(465) Koduktoriaus sportbatis

Paskutinę liepos dieną Karolina dar vieną radinį atsiuntė:

Sveiki, Virginijau,
atsiranda keista tendencija sekmadienį atrasti batą. Vėl teko stabdyti automobilį, skirtumas tas, kad šįkart pastebėtas siauroje Konduktorių gatvelėje, kur greitis ribojamas iki 30 km/h, tad kelių šimtų metrų pralėkti neteko.

— Labai ačiū! Kiek teko girdėt, vairuotojai tas pasiaurintas vad. lėtojo eismo gatveles keiksnoja, esą tenka kaip kokiam vėžliui ropot; o bataujams, pasirodo, tatai į gera – gal vieninteliams? :)

(464) Dvi Vilniaus poros

Kol buvau nusitolinęs nuo kompiuterio, coll. Donata net du laišku atsiuntė.

VII 27 atkeliavęs:

Sveikas, vis dar atostogaujantis Virgi.
Rusija, kaip žinai, viskuo mums grasina, bet Vilniaus gyventojai nieko nebijo. Ekonominė krizė jų irgi dar nepalietė. Va iš tokių dar visai gerų batų kažkas prie pat mano Kalvarijų 158 išsispyrė ir toliau nubėgo basom. Sako, Rusijos ir krizės akivaizdoje taip palakstyti sveika. Labai ramina nervus.

Kitą siuntinį gavau VII 30:

Virgi, ilgus mėnesius nemačiau pa(nu)mestų batų. O dabar vis porom. Čia šiandien Kosciuškos gatvėj, netoli Dizaino muziejaus. Jau žole pradėję apaugti.

— Ačiū, Donata, kad neužmiršti net ir dingusio iš akiračio, tiesa, ne per ilgam, tik 26 d.d.; dar ne suvis.

P.S. (VIII 11) Su antra Donatos užfiksuota pora atsitiko tokia istorija. — Kai grįžau po atostogų (antradienį), coll. Augustinas papasakojo važiuodamas į darbą Arsenalo gatvėj ties pastatu nr. 3, kur LNM eksponuoja archeologinius radinius, tarp siaurojo šaligatvio šalia važiuojamosios dalies ir plačiojo matęs batų porą. Tik matęs; per google/maps/street view tikslią vietą parodė.

Trečiadienį iš ryto aplankiau nurodytą vietą. Išties – prie liepos batų pora. Tik savo akim pamatęs supratau, kad tai ta pati pora, kurią Donata jau subatavo. Na, jei jau matau, tai dar ir užfiksuosiu. Kad ir antrąkart. 

Beje, regis, batai per tą laiką šiek tiek padėtį pakeitė?

(463) Aukštaitibačiai

Liepos 24-os vakare atkeliavęs Karolinos M. laiškas „Rekordas!“:

Sveiki, Virginijau,
nuoširdžiai neatsimenu, kad būtų kada nors tekę rasti 5 skirtingus batus per vieną dieną (skaičiuoju penkis, nes vienos poros šlepetes radau kokių 100 metrų atstumu. Na, vis ne 10 km).

Nr 1. Palūšėje automobilių stovėjimo aikštelėje šalia garsiosios bažnyčios. Na, sakyčiau, ne pamesti, o specialiai palikti, bet, vienaip ar antraip, vis tiek pastebėti. Befotografuodama išgirdau toliau buvusių žmonių replikas „Fotkina!“. Buvau pasiruošusi išaiškinti, kad ne automobilį fotografuoju, o batus batautojui siųsiu, bet pamačiau, kad greičiausiai ne jų automobilis ir batai, todėl pokalbis neįvyko.

Nr 2. Šlepetė šalia Ginučių apžvalgos bokšto, kur parkuojami automobiliai. →  

Nr 3. Visa kolekcija (taip pat ir antroji šlepetė) aptvertoje teritorijoje po apžvalgos bokštu. ↓ 

 

Nr 4. Šlepetė jau Vilniuje, Naujininkuose, Darbininkų ir Šaltkalvių gatvių sankirtoje. Daugmaž šioje vietoje avalynę randu jau bene trečią kartą. Tik gaila, kad jūsų taisyklės neleidžia bato liesti, mat apvertus būtų akivaizdžiau, jog šlepetė.

Beje, esu dėkinga draugui už kantrybę ir supratingumą, kuomet jo „trenkta“ draugė daro pamestų batų fotosesijas. Gal kada ir pats užsikrės batavimo liga ir pradės pats jums siųsti radinius.

Vasariški šįkart aukštaitiški linkėjimai,
Karolina

— Dėkui abiem! Batavimas ne covidas, užsikrėst sunkiau, bet visko gyvenime gali atsitikti :)

(462) Brnobatis

[batautojų radinių kolekcijos pildymas buvo stabtelėjęs; atostogavau;

baigės pabėgimas į Šepečius, grįžau ir su džiaugsmu imuos darbo, —vg]

Vidas M. savo radinį net rimuotai apeiliavo:

Tėvynė Šveiko, liepos vidurys,
upeliais liejasi ne kvasas,
iš balto namo veja pro duris,
bet neBrnoji, nes jau basas.

— Dėkui, Vidai! Net nemėginu atsiliept kupletu; nes vos grįžtelėjau ton pusėn, iš už kampo rusiškas inicialinis rimas išlindo: Видас – видел :)

(461) Tolę nutolę pakelibačiai

„Tik tolių / Toliuos / Nutolę toliai“ – prisiminiau Širvį, skaitydamas Karolinos laišką:

Laba diena, Virginijau,

šiandien turiu neeilinę situaciją. Vakar pastebėti, šiandien užfiksuoti – beveik 10 km atstumu tos pačios poros batai. Alytaus–Vilniaus kely, iki sostinės likus 16–26 kilometrams.
Sunku suprasti, kaip pavieniai batai apskritai atsiranda pakelėse, o čia išvis kažkokia mistika. Palieku kiekvieno fantazijai.
Kad patikėtumėt, jog nemeluoju, vienas prie balos, kitas ne. :)
Beje, batų šiandien kaip iš gausybės rago, dar dviejų negalėjau užfiksuoti dėl intensyvaus Vilniaus eismo. Su draugu juokavom, kad naktį reikės nuvažiuoti.

— Labai dėkui! Ir be balos tikiu, kad buvo tolę nutolę :) O kaip tai atsitiko? – neišneša mano vaizduotė. (Tik visai nerealistiškas variantas. Mėtės sėdintieji ant galinės sėdynės mašinoj su vienu, kelkraščio pusėn, pradarytu langu... Nepataikei! Po 10 km: Ir vėl netaikei!)

(xliii) Daug daug tvorbačių

Pamatai kur besimėtantį batą – dzingt galvoj: gasiliūnas; pamatai daug daug – vis tiek vienaskaita: gasiliūnas.

Dalia iš Joniškio atsiuntė daug daug (nors ne pamesti, bet priešdėlis tas pats: pakabinti).

Tvora Šiauliuos prie Chaimo Frenkelio vilos, liepos 3.

— Labai dėkui, Dalia!
Bežiūrint kilo noras suskaičiuot, kiek tiksliai tų batų trijose nuotraukose. Jei nesuklydau, 46. Tiek ir ačiū :)

(460) Saulėlydbatis

Per atostogas stengiuos atsiknot nuo kompiuterio. Bet vis pagalvoju: o jei koks batas atkeliavęs laukia? Karolinos siųstasis laukė beveik dekadą:

Laba diena, Virginijau,

pajūris yra must vieta rasti batą. Romantiškesnės vietos nė nesugalvosi, kaip saulėlydis ant Palangos tilto.

Liepos 3 d.

Palanga

— Labai ačiū!

Žiūrėdamas į atvaizdą pagalvojau:

kartais gal visai neblogai būtų pasijust ir bato vietoj :)

(459) Pajūrbatis ir jūrbatis prie Jūrkalnės

Atostogaujanti anūkė Felicija neužmiršta senelio.

Jos du radiniu Latvijoj birželio 26-ą.

Antrasis ↓ buvo ne tik didelis – ir sunkus (patikrino).

— Labai labai ačiū, Felicija! Įspūdingi radiniai!

Tikri kolekciniai :)

Ir mamai Dovilei dėkui už el. patarpininkavimą.

(458) Cymrubatis

Pradėt galima kaip ir ankstesnį įrašą:

Morkūnai išsijuosę batauja; atžala Gabrielė – Velse (vališkai Cymru; nors laiške nepaminėta, bet prisimintina: sesė Karolina buvo metusi iššūkį):

Labas vakaras,

kažkodėl išsiųsti batą yra daug sunkiau negu jį nufotografuoti ar netgi atrasti. Taigi šiek tiek vėluojantis birželio 16 dienos radinys.  Įdomu tai, kad prie jo vėliau buvo įtaisytas ir pliušinis triušis, tik jau nenufotografavau.

St. Catherine’s Beach, Tenby, Wales.

— Labai ačiū, Gabriele!

O turint omeny iššūkį tėviškas instinktas dar nori pridurt: svarbiausia pastangos, o ne rezultatas [gausa] :)

(457) Sankryžbatis

Morkūnai išsijuosę batauja; Pats – po Žvėryną:

Raškant šį kuklų kroksą Kęstučio, Sėlių ir Lokių gatvių sandūroje, pravažiuodamas automobiliu mojo man Vilius Š.; Bebrų gatvėje palikęs paletes, poetiškai mąsliu žingsniu artinosi Liudvikas J. ir kilo į giedrą Žvėryno dangų spalvingi oro balionai. Štai kokia turtinga buvo viena birželio 22 pavakarės akimirka.

— Dėkui, Vidai!

(ot bjaurus padaras žmogus [apie save, aišku] – nagai vis kartkartėm suniežti, noris imt ir „patobulint“, nors visai nereikia; taškelį virš kablelio Tavo laiške nesuderinęs su autorium padėjau, tikiuos, atleisi)