(232) Kai batautojas neieško batų, jie patys jį randa

Per Visus Šventus grįžom iš Rokantiškių,
žiūriu – prie laiptinės durų sportbatis laukia.














P.S. Man taip regis, bet gal ir klystu: vienas kitas, šį tinklaraštį aplankantis, kartkratėm pagalvoja: reiktų rast telefone ar fotoarchyve to matyto bato nuotrauką ir nusiųst Gasiliūnui; na, kada nors nusiųsiu. — Kada nors yra šiandien. Laukiu.

(231) Išverstpadis

Vakar važiavom į Biržus kapų patvarkyt.
Stabtelėjom Panevėžio aplinkkely esančiam Hesburgery –
kava nuo 10 ir 11 valandos tik 20 centų.
Visada apžiūriu potencialias vietas per tas kelias minutes, kol cigaretę surūkau –
jei rimčiau bataut neatsiranda progų, tai bent tiek.

Šįkart kava buvo ypač skani.

(230) Kolekcijos papildai iš Italijos, ii

Tarpininkės Vilmos laiškas su priekabais:

Laba diena,
antrą ir kol kas paskutinį kartą sekretoriauju itališkųjų batų žvejams.
Rugsėjo pradžioje į mano pašto dėžutę įkrito doc. Vigmanto Butkaus tą patį mėnesį Šiauliuose sumedžiotųjų šlepučių puošnesnės puseserės iš Romos Europos kvartalo, Ežero (Centrinio) parko. Toks įspūdis, kad nors kompozicija skiriasi, bet istorija nelabai – net ir čia yra užrašas, tiesa, šįkart į šifrogramą panašus tag’as.
Dvi rugsėjo antrosios pusės nuotraukos – Jūsų teismui, nes tik sąlyginai priskirtinos prie subatautųjų silva rerum. Toje, kur stambiu planu, yra mažytis batukas, atneštas į netoli Belpasso miestelio Sicilijoje esančią šventovę – tikinčiųjų lankomą Madonna della Roccia grotą. Skirtingai ar net priešingai nei daugelis kitų subatautųjų, jis ten atneštas specialiai ir yra jį palikusiųjų svajonių ženklas, prašymo Dievui įdaiktinimas, galima sakyti, šiuolaikinis votas. Taigi jeigu Jums atrodytų, kad ši nuotrauka nedera prie batavimo tinklaraščio sumanymo – prašyčiau nedėti. [Neatrodė, todėl įdėjau.] Man pasirodė, kad tai dar vienas daugiabalsės paliktųjų batų ir batukų istorijos siužetas, tad nutariau bent parodyti.
Tokios dvi kardinaliai skirtingos punktyrinės batų istorijos.
Su gerais linkėjimais, tebeieškodama savųjų batodramų — Vilma

— Ačiū už tarpininkavimą, Vilma; labai ačiū už batvaizdžius, Dainiau.

(229) Justibačiai, iii

Collegė Justė du radiniu atsiuntė:


← 2017-08-31 netoli prekybcentrio „Mandarinas“

(prastai pasibaigusio nuotykio atmosfera tvyro)

2017-09-28 Valakampių antras pliažas →

(visa kompozicija sustatyta, tik įmautėj pavadinimo trūksta; gal kam ateitų į galvą geras?)

— Ačiū, Juste!

(228) Radinys iš Šiaulių

Coll. Vigmanto B. laiškas su priekabu atkeliavo savaitgalį, bet, kaip kartais būna, pasidžiaugi, o kitiems ir užmiršti parodyt (kad pasidžiaugtų):

Labas vakaras, Virginijau.
Batautojiški linkėjimai iš šiandienos [09-16] Šiaulių Žemaitės gatvės. Gal kokia žemaitiška Katrė kaip bėgo Airijon, taip ir paliko?.. Ir užrašas ant elektros stulpo vaizdui subalansuotas.

— Ačiū, Vigmantai!
O mano vaizduotė kuria Katrės pagrobimo sceną.

(227) Kolekcijos papildai iš Italijos

Gavau iš Vilmos laišką su priekabais:

Laba diena,
geras fotoaparato draugas ir mano kolega Dainius maloniai leido Jūsų blogui nusiųsti keletą jo Romoje sutiktųjų vienišų batų. Pačios batsekystės bandymai vis dar nelabai sėkmingi – prisegu ir ketvirtąją iš mano ankstesnio apsilankymo netolimose apylinkėse Tirėnų jūros pakrantėje. Labai tikiuosi, kad nors kartais batas kitas man pasirodys ir Vilniuje... O kol ilsisi namie, dirba arba toliau slapstosi – džiaugiuosi žiūrėdama atklydėlius Jūsų kolekcijoje.
Gražaus rudens ir iki kito bato! – Vilma

Patikslino ir laiką: „Visi batai rugpjūtiniai – vienas Jūsų minimas [Vilmos užfiksuota basutė Quiksilver] iš pačios pradžios, o kiti trys iš paskutinio dešimtadienio.“

— Ačiū, Vilma ir Dainiau!

(Savaitgalį grybavau, ech! užuot batavęs.)

(226) Žvejyba Siesarty

Šeštadienį teko antrąkart paplaukt baidare Siesartim. Nuo Valų iki santakos su Šventąja. Apie 20 km. Oras pasitaikė puikus, diena lyg ne iš šios vasaros.
Pirmąkart plaukėm prieš keletą metų nuo Kazliškių malūno iki Ukmergės; Siesartis buvo visai nusekusi, vietomis net krantu teko baidarę tempt. O šįmet – baisiai vandeninga, pasak žmogaus, iš kurio nuomojom baidares, per metrą pakilusi; srovė stipri, kliūčių yra, tad nieko keisto, jei dažnai apsiverčiama (irgi teko; nieko vertingo, išskyrus du vandens buteliukus, nepraradom). Plaukiančius dažniausiai aplenkdavo srovės nešami mineralinio vandens buteliukai ar buteliai, alaus skardinės. Du daiktu sužvejojau – raudonę pagalvėlę ir basutę (na ir kas tokį apavą plaukt baidare renkas?). Nufotografavęs palikau prie Valtūnų HE – ten visiems tenka sustot, pertempt baidares: gal kas ras savo daiktus?

(225) Labanorbačiai

Va čia tai pora!
Dar pora, dar ne per daug viens nuo kito nutolę.
Coll. Justė rado 2017-08-01 Labanoro regioniniam parke netoli Ilgio ežero.

— Ačiū!

(224) Balelių balibatis

Vakar vakare grįžtant iš Joniškio Vilniun, tarp Panevėžio ir Ukmergės atsirado reikalas stabtelėt.
O kur tu žmogus stabtelėsi, jei visur palei kelią tvoros eina, o vad. poilsio aikštelių – nėr?
Stabtelėjom prieš autobusų stotelę, kuri vadinas Balelių kryžkelė, nes galima įeit keliu miškan, vartų nėr.








Nors Baleliai tolokai, prie senojo kelio, bet balų ir čia yr.
O šalia vienos balos (prie pat autostrados) – batas.
Matyt, vaikas buvo nusileidęs apačion,
tas crocsas užkliuvo už žolių ir liko ten;
tėvai, jei bandė paimt tą vaiko batą, greit suprato,
kad ten geriau neit, nes dar ir saviškį paliksi sulindusį šlapion žemėn.

(223) Išsisupus plačiai vakarų vilnimis

man nors batą išmesk
savo šalta ranka.
— Prašom.

2017-06-05, pirmadienis,
netoli Olando kepurės.
















— Ačiū, Juste!