(483) Pirčiupiniai ir informacinis-reklaminis iš Labanoro girios

Vakar popiet Karolina atsiuntė laišką (aišku, su priekabais), prasidedantį sakiniu su klaustuku pabaigoj:

Sveiki, Virginijau,
paaiškinkite man šią mistiką – kodėl mano kelyje į kaimą žmonės mėto batus tai 10 km, tai kelių šimtų metrų atstumu?
Aš jau pradedu įtarti, kad čia kažkas iš „etatinių“ batautojų taip elgiasi.
Vakar, spalio 11 d., vienas Pirčiupių prieigose, kitas – ribose.

Po poros minučių pridūrė:

Beje, tik prikabinusi nuotrauką pastebėjau, lyg ir dar vienas pirmojoje matosi. Fotografuodama nemačiau.
O dar vieną vakar pralėkiau ir neužfiksavau.

Dar po trijų atkeliavo ir „informatyvus batas“:

O kaip jums štai toks radinys? Toks iš originalesnių. Praėjusį savaitgalį Labanoro girioje.

— Jums jau laikas dėkot didžiosiom: DĖKUI, Karolina!

Atsakymai:

(1) L. abejoju tokio dalyko kaip mistika buvimu. Išties, būna, kad žmogus stebies: kaip čia taip gali būt??? mėgini aiškintis, kurt visokias teorijas (malonus užsiėmimas). Mečiau tuo užsiiminėt. Tiesiog sakau sau: taip yra, ir tiek. Suprantu, gyvenimas ne toks įdomus daros. Kita vertus, pripažįsti, kad toli gražu ne viską gali[ma] paaiškint.

(2) Tokios dalyko – reklaminio stendo [ar kaip kitaip tatai vadinas] vidury girios nesu matęs. Bet šiaip – tinkamiausia vieta, kai pagalvoji. Vieno tikiuos: arba reklamuotojai jį po kurio laiko pasiims, arba jis padarytas iš lengvai suyrančios organinės medžiagos (bet tokiam lietus ar sniegas turėtų būt pavojingi).

(482) Mėlynoji b.

Vidas vakar atsiuntė:

Sveikas.
Mėlynoji basanožkė pagauta [X 5] Žvėryne, Sėlių gatvėje, odontologams po langais, tik nežinau, ar tai ką nors reiškia.

Beje, užvakar radau puikius batus. Deja, vienas buvo šiukšlinėje, kitas šalia. Cha cha, tūlas prašalaitis nė nesuuostų, kad čia – profesinis batautojų slengas.

— Dėkui, suokalbininke Vidai! :) Ir aš nežinau, ar tai ką nors reiškia. Tik primena: atėjus pas odontologą, tekdavo batus įaut į tokius polietileninius antbačius – irgi mėlynus.

(481) Kroatbačiai

Kartais taip būna. Sakai gasiliūnui: nagi, imkis batautojų radinių kolekcijos prižiūrėtojo pareigų! O tas mykia, mėgina teisintis, delsia. Na ką tokiam padarysi? Numoji ranka: gal nenoras praeis ir imsis.

Vakar gauti dar du laiškai privertė slunkių gasiliūną šiandien išsijudint.

Karolina IX 29 vakare parašė:

Hello. This is me.
Vėl ne mano. To paties Vytauto.
Išvažiuoja žmogus į komandiruotę, o užsiima nežinia kuo.
Gerai gerai, žinia kuo. Batų ieškojimu.
Šibeniko miestelyje Kroatijoje rado Draženo Petrovićiaus batus. Šis miestelis, pasirodo, yra šio legendinio krepšininko gimtinė.
Atsimenat, ir aš buvau radusi sportininkų batus.

X 6 atkeliavo prieduras:

Sveiki, Virginijau,
buvau pamiršusi išsiųsti. Dar keli batai iš Vytauto komandiruotės Kroatijoje. Norėčiau ir aš tokios komandiruotės. :) Tokią batų gausą drąsiai galime vadinti Naujoko sėkme. :)

— Dėkui, Karolina, labai dėkui, Vytautai!

Pavadint visaip galima, svarbiausia – kad sektųsi, bent kartkartėm :) 

(480) Nowos Pragos dėjinukai ir mestinukas

Viskas klojasi puikiai: batautojų radiniai el. paštu keliauja viens po kito. Ir gan ramus jaučiuos: nors pats nieko, kiti randa. Coll. Ieva grįžo iš atostogų:

Siunčiu jums porą laimikių iš Varšuvos metropolio – šarmingo ir dvasingai kontrastingo Nowa Praga rajono ul. 11 Listopada [Lapkričio 11-osios g-vė; liet. atitikmuo būtų Vasario 16-osios] pamestinukai.

Pora lūkuriavo kažkur šalia namo nr. 4, →

[NB! vaizdas užfiksuotas IX 18, o skelbime rašoma, kad drabužių surinkimas vyks IX 21, kur – neįskaičiau, bet vargu ar čia, prie šios metalinės dėžės]

 

 

o skraiduolis ↓ buvo įstrigęs prie nr. 26.

         

— Dėkui, college!

(479) Piligrimbačiai

Vakar savo radinį atsiuntė Žaneta:

Laba diena😊
Rugsėjo 24 dienos popietę, žygiuojant nuostabiu rudenišku taku palei Nemuną (atkarpoje tarp Kulautuvos ir Paštuvos, kylant į kalnelį), rasta „nauja“ batų pora. Kadangi žygis buvo piligriminis, tai labai apsidžiaugiau, kad Dievulis taip rūpinasi piligrimais, kad net pakaitinę batų porą šalikelėj padėjo 😄. Mūsiškiams neprireikė, nes ėjom tik vieną dieną, tad palikom ateinantiems – gal pravers 😉

— Ačiū, Žaneta! Ogi išties – gal kam ir pravers? Tikimybė nedidelė, bet yra.

(478) Dar vienas pakelibatis

Kam sekasi – tam sekasi. Atspėjot, ką turiu omeny! – Karolinai sekasi. Užvakar atsiuntė:

Vis neduodu Jums ramybės, Virginijau :)
Pastebėtas šiandien [IX 27] važiuojant į kaimą, užfiksuotas grįžtant, jau konkrečiai žinant, kur mažinti greitį. Beje, rastas maždaug tame pačiame ruože, kur anąsyk radau du 10 kilometrų atstumu. Pamačius šį netgi pagalvojau, gal ir antras bus pavažiavus 10 kilometrų?

— Dėkui, Karolina! Neduokit ramybės, kai tik atsiras proga. Nieko gero iš tos ramybės. Kai jau teks nurimt, tai ir tapsim visiškai ramūs, pailsėsim ramybėje.

(477) Pašlaitinis

Vakar Karolina persiuntė:

Laba diena, Virginijau,
virusas plinta. Žmonės, praėję su manimi nors vieną žygį, jau žino, ką reikia daryti pamačius pamestą batą.
Šįkart kito žmogaus atsiųstas batas.
Šiandien, kitoj gatvės pusėj nuo Ozo prekybos centro.

— Dėkui, Karolina, kad platinat batavimo virusą, kuris, esu įsitikinęs, žmogui niekaip nekenkia, ir už patarpininkavimą.

Ir sveikinu Vytautą tapus tikru batautoju (radinys eksponuojamas kolekcijoj)!

(476) Priešbatukas

Karolina M. šeštadienį (IX 24) atsiuntė laišką su priekabu, pavadinusi jį „Batelytis“:

Sveiki, Virginijau,

šiandien radau vos įžiūrimą batelį batelytį ant Lazdynų Pelėdos paminklo. Net nelabai batelytis, labiau kojinytė. Bet kokiu atveju - apavytis. :)

— Dėkui, Karolina! 

Pasukau galvą, kaip kuo tiksliau pavadint Jūsų radinį, ir štai kas susisuko: kol nereikia vaikščiot, tai ir batų nereikia; bet kad kojytės nešaltų, kokio nors apavo vis tiek reikia; – yra istorija ir yra priešistorė; yra batukas, o kodėl negalėtų būt priešbatuko?

(475) Krūminiai

Vakar vėlai vakare atkeliavo Vido M. laiškas su priekabais:

Sveikas gyvas.
Vilnius, rugsėjis, legendinis skveras prie Sakalo-Paviljono.
Prieš įžengdamas kultūringai išsiauni, krūme kultūringai išlenki šimtą kitą, o jau kitoje pusėje išėjęs į šviesą taip aiškiai suvoki, kad ant nuodėmingos žemės tave laikė tik tie prakaito prisisunkę batai, tebūnie sportbačiai, pušnys ar vyžos... Ma juos bala ar kelmas...

Bataukim, kol gyvi.

— Dėkui, Vidai! 

Baigiamasis šūkis l. patiko. Ir tęsinys susidėstė:

Jei pats batų nerandi, kitų radiniais pasidžiaugt visada gali, – kol gyvas.

(474) Priedurbačiai

Prieš gerą valandą coll. Donata atsiuntė:

Virgi, štai. Šios užkaltos Kalvarijų g. kiek ten? 70? 68? durys jau ir Litmeny pabuvo, bet be šios ryškios baltos detalės. Ir ko man batai vis poromis, nežinai?

— Dėkui, Donata, kad vis primeni.

Kodėl vis poromis – nežinau; o apie šį atvejį – pagalvojau, gal kas labai sąmoningai padėjo tą batų porą – detale papildė vaizdą, suteikdamas ar suteikdama papildomą prasmę: ir už šių durų gali būti gyvenama? Irgi nežinau, bet va drįstu spėt.