(472) Pamestinukas minutę kitą

Ką tik gavau Vido M. laišką su priekabais:

Sveikas.

Ar tik ne unikalus atvejis bus pasitaikęs? Batukas pamestas prieš kelias sekundes, deja, paties įvykio nespėjau įamžinti. Po minutės kitos mama su mažyliu grįžo ir pamestinuką pasiėmė!

Vilnius, rugsėjis, Odminių skveras.

— Dėkui, Vidai! Šįkart batų medžiotoju jau galima batautoją pavadint.

(471) Karštymečio vienišuolis

Vakar gavau šį Anitos siuntinį (nereikėjo sukt galvos, kaip radinį pavadinti, – pavadinimas radėjos):

Sveikas, Virgi.
Kai pagalvoji, kaip liūdna turėtų būti mėtytis vienišam Palangos Basanavičiaus gatvėj per patį popietės karštymetį, kai net žmonių čia ne kažin kiek, visi jūroje mirksta.

Radinys poros dienų amžiaus, kai dar buvo karšta.
Šiandien jau lyja.

Palanga, Basanavičiaus g., rugpjūčio 27

— Dėkui, Anita! Tavo empatijos lygis tiesiog pavydėtinas – net basanoškę užjauti; toli man iki to :)

Digresija (jei jau juokaut pradėta) Tą rastą apavą juk galima vadint basute? kitaip – basanke ar basanoške, ypač jei Basanavičiaus gatvėj guli. Prisiminiau Benjamino Kroko (spėju, istoriko ElR slp.) pomponą NŽ-A prieš porą metų, kuris taip ir vadinas – „Basanoškės“:

Daktaras Jonas Basanavičius, apsigyvenęs Varnoje, stipriai sielojosi dėl Lietuvos knygnešių likimo. Norėdamas palengvinti jų kilnų darbą, daktaras sugalvojo tokį dalyką. Varnoje jis įkūrė ortopedinę dirbtuvę, kurioje buvo gaminama speciali avalynė, skirta lietuviškų spaudinių išnešiotojams. Tai buvo įvairių dydžių ir formų batai, turėję įtaisytas slėptuves smulkiems raštams gabenti. Basanavičius siųsdavo dideles partijas tokių batų Prūsijos lietuviams, kurie jais aprūpindavo ateivius iš Didžiosios Lietuvos. Pirmieji knygnešiai, įkliuvę pasienyje su tokiais batais, juos vadino „Basanavičiaus kojelėmis“. O pristavas, kurio vardas nežinomas, taip ir išvertė: „Basanoški“. (2020, nr. 4, p. 80)

(470) Nusisportavęs iki kelkraščio

Šeštadienį (VIII 20) vakare šis Karolinos M. laiškas su priekabu buvo išsiųstas; šiandien (pirmadienį) iš ryto jį radinių kolekcijon įkeliu:

Laba diena, Virginijau,
rasta Nemenčinės miške apie 11 valandą vietos laiku.
Nuostabus pasivaikščiojimas buvo, vainikuotas batautojo kolekcijos papildymu.

— Labai ačiū, Karolina! Nei mašinos reikėjo stabdyt, nei atgal grįžt (bent jau dešimtį kitą metrų), – žodžiu, pasivaikščiojimai geras dalykas.

P.S. Žolė vieną raidę užstoja, bet, regis, SPORT užrašyta?

(469) Bicypripedium monoculus

Trečias Vido M. radinys, atsiųstas vakar, žalios Žolinės proga:

Bicypripedium monoculus, vienakė dvišliurė, itin retas egzempliorius, 2022 m. rugpjūčio 3 d. aptiktas Lietuvoje, Vilniuje, Kęstučio gatvėje.

          — Dėkui! Pagalvojau: jei itin reta, gal Raudonojon knygon

          (bent jau Lietuvos) įrašytina? :)

(468) Mažųjų aukštalipių nuostoliai

Vakar gavau net tris Vido M. laiškus su priekabais. Kadangi du radiniu taip pat pavadinti, tai tebūnie kartu:

Sveikas.
Žalios Žolinės proga – dar šiek tiek vasaros laimikių.

Mažųjų aukštalipių nuostoliai 1

Rugpjūtis Žvėryne.

Mažųjų aukštalipių nuostoliai 2

Rugpjūtis Užupyje.

— Dėkui, Vidai! Tiesiog malonumas gaut Tavo siuntinius – viskas apgalvota, teisingai užfiksuota ir net pavadinimai sugalvoti.

(467) Naktibačiai

Karolina vakar (prieš pat vidurnaktį) atsiuntė:

Labas vakaras, Virginijau,
šį vakarą pavyko rasti netgi du radinius. Pirmasis Bernardinų sode, antrasis – Pelesos gatvėje, visiškai šalia mano buvusios darbovietės.
Tik nepasakokit tėvams, ką naktį veikiau Bernardinų sode🤫

— Dėkui už radinius, Karolina! O dėl pasakojimo tėvamas – tylėsiu kaip žuvis :)

(466) Sapiegbačiai

Vakar coll. Donata atsiuntė:

Ir vėl pora, Virgi. Šeimininkas, matyt, išėjo į Sapiegų parką, o gal aukštyn, į dangų. Batai laukia.

— Dėkui, Donata! Labai gerai užfiksuota.

(465) Koduktoriaus sportbatis

Paskutinę liepos dieną Karolina dar vieną radinį atsiuntė:

Sveiki, Virginijau,
atsiranda keista tendencija sekmadienį atrasti batą. Vėl teko stabdyti automobilį, skirtumas tas, kad šįkart pastebėtas siauroje Konduktorių gatvelėje, kur greitis ribojamas iki 30 km/h, tad kelių šimtų metrų pralėkti neteko.

— Labai ačiū! Kiek teko girdėt, vairuotojai tas pasiaurintas vad. lėtojo eismo gatveles keiksnoja, esą tenka kaip kokiam vėžliui ropot; o bataujams, pasirodo, tatai į gera – gal vieninteliams? :)

(464) Dvi Vilniaus poros

Kol buvau nusitolinęs nuo kompiuterio, coll. Donata net du laišku atsiuntė.

VII 27 atkeliavęs:

Sveikas, vis dar atostogaujantis Virgi.
Rusija, kaip žinai, viskuo mums grasina, bet Vilniaus gyventojai nieko nebijo. Ekonominė krizė jų irgi dar nepalietė. Va iš tokių dar visai gerų batų kažkas prie pat mano Kalvarijų 158 išsispyrė ir toliau nubėgo basom. Sako, Rusijos ir krizės akivaizdoje taip palakstyti sveika. Labai ramina nervus.

Kitą siuntinį gavau VII 30:

Virgi, ilgus mėnesius nemačiau pa(nu)mestų batų. O dabar vis porom. Čia šiandien Kosciuškos gatvėj, netoli Dizaino muziejaus. Jau žole pradėję apaugti.

— Ačiū, Donata, kad neužmiršti net ir dingusio iš akiračio, tiesa, ne per ilgam, tik 26 d.d.; dar ne suvis.

P.S. (VIII 11) Su antra Donatos užfiksuota pora atsitiko tokia istorija. — Kai grįžau po atostogų (antradienį), coll. Augustinas papasakojo važiuodamas į darbą Arsenalo gatvėj ties pastatu nr. 3, kur LNM eksponuoja archeologinius radinius, tarp siaurojo šaligatvio šalia važiuojamosios dalies ir plačiojo matęs batų porą. Tik matęs; per google/maps/street view tikslią vietą parodė.

Trečiadienį iš ryto aplankiau nurodytą vietą. Išties – prie liepos batų pora. Tik savo akim pamatęs supratau, kad tai ta pati pora, kurią Donata jau subatavo. Na, jei jau matau, tai dar ir užfiksuosiu. Kad ir antrąkart. 

Beje, regis, batai per tą laiką šiek tiek padėtį pakeitė?

(463) Aukštaitibačiai

Liepos 24-os vakare atkeliavęs Karolinos M. laiškas „Rekordas!“:

Sveiki, Virginijau,
nuoširdžiai neatsimenu, kad būtų kada nors tekę rasti 5 skirtingus batus per vieną dieną (skaičiuoju penkis, nes vienos poros šlepetes radau kokių 100 metrų atstumu. Na, vis ne 10 km).

Nr 1. Palūšėje automobilių stovėjimo aikštelėje šalia garsiosios bažnyčios. Na, sakyčiau, ne pamesti, o specialiai palikti, bet, vienaip ar antraip, vis tiek pastebėti. Befotografuodama išgirdau toliau buvusių žmonių replikas „Fotkina!“. Buvau pasiruošusi išaiškinti, kad ne automobilį fotografuoju, o batus batautojui siųsiu, bet pamačiau, kad greičiausiai ne jų automobilis ir batai, todėl pokalbis neįvyko.

Nr 2. Šlepetė šalia Ginučių apžvalgos bokšto, kur parkuojami automobiliai. →  

Nr 3. Visa kolekcija (taip pat ir antroji šlepetė) aptvertoje teritorijoje po apžvalgos bokštu. ↓ 

 

Nr 4. Šlepetė jau Vilniuje, Naujininkuose, Darbininkų ir Šaltkalvių gatvių sankirtoje. Daugmaž šioje vietoje avalynę randu jau bene trečią kartą. Tik gaila, kad jūsų taisyklės neleidžia bato liesti, mat apvertus būtų akivaizdžiau, jog šlepetė.

Beje, esu dėkinga draugui už kantrybę ir supratingumą, kuomet jo „trenkta“ draugė daro pamestų batų fotosesijas. Gal kada ir pats užsikrės batavimo liga ir pradės pats jums siųsti radinius.

Vasariški šįkart aukštaitiški linkėjimai,
Karolina

— Dėkui abiem! Batavimas ne covidas, užsikrėst sunkiau, bet visko gyvenime gali atsitikti :)