(558) Dar viena metonimija, šįkart – iš Kanados

Vakar garsios batautojų šeimos narė Gabrielė M. atsiuntė:

Labas rytas,
jau seniai nieko neradau, bet užteko nusileisti Toronte – net neišėjus iš oro uosto pirmasis radinys. Kadangi nesu tikra, ar ten galima fotografuoti, nuotrauka padaryta skubiai ir pusiau slapta.

Toronto Lester B. Pearson oro uosto dokumentų patikros patalpos.

— Dėkui, kad prisimenat!

Pirmas radinys, bet gal bus ne vienintelis? – Kanadą įsivaizduoju esant didelę.

(557) Čiurlionio pradinukas

Dažniausiai skelbdamas nukerpu laiško pačią pabaigą, nes pristatomajam sakiny siuntėjo vardas paminimas; kartais du laišku sujungiu (antram kas nors patikslinama); šįkart tebūnie visi trys:

Sveikas, Virgi.
Štai kaip kartais pravartu eiti kur nors per aplink.
Rastas pačioj Čiurlionio gatvės pradžioj, tai ir užvardas toks.

Su šiltais rudeniškais,
Anita
--------------------------------------------
P.S.
Rugsėjo 29, pavakarys
--------------------------------------------
P.P.S.
Na, ne pačioj pačioj pradžioj, bet beveik.

— Dėkui, Anita! Pamatęs šitą radinį, prisiminiau Tavo pasakojimą (kaip komentarą) apie Londono metro pamestą batuką. Na, šitas ne kūdikio, jei pametė, tai tikrai ne vežimėly sėdėdamas ir kojom makaruodamas; prie perėjos su šviesoforu, pagal dydį – gal ir  pradinuko ar pradinukės, o gal jau kokio penktoko ar penktokės; neįsivaizduoju, kokia situacija galėjo susiklostyt, kad nusmuktų nuo kojos; kad ~10-metis su vienu likusiu ant kojos taip eitų ir nueitų.

(556) Lūšių batmedžiai

Karolina sekmadienį atsiuntė:

Sveiki, Virginijau,
šį savaitgalį buvau valčių žygyje Ignalinos rajone. Stoviu su kitais dalyviais, laukiu starto ir staiga akis užkliūna už medyje kabančių batų. Po keleto minučių – jau kitame matau: dar yra! Ir dar! Visų, regis, net ir neužfiksavau.
Dėl lapų gausos trūksta aiškumo, bet gyvai atrodė gana įspūdingai.

Lūšių ežero pakrantė
2023.09.16

— Dėkui! Pagalvojau: Lūšiai – iš lūšies, tai ir batai ne ant žemės, o medžiuos, kur ir min. žvėris mėgsta būt įlipęs.

(li) Du pasakojimu, kaip pametamas apavas

— radę vis spėliojam, kaip batas buvo pamestas; štai pora istorijų, kaip tai atsitinka.

1

Vytauto Kubiliaus, būsimo prof. habil. dr., pasipasakota laiškely žmonai Janinai, ką tik pagimdžiusiai sūnų, kuris bus vardu Andrius, abu dar ligoninėj; rašyta 1956 XII 12, pradžia:

Janiok!

Aš jau Tavęs pasiilgau ir to Kubiliuko. Graužiuosi, kad vakar neatėjau. Gal Tu valgyti nebeturėjai? Nežinau, kaip tas vyrukas laikosi? Ar jau valgo? Kaip pienas? Ar miegi?

Mes tai vykdom sąžiningai Tavo paliepimus. Aš nusimečiau gerąjį paltą, kuris sveria 10 kg, lakstau su prastu – šitaip daug lengviau. Vakar buvo sąmojingas atsitikimas. Lėkiau skersai gatvę, skubindamas nuo mašinos, ir nukrito kaliošas. Jį ir pervažiavo mašina, bet nieko neatsitiko. Šiandien buvau namų valdyboj (vėl teka vanduo pagal duris) ir išeidamas žiūriu – ant laiptų kaliošas – tai mano paliktas. (Lauksiu atsakymo: laiškai, novelės, sud. Janina Žėkaitė, 2006, p. 275–276)

2

Liudviko Jakimavičiaus papasakota istorija (veiksmo vieta – Mielitilčio kaimas, šeši km iki sienos su Gudija, laikas – XXI amžiaus pradžia):

Už miško gyvena toks Eugenijus – buvęs apylinkės elektrikas, dabar jau gal penketą metų pensininkas. Kai per perkūniją dingdavo elektra, pažadėjęs tuoj pat ateiti ir sutvarkyti išmuštus pastotės saugiklius, pasirodydavo tik trečią dieną. Nepuoli priekaištauti (kurgi ne – kitą kartą išvis neateis), dar privalai sodinti užstalėn. Tiesiog nereikia net kviesti – pats atsisėda ir laukia, kol pastatysi puslitrį. Kartą po vienos tokios užstalės grįždamas namo mišku „po tiesumui“ pametė guminį pusbatį. Teiravosi kitą dieną, ar ne pas mus palikęs, ar miške nematę. Tik po kelių savaičių atrado. („Valstybė kaip nebereikalingų prieglauda“, Vamzdis: rašinėliai, 2010, p. 97–98)

— šįryt pakeliui į darbą Antakalnio gatvėj netoli kavinės „Trys pušelės“ radau kepurę su snapeliu – gal kokio paspirtukininko ar dviratininko? vėjas nupūtė? Balažin. Pirštinių tai dažnai tam tikru laiku gali pamatyt, kepurių – daug rečiau. / P.S. Po darbo, apie penkias, vėl ėjau pro tą vietą – kepurės nebebuvo.

(555) Amsterdambačiai

Vakar bendradarbis Mindaugas L., kuris žymoj – mindaugas II, atsiuntė du radiniu iš Amsterdamo; vietoj pasakojimo kas ir kaip, pridūrė nuorodas apie radimvietes:

raudonanosiai, kur dešinėj, rasti čia,

kurie ant palangės, žemiau, – šalia čia.

— Dėkui, Mindaugai, kad net atsidūrus pagundų sostinėj nederamoj vietoj esantys batai pro akis nepraslydo!

P.S. Buvo radinių Romoj, Paryžiuj, Londone ir kitur, o iš Amsterdamo – pirmieji.

(554) Taip, ruduo – nebe basučių metas

Kam sekasi – tam sekasi; parašiau ir dingtelėjo: pala, šitaip jau esu pradėjęs kažkurį įrašą; kurį? radau, štai šitą – kai praeitą rudenį Karolinos radiniai ėmė keliaut kolekcijon viens paskui kitą. Vakar vakare sulaukiau trečio tądien jos laiško:

Sveiki, Virginijau,
vėl rizikuoju papulti į juodąjį sąrašą. Va taip ir būna, kai visą vakarą galvoji, kuo užsiimti – knygą paskaityti ar eiti pasivaikščioti. Win win, kaip sakoma.

Pelesos gatvė. Netoli pėsčiųjų tilto per geležinkelį.
2023.09.11 vakaras

— Dėkui, Karolina. Jokian sąrašan papult nerizikuojat, nėr nei juodojo, nei baltojo. Tik kai kuriuos radinius (ginkdie ne radėją) kartais tenka „išbrokuot“, jei atsiųsto bato niekaip nepavyksta galvoj pritempt prie daugmaž – lost lost lost.

(553) Laisvas ir laisvės netekę

                           2023.09.10, kažkur netoli Trakų Vokės                           

Pirmas Karolinos siuntinys atkeliavo šiandien iš ankstaus ankstaus ryto (spėju, prieš išeidama darban išsiuntė):

Sveiki, Virginijau.
Vakar važiuodama į kaimą sustojau Maximoje šalia Trakų Vokės, o iš jos išvažiavus, neilgai trukus pastebėjau batą. Tradiciškai, į vieną pusę važiuodama pastebiu, grįždama žinau, kur planuoti sustojimą.
Taigi, važiuojant atgal, artėjant link Maximos, ėmiau stebėti priešingą eismo juostą, nes maždaug žinojau, kur batas guli. Na ir niekaip nemačiau jo. Galiausiai privažiavau Maximą ir padariau išvadą: arba jis guli ten, kur atgal nevažiavau, arba jau kas nors paėmė. Ir tik pravažiavus Maximą kelis šimtus metrų, žiūriu – yra!
Koks keistas kartais vietos suvokimas. Pasirodo, mačiau jį dar nesustojus parduotuvėje, o visą kelią atrodė kitaip.
Nuotraukos kokybė nekokia, nes dėl didžiulio srauto nebuvo galimybės išlipti iš automobilio. Šį kartą pasisekė loterijoje, nes buvo labai patogu sustoti jį nufotografuoti.
O kartu važiavusios močiutės pirmas klausimas buvo, ko sustojom, antras – kur batas. Nebereikia aiškinti. Tiesa, trečias klausimas buvo, kiek batų jau turite.

— Ačiū, Karolina! O močiutei dėkui už trečią klausimą. — Kiek įrašų kolekcijoj – aišku, nes įrašai sunumeruoti. O kiek batų? Ir prasideda skaičiavimo keblumai. Šiaip juk batus skaičiuojam porom: kiek batų turi? – trejus, t.y. tris poras. O kaip skaičiuot radinius? Vienetais? Pora = du? Oi, daug laiko užtruktų suskaičiuot. — Ką atsakyčiau močiutei? Apie 1000, gal jau daugiau.

— — — neilgtrukus atkeliavo dar vienas Karolinos laiškas:

Laba diena, Virginijau,
atvažiuoju šiandien vėluodama į darbą, matau, man laimikis paliktas. Galvoju, vis tiek vėluoju, tad koks jau skirtumas, kiek minučių, batautojo pareigą irgi reikia atlikti.

Pakalnės/Geležinio vilko g.
2023.09.11 rytas

— Antrąkart ačiū!

(552) Skradžiai prasmegusiojo apavas

Poilsiaujanti Žaneta atsiuntė:

Laba diena 😊
Vakar (penktadienį, rugsėjo 9) poilsį Pervalkoje praturtindama grybavimu, batukų kolekciją praturtinau dar viena porele. Gana tankioje pušaičių apsuptyje, įsispraudę tarp dviejų berželių kamienų, tiesiog laukė, kol bus įtraukti į Jūsų kolekciją, Virginijau.
Su linkėjimais iš Kuršių nerijos
Žaneta

— Dėkui! Du malonumu pavyko suderint – grybavimą ir batavimą; ech, net pavydu :)

(551) 1 + 3? + 1

Alius net tris savo radinius atsiuntė, ir pavadinimus sugalvojo:

Sveikas,
Siunčiu savaitgalio rinkinėlį, gal kas ir tiks tavo kolekcijai.

Naras nuskendęs butely (Kalinas, rugsėjo 6) →

← Buvom ir teisingiau suporuoti (Kalinas, rugsėjo 6)

 

 

 

Buvo dauuug žiemų
(Neries regioninis parkas,
rugsėjo 8) →  

Keista, bet visuose pavadinimuose būtasis laikas 😉

— Dėkui, Aliau, viskas tiko, ir lastas tiko – juk irgi apavas, plaukiko.

O dėl būtojo laiko, na, mums jau būtent tokio daugiausia galvoj :)

(550) Pievobatis

Šiandien iš ankstaus ryto atkeliavo džiugus Karolinos laiškas su priekabais:

Laba diena, Virginijau,

vakar buvau žygyje Kauno marių regioniniame parke. Visas tas gamtos grožis – didžiulė atgaiva kūnui ir sielai. O rastas batas – vyšnaitė ant torto. Beje, rastas tuomet, kai žygio vedlė pasiūlė nusukti nuo keliuko ir paeiti iki vandens.

2023.08.26, Kauno marių regioninis parkas

— Dėkui, Karolina, už laiško pabaigoj esančius žygeiviškus linkėjimus. Savaime suprantama, už kolekcijos papildą irgi ačiū! Ech, pasiguosiu: vakar teko paplaukt 10+ km Širvinta, nuo Liukonių malūno pradėjom; vilčių turėjau; deja, šiukšlę (tuščią plastmasinį butelį), ir tą tik vieną pastebėjau, ką jau ten koks plūduriuojantis ar žolėse įstrigęs batas; priežastis neradybų, manau, štai ši: vanduo nusekęs, baidarės retai verčias, tad batą pamest – jokių šansų.

P.S. Šitas Karolinos atvejis – dar vienas įrodymas, kad pamokymas nemesk kelio dėl takelio tinka tik tam tikrais atvejais (pvz., jei nenori pasiklyst), o jei nori ką nors rast – verta mest kelią dėl takelio arba išvis pasukt kur akys veda.