Dėl žodžių ir darbų 2010-08-10

Dėl žodžių ir darbų (2010-08-10): Aišku, LKŽ nėra žodžio batauti. Bet galima imtis tokios veiklos. O jai įvardinti reikia žodžio.
Jei bent keli grybaudami ne tik uogaus, bet dar ir bataus, atsiras šansas gyvuot ir žodžiui.
Užfiksavus batą miške, šalikelėj ar dar kur nors, galima jį pasiimt į namus ir imtis asambliažą kurti. Jei seksis, ir parodą surengti.
Eksponuot ant grindų. Batavimas įgautų aukštesnį statusą, gal net A.A. dėmesį atkreiptų. Ir prasivertų vartai istorijon ir žodynan.
Bet visai gana tik nufotografuot batą, likusį be šeimininko, pasimetusį, – ir išsiųst el. paštu vgasiliunas@gmail.com.
Ir batautojo nekrologo pavadinimas aiškus: „XY padžiovė batus“. Skambù.

2020-12-17

(387) Rudenbačiai

2020 X 15 Karolina atsiuntė dar vieną radinį – šįkart jau Vilniuj:
Laba diena, Virginijau,
vakarykštė meninė instaliacija – batai ir automobilio dalys.
Spalio 14 d. Pelesos g.


— Dėkui, Karolina; tie nurudę lapai bent šiek tiek pridengia tai, ko tikrai nesinorėtų matyt ne atliekų surinkimo vietoj.

(386) Dangaus akivaizdoje mes visi basi

Vigmanto radinys
2020 X 10:
Labas, Virginijau.
Šiauliai. „Norfos“ automobilių stovėjimo aikštelė greta turgaus. Šeštadienis, t. y. turgaus diena, spalio mėnesio pavakarys. Kažkas nusiavė batus ir grįžo namo basas. Galbūt prisimindamas vasarą. Galbūt padauginęs alaus ar stipresnių dalykų.
Dangaus akivaizdoje mes visi basi.
— Dėkui, Vigmantai, ir už radinį, ir už refleksiją. 

(385) Iš Druskininkų pušingų apylinkių

Karolina, 2020 X 2 švarindama Druskininkų apylinkes, prisiminė esanti ir batautoja:
Sveiki, Virginijau,
šiandien dalyvauju žygyje „Už švarią Lietuvą“, kuriame renku šiukšles.
Teko gelbėti pamestą batą iš šiukšlių maišo, kad galėčiau papildyti Jūsų kolekciją. →














Po valandos atkeliavo dar vienas batas; irgi iš pakelės.







— Dėkui, Karolina!
Jūs – viena dosniausių kolekcijos pildytojų (paspaudžiau žymą karolinos radiniai po įrašu – oho! kiek).

(384) Aliuzija į Herberto Wellso romaną

Vilma vėl patarpininkavo:
Laba diena, nors atrodo, kad rudenį į Vilnių grįžta tik studentai, bet kartais tas pats nutinka ir su batautojais. Kolega Dainius Bernardinų sodo-Sereikiškių parko pakraštyje antroje rugsėjo pusėje išvydo simpatišką porą vyriškų batų ar bent jau ant suoliuko prisėdusį jais apsiavusį nematomą žmogų.
— Ačiū, Dainiau; dėkui, Vilma!

(383) Vaikbatis ir jaunuolbačiai

Du coll. Donatos M. radiniu Vilniuj: pirmas netoli gyvenamosios, antras – dirbamosios vietos.

(a) 2020 IX 16: 
Virgi, toks vienišas vaikiškas batukas mašinų aikštelėje prie Kalvarijų 24a.












← (b) 2020 IX 28: 
              Čiurlioniukai pametė (nes prie jų sustojimo),                      nusibodo, suplyšo?
— Dėkui, Donata, už kolekcijos papildus; pėsčio žmogaus privalumas – gali daugiau pastebėt.

(382) Nidbatis

[Taip, negerai, labai negerai: žmonės siuntė rastus batus, o aš – nieko. Nežinau, gal jums taip nebūna, o man būna: kurį laiką neveikia pasakymas sau: padaryk tą ir tą; sakai: imk ir daryk, bet nepajėgi padaryt. Regis, baigės tas laikas. Labai atsiprašau visų.]



Gintarės, atostogavusios su draugu Nidoj, 2020 VIII 25 siuntinys:
Vakar radom. Grįždami nuo jūros, saulę palydėję. Dabar nežinom: ar žmogus palydėjo saulę be bato, ar taip lydėjo, kad grįždamas batą pametė.
— Dėkui, Gintare!

2020-08-11

(381) Puolusio Vilniaus angelo liekanos

Pamatęs Gabrielės naująjį radinį, iškart prisiminiau Ričardo pasvarstymą, esą o gal šventieji [aišku, danguj] futbolą žaidžia, gal net regbį? Na, su kuo šventieji gal žaist? Su angelais gali. O jei koks šv. komandos narys ima ir suriša užsigalvojusio apie ką nors angelo sportbačių raištelius? Tai tas angelas ką? Mėgindamas žengt, puola, krinta. Kur? Na, žemėn turėtų. (Oi, gal ir per ilgas svarstymas, pagrindžiantis įrašo pavadinimą.)
Laba diena,
Važiuojant dviračiu labai nepatogu, kai priešais važiuoja troleibusas: jis nėra greitas, stoja stotelėse, tačiau ir aplenkti ne visada išeina. Šį kartą man pasisekė: teko staigiai stoti ir daryti nuotraukas, o troleibusas per tą laiką nuvažiavo. Deja, kol nufotografavau, netruko prisistatyti kitas.
Kiek prisimenu, tai yra pirmas radinys, gulintis ne ant šaligatvio, medžio, stogo ar pan., o viduryje gatvės.

Rugpjūčio 10, Pylimo g., prie Reformatų stotelės.












— Dėkui, Gabriele!
Ir pasistenkit būti atsargi: joks batas, net angelo, nevertas tiek, kad batautojas rizikuotų būt partrenktas troleibuso.

(380) Pajūrbačiukai



Atostogaujanti Karolina atsiuntė:
Sveiki, Virginijau,
radau batus! Nesu tikra ar pamesti, bet fotografavimo momentu šalia jų nebuvo nei vieno vaiko.

Prie Palangos tilto
Rugpjūčio 10-oji

— Dėkui, Karolina!
Jei ir ne pamesti, tai bent galima sakyt: laikinai palikti vieni (šiaip juk nu(si)avę pasiimam ir nešamės kartu).

2020-08-05

(379) Islandbatis

Džiugiai pranešu: batautojai jau pasiekė ir šiauriausią pasaulio sostinę:

Sveikas, Virgi.
Pasirodo, esama batų, panašių į kai kuriuos žmones. Ne kiekvieną vilioja kokio nors vienintelio statusas. Pavyzdžiui, vienintelio Islandijoje pamesto bato garbė. Gal todėl šitas taip kukliai pasislėpęs. Bet, žinia, geram batautojui...

2020.08.01
Reikjavikas, Njarðargata ir Smáragata sankryža
Islandinis nevilnonis nekerpinis

Su geriausiais – Vidas
Pavymui atkeliavo patikslinimas:
Pamiršau pridurti, kad ieškoti to kukliojo krokso reikia prie tos labiausiai dėmėtos šaligatvio plytos.
Tad sėkmės!
V.
— Nuoširdžiausiai ačiū, Vidai!
Erelio (arba prozininko) akis :)

P.S. Piečiausią pasaulio sostinę turinčioj Naujojoj Zelandijoj batautojų irgi būta (radiniai čia, čia ir čia), tik Wellingtone nieko nerasta.

P.P.S. Ėmė ir kilo dar va toks klausimas: o kame slepias šitas islandbatis? Ligustrum vulgare – paprastasis ligustras, gyvatvorių karalius, kaip vienur parašyta. Dėkui coll. Augustinui, entuziastingai padėjusiam ieškot atsakymo.

2020-08-04

(378) Vilniaus ir Londono kabikai ir tupikai

Šie du kabantys radiniai atkeliavo viens paskui kitą. Ričardo Š. laiškas pirmesnis, bet nespėjau įkelt kolekcijon, išvažiavau pasidžiaugt paskutinėm atostogų dienom. Po poros dienų atėjo kitas – iš nepažįstamo žmogaus, pirmąkart atsiuntusio radinį kolekcijai. Pasižiūrėjau – na ir sutapimas! Abiejose nuotraukose dar ir po tupiką šalia kabikų. Tad ir tebūnie abu radiniai tam pačiam įraše.
Nusipelniusysis Batautojau!
Taip, 2020-ųjų liepos šešioliktąją dar tebekabojo!
Mano bendrakeleivis (hė, juk pėstieji taip pat yra keleiviai) Nojus Šileika pirmasai pastebėjo šiuosius dangaus objektus. Ir perspėjo mane.
Štai ir nufotografuota. Raugyklos gatvėje, rankos mostu nuo Vilniaus miesto Krišnos sąmonės religinės bendruomenės būstinės.
Nelinkęs tikėti, kad tai vaišnarų kokios nors sporto šakos ar garbinimo ritualo „pasėka“. Tačiau ką, oi, ką galime žinoti. Sakoma, šventieji puodų nelipdo. O gal šventieji futbolą žaidžia, gal net regbį?
Žinokime, kad nežinome. Tikėkime.
Chi chi.
Ričardas Strykt Pastrykt
— Dėkui, Ričardai. Ir atvaizdas, ir istorija – liuks, bet radinys vis dėlto priskirtinas Nojui Š. – prašyčiau perduot padėką ir sveikinimą jaunajam batautojui su palinkėjimu ganant akis po dangų ir po žemę niekada nebeprašokt vienišų batų.
Kitas radinys dangaus fone atkeliavo iš Didžiosios Britanijos, Rima T. atsiuntė:


Laba diena, Virginijau,
neseniai atradau Jūsų blogą apie šį bei tą. Labai džiaugiuosi, ilgam turėsiu įdomaus skaitymo.
Siunčiu batų iš šiaurės Londono. Fotografuota liepos 28 d., bet jie ten kybo jau senokai.
— Nuoširdžiai ačiū, Rima! Ir sveikinu tapus batautoja.