(76) Ex Franciae calceamentum

Radinių iš Prancūzijos kolekcijoj dar nebuvo. Yra!

— Ačiū jaunėlio sūnaus draugui Tautvydui P.

2011-07-15, ant paminklo kardinolui Richelieu (jei teisingai supratau, šito) postamento.

(75) Nepriklausomybės tenbačiai

Dar vienas įrodymas, kad aš čia jau niekuo dėtas:) Mindaugo siuntinys (tekstas + vaizdai):

Buvo mums ilgasis savaitgalis – liepos 4, JAV nepriklausomybės diena. Taigi nuvažiavom į Pensilvaniją. Štai čia (kur žalia rodyklė, o ne ten, kur (A) burbulas) radau šlepečių.

Šiaip šlepetės man jau atsibodo, todėl šiandien tik viena, kažkiek kitaip, nors mačiau dar kelias.

O kitą bato padą taip pat ten netoli radau, šalia jo labai dailiai vandens, vėjo ir smėlio išdailintas medinis padas, kuris gal šiek tiek ir derinasi prie visos kolekcijos. →

Daugiau apie savo kelionę parašysiu savo tinklarašty, kai šiek tiek pamiegosiu.
Sėkmės.

— Ačiū, Mindaugai! O aš Mindaugines (su vardadieniu post factum!) praleidau pas tėvus Biržuos – darbus visokius dirbdamas: nuo vyšnių skynimo iki senelių kapų tvarkymo. Ir dar atostogos iki rugpjūčio 8-os: plaukimas baidarėm Širvinta etc.!

(74) Telefonbatis ir [lavon]bačiai

Kad ir ką kas sakytų (snobizmas ir pan.), smagu: žmonės pamato batą (neavimą, ne ant kojos) ir pasidalina ne tik atvaizdu, bet ir su rastim (nom.: rastis) susijusiom emocijom. Batavimas – ne kiaulių gripas, bet vis dėlto užkrečiamas (ne specialisto diagnozė:) Ofic. informacija. Ne ofic.!:

Ech, aš vėl radau batą Vilniaus gatvėj Kaune (beveik po pat poetės Dovilės Zelčiūtės langais), – praneša Veidiškių [= Facebook] paštu Tatjanos R. iš Kauno. – Suprantu, kad Jus domina tik laukinės gamtos avalynė, bet išsiunčiu. Vien tik „ant smagumo“, nes vasarą žvilgsnį juk traukia visa, kas žalia. ;))

— Mieloji coll. batautoja, kaip visad (ne, dažniausiai) būna: kartelė nepastebimai – žemyn, griežtieji kriterijai – blausyn, ir pasiteisinimų išdygta: esą kaupiama medžiaga lyginamajai batotyrai etc.:) Ačiū! Šiuo radiniu džiaugiuos su Jumis; bet: niekaip negaliu prisimint pavadinimo seno seno humoristinio detektyvinio serialo, kur vis pagr. agentui būdavo sukuriama įvairių „štučkių“, tarp jų – ir telefonbatis.

P.S. (1) Dėl žalumo. Kol kas gražiausias šįmet matytas žalumas – asiūklių (dešinėj).

Buvo šmėkštelėjusi galvoj mintis: vėliavos invariantai iš „natūralių“ spalvų, pvz.:

rapsai–asiūkliai–raudonų plytų siena. Gal ir įdomu būtų komponuot?

Gitana D., batavusi Lukiškių aikštėj, manau, irgi безнадёжно больна (diagnozė: batautoja su literatūrkūrybos pašaliniais simptomais):

Jei rasiu, įmesiu iš maps’ų nuorodą, kur tatai įvyko. Neįtikėtina vieta: važiavom pro džiugias, skambias ir vaiskias vasaros nokime vietas, o staiga – niūruma pilkuma, sukriošę nušepę nubuvę, apžėlę supuvę – ir posūkėlis, tupintis susigūžęs berniukas, kažkur kėblinantis jaunas vyras, šiukšlinas kiemas, apleisti trobesiai... Dar už kelių šimtų metrų nieko, dangus, žemė, kelias – ir du batai. Vyras sako, lavono eisi ieškot, turi būt žolėse?

P.S. (2) Jei taip pasakė Jūsų, o ne tas „jaunas“ vyras, – deja (ne, neteisinga reakcija; tebūnie: beje), ir aš taip būčiau pamėginęs pajuokaut – 50-mečių humoras apie mirtį ir liavonus ribotas? Gal. 

(73) Šlepučių metimo metas

Šlepetės mėtos ir Lietuvoj, ir Amerikoj. Tik ten ir dar visai geras palieka. Va Mindaugo radinys:

Siunčiu porą šlepečių, paliktų automobilių stovėjimo aikštelėje. Akivaizdu (nes šalia numestas pakabukas, kuriuo šlepetės būna sukabintos parduotuvėse), kad asmuo nusipirko naujas, o senąsias paliko persiavęs ir nuvažiavo. Viskas vyko čia.

(xvi) Tokių nei miškuos, nei pamiškėse, nei paupiuos nerasi

Draugė Diana, apžiūrėjusi šią kolekciją,
atsiuntė keletą nuotraukų su tokiu lydlaiškiu:

‘Foot Fetish’ by Gwen Murphy is a brilliant artist who breathes new life into old shoes, by transforming them from fashion accessories into intriguing works of art. Ever since she was a little girl, Gwen liked to look at shoes and found that they were staring back at her, each pair with its own character and personality. Depending on model and how worn out they were, some shoes sometimes looked sleepy, other times grouchy or fierce, some even looked like they were singing. Young Gwen perceived them as a species of beings made entirely from pairs of identical twins, and the fascination with shoes stayed with her all the way through adulthood. Now, she collects pairs of worn out shoes and tries to bring out their personality, by literally giving them a face. She makes use of ash clay and acrylic paint to create bugged-out eyes, long faces and pouting lips, and gives each pair a unique face that expresses its unique character. Indian slippers have an exotic look, wooden shoes look blissful and primitive, while high heel shoes have somewhat of an arrogant look.

Patiko! Ačiū. Kviečiu ir jus apsilankyti: Gwen Murphy Studio.

(72) M-me Butterfly šleputės

Šeštadienį vakare šalia kelionių agentūros „Glotera“ (Juozapavičiaus 3) abi pastebėjau. Manau, istorija l. paprasta: bešlepsint viena suplyšo, tai nusiavė ir kitą – toliau patraukė basom.

Sekmadienio rytą savo vietoj liko tik sveikoji; suplyšėlę, matyt, kažkas nuspyrė į gatvę.

Sekmadienio vakare tepastebėjau suplyšėlę; sveikosios (prie stulpelio likusios) nebebuvo – matyt, kiemsargis sušlavė.

Va taip ir išsiskiriama. :)

(71) Vilnelinė mauduolė

Kai vasara, ir batai vandens link patraukia. Antras dovaninis vandenbatis – Dariaus K., užfiksuotas „tiesiog Vilnelėje, prie Markučių“.

— Ačiū!

(70) Rožinė mauduolė

Ne Paulio Cézanne’o ir ne Sauliaus Kruopio, bet vis tiek gražu. Atsiuntė Mindaugas su tokiu paaiškinimu:

Šiandien buvo vieno mano kolegos išleistuvės, tai per pietų pertrauką visus maitino. O maisto buvo labai daug. Taigi prisivalgęs pagalvojau, kad gerai būtų išvaikščioti šiek tiek kalorijų per likusią pertraukos dalį. Nuvažiavau iki artimiausio savo gerai išminto tako ir už kelių žingsnių pastebėjau besimaudančią (o gal jau ir padu į viršų) šlepetę. Taigi vėl siunčiu į kolekciją. Aišku, suprantu, kad kanale plaukiojanti šlepetė ganėtinai skiriasi nuo miškinio bato, bet galiu pasakyt, kad medžių buvo aplink :).
Viskas vyko maždaug šioje vietoje.

— Ačiū, Mindaugai; atsilygindamas galiu pasiūlyt pasižvalgyti po šią tikrų mauduolių kolekciją:)

(69) Krasnuchinis vorų mylimasis

Šiandien iš pagarbos prieš trejus metus mirusiam žmogui nuėjau į mišias Dievo Apvaizdos, Švč. Jėzaus Širdies parapijos bažnyčioj (ant apsidės patupdytą angelą reiktų nupraust). Kai kunigas per pamokslą apie šv. dvasią griebėsi pavyzdžių – šešiolikmetė pastojo dėl to, kad buvo nereliginga, esą šv. dvasia ją nuo to būt apsaugojusi, – neištvėriau, išėjau. Pasivaikščiot (iki mišių pabaigos).
Radinys šalia extransformatorinės [?; rimta, plytinė, pastatyta šalia, bet kas tada čia per daiktas? su įspėjimais: atsargiai, įtampa!; žr. vaizdą dešinėj], stovinčios sankryžoj už kokių 50 m nuo bažnyčios, netoli vaikų darželio „Viltenė“:

P.S. Prie bažnyčios durų priklijuotuose skelbimuose mišių laikas ir laikas, kada galima susitikt su kunigu klebonu, nurodytas dviem kalbom: LT ir PL; ir ačiū Dievui, pagalvojau, kad to nežino LNK šou „Aš myliu Lietuvą“; kai pamačiau, kaip jie (leeetuviai) akmeniu kala lietuvišką gatvės pavadinimo lentelę ar ne Eiškiškėse [?], viskas tapo aišku: primityvizmo adoracija – akmeniu knežinkim tai, ką mes manom esant „blogį“.

(68) Markutbačiukas

Nuojauta kirba, kad pačiam bataut jau lyg ir nebereiktų. Kolekcijos papildai plaukia iš visų šonų. Štai dar vienas – Dariaus K. (ačiū!).

Labai mažas batavimo radinys, iš akies – apie 8 cm. Markučių g. [Vilnius]