštis; nežinau, kaip viskas baigės.)
— — šitas piešinys ir jo pakoreguotas variantas iš atminties išpešė Romualdo Lankausko apysaką Atspindžiai jūros veidrody, pirmąkart paskelbtą 1972-ais. Dailininkas Neimantas pasirašo sutartį su leidykla, kad nupaišys 10 iliustracijų eilėraščių rinkiniui; artėja laikas atiduot darbus, o nei noro, nei jėgų, nei įkvėpimo nėr. Viduržiemis. Nuskrenda Neimantas prie jūros – gal ten grįš noras dirbt. Kaip būdamas Palangoj nenueisi pasivaikščiot prie jūros?

Neimantas nuėjo keletą kilometrų ir grįžo atgal. Ant kranto šlapiame smėlyje kyšojo juodas batas; toliau gulėjo oranžinė guminė pirštinė, pilkos žuvėdros plunksnos ir balti griaučiai. Aitriai kvepėjo juosvos jūržolės, išmestos bangų ir išdraikytos aplinkui. Neimantas godžiai traukė į plaučius tą malonų svaiginantį kvapą. Batas, pirštinė, paukščio griaučiai... Juk visa tai kažką reiškė, slėpė savyje neaiškią, sunkiai suvokiamą prasmę. Simboliai? Bet kokie? Apie ką jie byloja?
Neimantas sustojo. Atsigręžęs jis įdėmiai pasižiūrėjo [deja deja, ne į batą] į paukščio griaučius, stengdamasis gerai įsiminti jų formą: jam dingtelėjo į galvą, kad reikėtų nupiešti tuos griaučius jūros fone. Tada jie būtų iškalbingi, nes verstų susimąstyti apie mirtį ir gyvybę, apie laikiną kiekvieno sutvėrimo gyvenimą ir begalinę amžinybę. (RL, Žiaurūs žaidimai, 1982, p. 175)

Kaip ten kas darės toliau – šiuokart visai nesvarbu; kad jūrbatis apysakos pagrindiniam veikėjui jokių komplikuotesnių minčių nesukėlė – tiek tenorėjau užfiksuot.

(xxx) Raudoni batukai

Vakar po darbo atkeliavęs iki Tuskulėnų rimties parko stotelės buvau didžiai nustebintas, net sutrikau: du batai ant šaligatvio plytelių, vienas ant suolo; forma tokia, kaip rasto Filipinuos, tik kulnas plonesnis ir aukštesnis.
Ir prisiminiau 2015-ų pavasario įrašą, kurio komentare 209 užsiminė dairęsis vietos Tuskulėnų pusėj. — Negi čia būtų jo palikti ženklai? Beveik tikiu, kad būtent taip.

 
P.S. Batautojas lenkiškai – butołów (išvertė Agnieszka Rembiałkowska, kuri pracuje w Katedrze Językoznawstwa Ogólnego, Wschodnioazjatyckiego Porównawczego i Bałtystyki na Uniwersytecie Warszawskim, jest współpracownikiem Studium Europy Wschodniej).

(xxix) Kiekvienas yra batautojas, bet tik batautojai tai žino

Donatas Jankauskas (Duonis), Batas, 2016
(Vitalio Vitaleus nuotr.)

Vakar išėjusio 7 meno dienų numerio pirmame puslapy – redaktorės Monikos Krikštopaitytės rašinio „Štai taip mes virstame šaltiniais: Modernaus meno centro ‘Susitikimo pradžia’ kino teatro ‘Lietuva’ liekanose“ pradžia (pabaiga p. 6). Virš pavadinimo kaip iliustracija – štai ši nuotrauka, tik nespalvota →
Autorė apie tai, ką matot dešinėj:

Kino salės erdvė kaip išskrosto banginio pilvas prarytų bet ką, net didžiagabaričio skulptoriaus Donato Jankausko (Duonio) pamestas „Batas“ (2016 m.) atrodė palyginti menkas.

Pasvarstymas: gal ir menkas, bet nori nenori sustabdantis žvilgsnį; kad ir kur pamatytumėm batą, ypač vieną, kuris apibendrintai vadintinas pamestu (intertekstas gali būti ir Lost Lost Lost), jį užfiksuojame, tik toli gražu ne visada suvokiam, ką tai reiškia.
Todėl užfiksuotina ir jau aptrinto posakio „Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino“ parafrazė – patarimas, kaip galima būtų susivokti, pamačius pamestą batą:
— Kiekvienas yra batautojas, bet tik batautojai tai žino.
(Susivokus tą batą reikia nufotografuoti ir atsiųsti el. paštu man, ir jis taps šios kolekcijos eksponatu. Viskas labai paprasta.)

(xxviii) Šventbatis

Iš Vinco Kisarausko dienoraščio:

65.III.18
Darbovietėje („Modelių Namai“) pas vaikinus užeina jaunas vyrukas. Ne toks jau jaunas – apie 30–35 metus. Yra kažkoks elektrikas, technikas, užsiiminėjo kinu ir pan. Kartu mokėsi mokykloje su B. Leonavičiumi, su J. Kalinausku.
     Ir štai jis atneša kelis sukarpytus pergamento lapus, prirašytus ištisai lotynų kalba gotikiniu šriftu. Viskas atlikta nepaprastai švariai, su papuoštomis inicialinėmis raidėmis. Šalia nukarpyto pusantro lapo dar mažas piešinukas – auksiniame ovale Kristaus galva.
     Išaiškėja istorija. Kažkada 14 amžiuje perrašinėtojas perrašė tokią knygą – Bibliją. Kažkokiu būdu ji buvo atsidūrusi Maskvoje, – ant mano vėliau išprašyto lapo yra privačios bibliotekos antspaudas ir dalis kažkokio muziejaus antspaudo. Vėliau ta knyga irgi kažkokiu būdu pakliuvo į Karaliaučių. Karo metu ją paėmė kareiviai. Ji pakliuvo prie Vištyčio kažkokiems kareiviams batsiuviams. Po karo šito vyruko dėdė pamatė pas tuos ruselius knygą, kurios buvo likę apie ketvirtį. Jie tą knygą, kadangi odinė, pjaustė batams pamušalui. Už puslitrį nupirkęs iš jų atidavė šitam vyrukui, kuris tada jau mokėsi gimnazijoj antroje ar trečioje klasėje. Šis irgi nieko nesuvokdamas karpė tos knygos lapus ir vilko savo vadovėlius. Gražiausia tai, kad taip apvilktas knygas matė mokytojai, vienas net paskaitė paėmęs, bet nė vienas nesuprato, kas yra draskoma. Gal net bijojo – gi Biblija, o čia patys vežimai, represijos. Taip ta knyga buvo galutinai sukarpyta, sudraskyta, išdalinta lapais kitiems mokiniams.
     Neseniai Mokslų akademijos bibliotekininkė pamatė keletą sveikų išlikusių lapų. Nunešė į biblioteką. Tada jis suradęs dar 4 lapus nunešė ir pardavė po 8 rub. Tų lapų, kuriais buvo aplenktos knygos, gėdijosi nešti – labai jau jie sutepti, prirašinėti buvo.
     Reta rečiausia 14 amžiaus knyga – paminklas meno, knygos istorijos, epochos. Daugybė atsklandų, užsklandų, inicialų, piešinių. Kur buvo auksuota – tai gryna auksinė folga, todėl kareiviai tokias vietas išpjaustė – mat auksas.
     Darbe pasiklausę vaikinai už galvos susiėmė. Radus tokį batą su pamušalu iš 14 amžiaus Biblijos – tai būtų pasaulinis eksponatas. (Šiaurės Atėnai, 1994-02-04, p. 4)

— Nebent susapnuot tokį batą įmanu; o pradžiugintų ir prastesnis rastas.

(xxvii) Postsezoniniai

Kai nėr galimybių bataut iš tikrųjų, imi ieškot batų skaitomuos tekstuos; ir randi, –
Sigitas Parulskis, „Tuščia“, Metai, 2009, nr. 1, p. 8–9:

Mano batai tušti, ėhė, tušti mano batai
matyti balti druskos dryžiai ant įtrūkusios odos

o kelnės, mano kelnės visiškai tuščios
kur vyriškumas, kur žemės trauka, verčianti
klupti prieš moterį
klešnės sukasi neapčiuopiamos kaip
pustomo smėlio kolonos

ir švarkas, ir švarkas visiškai
tuščias, rankovių nuleistos vėliavos
plakasi per išverstas kišenes, nieko
ir ten jau visiškai nieko

kaklaraištis kadaruoja ore
o ne, po velnių, o ne, niekada
neryšėjau kaklaraiščio, man užteko
ir savo minčių, kurios smaugtų

vis dėlto ten, kur būta manęs –
tuščia, visiškai tuščia
drabužiai, namai, pinigai
knygos, draugai, – nuo visų
pamažu nusitrina mano pėdsakas

dar matau, dar paskutinį sykį man leista:
kažkas paskubom kemša senus laikraščius
į tuščius mano batus, kad nosys
per šermenis nebūtų subliūškusios

senus laikraščius
su mano tuščia atmintim

(xxvi) Nežinomi žodžio keliai

Naujažodis batauti plinta – štai žodynų ir enciklopedijų sankaupoj Академик esančiame Lietuvių– rusų žodyne norint įtvirtinti žodį kolekcionuoti siūloma pasižiūrėt ir ką reiškia... batauti.
Šiaip viskas logiška: batavimas – kolekcionavimo atmaina.

(xxv) Teisingas užrašas

Vakar iš ryto laukdamas troleibuso Poliklinikos stotelėj Laisvės prospekte, žvilgtelėjau EMSI degalinės pusėn ir akis iškart užkliuvo už žodžio batai.
Neabejotina – 209 ranka.
Juokais pagalvojau: ar tik ne būtent man šis užrašas skirtas?

(xxiv) Batavimo atmainos

Coll. Donata M. padovanojo popierinį šio Giedrės Milkevičiūtės straipsnio variantą, kad geriau išmanyčiau kontekstą.
Na, tai, kuo užsiima aktorė Nijolė Narmontaitė, – gan dažnas dalykas: kaupia kolekciją pirkdama (šiuo atveju – batus batelius) arba gaudama pirktinių dovanų. Bet paskutinė rašinio pastraipa užkabino:

Nijolė prisiminė ir dar vieną matytą batų muziejų Švedijoje, netoli jūros, po atviru dangumi. „Ten gyvenantis vienas keistuolis hipis renka vien tik batus, kuriuos išmeta jūra. Ten tūkstančiai batų su aprašymais apie jų atsiradimo istoriją ir net sukurta eilių. Tas žmogus sukūręs tikrą batų parką su žaidimų aikštelėmis ir labirintais“, – dalijosi įspūdžiais aktorė, kurios kolekcijoje jau daugiau nei 200 batelių.

Nekonkretu. Pamėginau pats paieškot, aišku, ne Švedijoj, o internete. Spėju, kad turimas galvoj pajūris prie Fårö, esančio Gotlando salos šiaurėj. Štai tokį video radau. (Daugiau ką nors iškrapštyt tikriausiai įmanu tik mokant švediškai.)
Jūrbačiai, daug jūrbačių. Na, jūros ir marios išties batautojams dosnios.
Bet, kita vertus, šita virtuali peronum conquisitoris captura sankrova vis dėlto įvairesnė :)

(xxiii) Gavau dovanų

Draugės mama padovanojo per Jonines (Janina).
Pasakojo radusi bekasiodama savo darželį po langais (gyvena buv. Krasnuchos penkiaaukščio pirmam aukšte).
Priešais mane ant stalo pastatė. Draugė vis siūlė gert po pusę, esą greit užsilenksiu, nes po labai daug. Ėmėm ir patikrinom. Telpa lygiai tiek pat, kiek į mažąją šnapsinę taurelę. Stiklas (krištolas?) labai storas, be to, aulas siaurėjantis.
Fotografuota grįžus namo, balkone, atitinkamą apšvietimą ir rakursą parinkus.

(xxii) Sveikinu

Su tarptautine batautojų diena (kurią įsteigiau pernai)!
Dėkoju visiems, turintiems akis, ėmusias pastebėt batus, su kuriais atsisveikino jų šeimininkai. O ypač tiems, kurie dar ir fotoaparatų ar mob. telefonų nepatingėjo išsitraukt ir tuos našlaičius įamžinti. O įamžinę tinklaraštin pasiūlyti.
Per šiuos metus kas įvyko? (a) atsisakiau batavimo laisvę varžiusio pavadinimo „Miškinis apavas“; (b) kalbininkai jau atkreipė dėmesį į naujažodį batauti. Visai nemažai.
Ir už tai ačiū jums, kolegos ir kolegės batautojai:)

(xxi) Batavimo pradininkų paieškos plečiasi

Gavau el. laišką iš Mindaugo:

[...] šiandien [2012-03-10] knygyne bevartydamas fotografijos žurnalą Aperture radau bato nuotrauką iš Argentinos. Pagalvojau, kad gal ne tik Lietuvoje yra batavimo pradininkų. Nors istorija prie nuotraukos gana liūdna.

Ačiū! Kadangi tekstas po fotografija sunkokai įskaitomas, perbadžiau:

Since the day of my release, thirty-plus years ago, whenever a man comes near me on the street, on the train, on the bus, or in the subway, the first thing I look at are his shoes. The image of certain shoes became stuck in my mind. Because we were blindfolded, the only thing we could see were the shoes of the policemen. They were black, laced, and very shiny. Still today, if I see those kinds of shoes on someone, I am instantly transported back to my time in the secret detention center.
Gladis Cuervo was abducted on November 25, 1976, in Buenos Aires, and taken to the secret detention center Hospital Posadas.
 [Paula Luttringer, *1955, La Plata, Argentina; „she turned to photography as a means of expression“] From the series Cosas Desenterradas / Unearthed Objects, 2010–present.

(xx) Batavimo pradininkas.lt

Margaritos Matulytės studijoj Nihil obstat: Lietuvos fotografija sovietmečiu p. 226 žiūriu – batas, toks, koks domina batautoją, – postbatas. Užfiksavo Algimantas Kunčius 1965-ais, fotografuodamas dievdirbio Stanislovo Riaubos sodyboj. M.M. apsvarstymas:

Viena pirmųjų dar nesąmoningai išreikštų reminiscencijų buvo „Žmogaus pėdsakai“ [...]. Anuomet žvelgiant į [...] tarsi beprasmį kadrą, galėjo nuskambėti logiškas priekaištaujantis klausimas: kokia gali būti tarp rąstų įsprausto seno bato meninė vertė? Tačiau pats autorius, pasiūlęs šią fotografiją publikuoti „Kultūros barų“ redakcijai, akivaizdu, įžvelgė joje savo estetinės prigimties atbalsį. [Nuotrauka nebuvo išspausdinta.] „Reminiscencijų“ objekto neverta ieškoti vaizde, nes jis yra subjektyvus tarp – tai kontakto su realybei atstovaujančiu tarpininku [...] estezė, susižavėjimo nereikšmingumu ir jo apmąstymo akimirka. (p. 231–232)

Visiškai tinka batavimą turint galvoj. Taigi, pradininkas – Algimantas Kunčius, pradžia – 1965. Istorija sukuriama.:)

(xix) Apie batelius iš Panerių

Dabar sunkoka patikėt, kad Respublikoj tokio pobūdžio publikacijos galėjo būt, bet buvo: 1992-07-18, Brigitos Balikienės „Gyvenimas su kunigo vėle kraujuotoje, prakeiktoje, brangioje žemėje“ – atpasakojimas Miriam Rolnikaitės-Lisauskienės atsiminimų, kaip ji 1944-ų pavasarį pabėgusi iš HKP (Heereskraftfahrpark/Ost/562 abreviatūra) Subačiaus gatvėj. Be kita ko, papasakota ir tokia istorija:

Jau išvaduotame Vilniuje, 1944 metų liepą, sutikau gatvėje tokį kirpėją, pavarde Rabotnikas. Ar jis pats buvo HKP, neatsimenu. [...] Atsimenu, už kelių dienų vėl sutikau gatvėje Rabotniką. Jis nešėsi rankoje moteriškus batukus. Sakė, kad buvo Paneriuose, ten užkasti žmonės iš HKP. Ne visai užkasti. Jis pažino žmonos batelius ir juos pasiėmė. Vadinasi, HKP kalinius šaudė ne tik vietoje, Subačiaus gatvėje, bet ir į Panerius vežė.

Senokai šita istorija sukiojas galvoj sykiu su klausimu: o ar tikrai žmonos, ar tik tokie pat kaip žmonos? Nors gal tai visai nesvarbu – žmogus tikėjo, kad žmonos, ir tas tikėjimas svarbiau už visokias proto kišamas abejones.
P.S. Beje, rašinio pradžioj Brigita Balikienė užfiksuoja: „Pykomės ir vėl taikėmės... Mat ponia Mirjam ne viską leido spausdinti, įkalbėti nepavyko. O jos gyvenimo patyrimas, ypač pokario metais, išties unikalus. Gal kada nors ateityje sutiks apie tai nuodugniau papasakoti ir paskelbti.“ Nežinau, ar sutiko, ar papasakojo.
Prieduras. Literatūroj ir mene 2017-09-22 – iš jidiš Mindaugo Kvietkausko išverstas Abraomo Suckeverio Vilniaus gete sukurtas (datuotas 1943-01-01) eilėraštis „Batai“, manau, išplečiantis Rolnikaitės pasakojimo kontekstą:

Rieda ir rieda ratai,
Ką jie atveža man?
Krūvą drebančių batų,
Sukrautų vežiman.

Gal jaunikis važiuoja
Su nuotaka vakare?
Gal susimaišę šokėjų
Batai tame vežime?

Gal tai vestuvės, šventė?
O gal pats apakau?
Batus, matytus andai,
Aš tarp jų pažinau.

Kaukši kulnys į taktą:
Kur link, kur link, kur link?
Iš senojo Vilniaus gatvių
Mus veža Berlyno link.

Nenoriu klausti „kieno jūs?“,
Bet plyšta mano širdis:
Batai, kur jūsų kojos –
Teisybę kas pasakys?

Kur koja to batelio
Su žibančia saga?
O šito – kur vaikelis,
O šito – kur dama?

Kiek čia mažų batukų –
Kodėl nematyt vaikų?
Kodėl tie su kulniukais
Be nuotakos pėdų?

Tarp pusbačių nudėvėtų –
Batai mano mamos,
Kuriuos jinai avėjo
Tik per šabą namuos.

Ir kaukši kulnys į taktą:
Kur link, kur link, kur link?
Iš senojo Vilniaus gatvių
Mus veža Berlyno link.

(xviii) Kur kitas batas?

Čia toks įrašas dėl juoko, t.y. koks juokingas tampa batautojas.
Menoduobėj.com skaitydamas/žiūrėdamas Gintarės Žitkevičiūtės straipsnį „Frieze Art Fair 2011 ir pasenusių hipių karta“, užkliuvau už šios iliustracijos →

O kodėl su vienu batu? Kur kitas?

(xvii) Batai iš Berlyno blusturgio

Skaitinėdamas Kauno bienalės Tekstilė’11 katalogą, užtikau britės Marion Michell užfiksuotą istoriją:

Years ago I bought an old pair of children’s shoes on a flea-market in Berlin. They looked like two of a pair: same make, same leather, similar degree of wear and tear, but the left shoe was remarkably bigger than the right one.
The shoes moved me. They had obviously been worn extensively and repaired and repaired, with tears and cracks in the leather and tiny nails hammered in their soles. The way their confident asymmetry was so perfectly wed with two-of-the-kindness, without making a ‘proper’ pair, pierced me. But what derailed me is their link to war-time, fascism in Germany.
[...]
The crumpled newsprint I found in the shoes was from a German newspaper, 1941. Why were the shoes put aside at this time? Had the child outgrown them? Died? Had she been taken away? German history weighed in. War. The horror of the holocaust; and fascism’s denial of an imperfect body which found its terrifying expression in the elimination of ‘unwertes Leben’, of those who were deemed socially, physically and mentally unfit, a measure from which children were not excluded. On the contrary, children’s euthanasia was only stopped with the end of the war. (p. 126)

Greičiausiai šis atsitikimas ir paskatino M.M. kalbėti per batus.
Apie kitą batų menininkę žr. čia.

(xvi) Tokių nei miškuos, nei pamiškėse, nei paupiuos nerasi

Draugė Diana, apžiūrėjusi šią kolekciją,
atsiuntė keletą nuotraukų su tokiu lydlaiškiu:

‘Foot Fetish’ by Gwen Murphy is a brilliant artist who breathes new life into old shoes, by transforming them from fashion accessories into intriguing works of art. Ever since she was a little girl, Gwen liked to look at shoes and found that they were staring back at her, each pair with its own character and personality. Depending on model and how worn out they were, some shoes sometimes looked sleepy, other times grouchy or fierce, some even looked like they were singing. Young Gwen perceived them as a species of beings made entirely from pairs of identical twins, and the fascination with shoes stayed with her all the way through adulthood. Now, she collects pairs of worn out shoes and tries to bring out their personality, by literally giving them a face. She makes use of ash clay and acrylic paint to create bugged-out eyes, long faces and pouting lips, and gives each pair a unique face that expresses its unique character. Indian slippers have an exotic look, wooden shoes look blissful and primitive, while high heel shoes have somewhat of an arrogant look.

Patiko! Ačiū. Kviečiu ir jus apsilankyti: Gwen Murphy Studio.