(207) Šunbačiai

Ričardas Š. atsiuntė pavadinęs lydlaiškį „2010 metų vasaros (naujutėlė seniena)“:

Sveikas, Mielas Žmogau,
Batai – ir alibi, batai – ir satisfakcija. Rupūs miltai, saldūs kleckai!
Aptikau šiuosiuos, be abejonės, Tavo naudai. Pačioje Punioje.
2010-aisiais išvykaudamas podraug su naujaromuvininku Andriumi Konickiu, podraug su pašvaistininke Audrone Daugnoriene.
Ir buvo sau pablokšti kompiuterio virtualybės kampan. Kolei tvarkydamas mažumėlę brūkštelėjau šluotražiu.
Anava!
Ričardas Ne Kažin Koks

— Ačiū!
Batmetis vėl prasideda.
Tik vis nesugalvoju šūksnio, kuris tiktų batus radus; kokio neįprasto reiktų.

(206) Devynmyliai

Džiaugiuos ir negaliu apsidžiaugt: štai dar vienas žmogus atkreipė dėmesį į vienišus batus nederamoj vietoj ir juos nufotografavo.
Danguolės rastieji 2015-11-27 Gynėjų gatvėj Vilniuje.
— Sveikinu ir dėkoju!

Gan dažnai išgirstu: o, prisimenu, mačiau vieną ar porą ten ir ten; bet to negana, kad galėtum sakyt esąs batautojas ar batautoja, dar reikia užfiksuot, ką pamatei (ir – atsiųsti man, kad atvaizdas atsidurtų tinklarašty). — Laukiu, visada laukiu:)

(205) Seniai žadėtieji.eu

Briuselio blusų turgus, 2015-08-14 13:17

Ankstesnės, lietuviškos, Palmiros radinių ekspozicijos tęsinys;
šitie – iš Belgijos, Olandijos ir Graikijos.

Prie Jėzaus Širdies bažnyčios Vinkeveene, 2015-08-11 16:05

Βόρειος Ήπειρος / Voriou Ipirou / Šiaurės Epyro kelias Rode,
2015-04-18 13:32

Furnų paplūdimys Rodo saloj,
2015-04-19 18:45

(204) Seniai žadėtieji.lt

Tiltų miškas prie Valkininkų, 2015-09-26 13:40

Būna džiugių dienų, tikrai būna.
Štai imi ir gauni du laišku, pavadintu:

„kaip senovėj žadėjau, siunčiu batų“ (+ 5 atvaizdai),
„ir dar batų“ (+ 4 atvaizdai), –

Palmira atsiuntė savo radinius.
(Ir taip egoistiškai jais užsidžiaugiau, kad daugiau negu mėnesį neprisiruošiau pasidalint tuo džiaugsmu; atsiprašau.)

Pirmiausia vietiniai.
Dešinėj – labiausiai džiuginantis, tikrinis miškinis.
Kiti – Vilniuj pastebėtieji.

Beje, jei turit šunį, – jūs esate potencialus batautojas (na negi braidysi po apsnigtą plynę šiaip, o va paskui šunį – be abejo).

– Labai labai džiaugiuos, Palmira! Ir, kas be ko, – ačiū.

Justiniškės,
dykra tarp Biržiškos gimnazijos ir Talino gatvės,
2015-01-28 11:24

Ta pati dykra, prieš minutę

Gabijos gatvė, 2014-12-11 09:25

Prie Kalvarijų turgaus vartų, 2015-10-24 16:07

(203) Rudenėjančios įspirtukės

Gintautas S. dalijasi rugsėjo radiniais:

Laba diena,
Siunčiu užfiksuotas paplūdimio basutes. Pirmoji rasta buvo rugsėjo 1-ąją Šventojoje, gražiai ant tvoros. Antrosios – rugsėjo 10 dieną Vilniuje, Eigulių gatvėje.

  — Ačiū! Išties, vasara baigias, kad tos basutės bereikalingos :)

(202) Seniai palikti ir sulyti

Praeitą šeštadienį prie Žingių pilkapyno, kur radau tą basučių porą, buvom stabtelėję (lyg ir pagrybaut) važiuodami iš Danilavos į Purviniškius; tada, planavom, per Dubingių mišką iki kelio Joniškis–Dubingiai, pasukam kairėn etc.
Bet stabtelėjom dar kartą neprivažiavę Purviniškių: per mišką eina aukštos įtampos linija, po ja iškirsta, o teko girdėt, kad šįmet grybai dygsta būtent visokiose laukymėse, palaukėse ir pan.
Beeinant ta iškirsta juosta, kairėj tokią lyg ir daubą pamačiau (kartais tokiose vietose mėgsta dygt lenkiški baravykai – xerocomus badius); deja, baravykų neradau, bet va batų – visai nemažai.

(201) Paasvejinė pora

Pagaliau ir aš vėl šį tą radau – šeštadienį, 09-26, prie Asvejos ežero.
Pora ilsėjos ant švendrių.
Kaip matot, visai šviežiai dar atrodanti. Žmogus atėjo ar atvažiavo pasimaudyt, pasimaudė, ir taip gera buvo, kad net basutes pamiršo.

(200) Pušbatis

Ėmė dygt grybai, ėmė rastis batai.

Dovilės Šč. radinys Draučių miške prie Antakalnių kaimo 2015-09-28.

— Ačiū!
Ir sveikinu tapus batautoja, kolege.
Pirmas, bet – tikiu – ne paskutinis radinys.

(199) Остались от козлика рожки (kepurė) да ножки (kedai)

Aliaus P. radinys grybaujant Zalavo miške netoli Pabradės 2015-09-19.
Vaizdo pavadinimas – radėjo.

— Ačiū!

(198) Trys jūrbačiai ir Charleso Simico eilėraštis

Gintautas S., aktyviausias batautojas, vėl šį tą rado:

Laba diena,
trys radiniai Lietuvos pajūryje, pirmosiomis rudens dienomis.

— Ačiū! – O aš? Ką aš, nebent prie konteksto galiu prisidėt – Charleso Simico eilėraščiu.

My Shoes
Shoes, secret face of my inner life:
Two gaping toothless mouths,
Two partly decomposed animal skins
Smelling of mice-nests.

My brother and sister who died at birth
Continuing their existence in you,
Guiding my life
Toward their incomprehensible innocence.

What use are books to me
When in you it is possible to read
The Gospel of my life on earth
And still beyond, of things to come?

I want to proclaim the religion
I have devised for your perfect humility
And the strange church I am building
With you as the altar.

Ascetic and maternal, you endure:
Kin to oxen, to Saints, to condemned men,
With your mute patience, forming
The only true likeness of myself.


Mano batai
Batai, slaptasis mano gyvenimo veidas:
Dvi žiojinčios bedantės burnos,
Dvi apirusios, pelių urvais atsiduodančios
Gyvūnų odos.

Mano brolis ir sesuo, gimę negyvi,
Tęsia savo egzistenciją jumyse,
Vesdami per gyvenimą
Neperprantamos jųjų nekaltybės link.

Kokia nauda man iš knygų,
Jeigu iš jūsų galima išskaityti
Mano žemiškojo gyvenimo Evangeliją
Ir kas toliau, ateities įvykius?

Noriu garsint religiją,
Kurią sukūriau jūsų tobulam nusižeminimui,
Ir keistą bažnyčią, kurią statau
Aplink jus kaip altorių.

Asketiški ir motiniški, jūs tveriate:
Panašios padermės kaip jaučiai, šventieji ar pasmerktieji,
Su nebylia kantrybe šlifuodami
Tikrąjį mano esybės gyvavaizdį.

— vertė Andrius Patiomkinas, ŠA, 2015-09-04, p. 9 —