(v) Apie batavimą ir komentavimą

Batavimo sezonas baigės, tad ir šis tinklaraštis buvo nugrimzdęs žiemos miegan. Iki kitų metų sezono. Kas nors atsitiktinai užklysdavo kas antrą trečią dieną; dažniausiai, spėju, googlindamas: „šok su manim“, nes yra vienas batvaizdis, kuris vadinasi „Šok be manęs“.
Ir staiga – lankytojų antplūdis, už kurį turiu būt dėkingas Rokiškiui Rabinovičiui, ėmusiam ir paskelbusiam įrašą „Apie tai, kaip galima batauti“:

Dalinuosi šviežiu savo atradimu. Nuostabi veikla – batavimas. Nuostabus batavimo blogas. Rekomenduoju visiems.
Užklydau į batavimo konceptus per Virginijų G. – už ką ir dėkui :-) [nuorodų cituodamas dėl suprantamų priežasčių neperkeliu]

Prisiminus B, nevalia nutylėt A.
Rokiškis R. šitą tinklaraštį rado norėdamas išsiaiškint, kas per vienas ėmėsi komentuot jo įrašą „Aleksandras Sacharukas, Linas Karalius ir apkalta su opozicija“. Liūdniausia ar juokingiausia, kad vos parašęs tą komentarą ėmiau gailėtis taip lengvabūdiškai pasielgęs (deja, šaukštai popiet – nebeištrinsi). Regis, stengiuos vadovautis principu: nepatinka – neskaityk, ir tiek, o tąkart nesusilaikiau – moralizuot puoliau. Taip, senstu, vis šlykštesnis daraus. Nors tai ir ne pasiteisinimas.
Kas belieka? Atgailaut kaip Linui Karaliui. Gaila man jo. Susišiko žmogus sau gyvenimą. Ir, regis, tai suvokia.

(iv) Batai ir žmonės

Vartau naujausius Krantus (2010, nr. 3), skirtus estų kultūrai (sudarė ir vertė Danutė Sirijos Giraitė). Tekstų teikiamas malonumas dar prieš akis. 80 puslapy radau Kalevo Keskülos (1959–2010) miniatiūrą, kurios pavadinimą pasiskolinau šitam įrašui.

Žmonės, kaip ir batai, padaryti iš odos. Galbūt todėl kai kas kolekcionuoja batus.
Šiuolaikinio gerovės pasaulio žmogus dažniausiai turi daugiau batų nei gali sunešioti ligi gyvos galvos. Tik pensininkams jų trūksta: drabužių yra, o batų įpirkti nepajėgia.
Aš į savo senus batus žiūriu su švelniu susidomėjimu, ieškodamas ant nuzulintų padų pradingusių metų, praeityje likusių geresnių dienų. Taip pat graudžiai žiūriu į savo brangią odą, vis nesiliaudamas stebėtis, dirgintis ir žavėtis laiko ženklais. Kaipgi tas gyvenimas tave, mane ir mūsų batus – visus odinius – nudrengia.
Vienoje iš naujesnių Muhu salos dainų, kurią dažnai dainuodavo mano senelė, užduodamas klausimas, ar jaunikis tikrai vertas: „Ar ant kulnų jo žvilga varis, / kurį nudildė purvas kelio?“ Jis ir mus nudildo.

Iš rinkinio Elu sumedusest (Apie gyvenimo švelnumą, 2009)

Supratau: pradėjęs bataut, nebegalėsiu lyg niekur nieko skaityt tekstų apie batus.

(36) Miškinė šlepetė vieniša ir Amerikoj

Miškelis šalia Jacksono pelkės (Massillon, OH; USA), 2010-10-20. Rado, užfiksavo ir atsiuntė Minis. Ačiū!

(35) Ką tik ištrenkta vengierka

Valkininkų miškas, 2010-08-15; mobiliuoju užfiksavo ir pasiūlė kolekcijon Viktorija.
— Ačiū!

(34) Ką tik ištremtoji pora

Valkininkų miškas, 2010-08-15; mobiliuoju užfiksavo ir pasiūlė kolekcijon Viktorija.
— Ačiū!

(iii) Apklausa baigės [20]10-10-10

Aišku, juokai tai buvo, o ne apklausa, bet baisiai norėjos išbandyt programėlę, kurios niekada nebuvau naudojęs. Rezultatai:

KĄ MANOTE APIE BATAVIMĄ?
√ jau batauju – 1 (7 %)
√ sudomino – 12 (85 %)
√ juokams neturiu laiko – 1 (7 %)
√ nesąmonėmis neužsiimu – 0 (0 %)

 P.S.  Vietoj tos apklausos norėčiau įdėt kitą dalyką – „Ridikėlių kelią“ (prieš keletą metų pajūriu einant iš Šventosios į Palangą, anas buvo nusėtas išplautais ridikėliais – visas ciklas išėjo), bet nemoku padaryt slide show, kad viena nuotrauka tiesiog keistų kitą.

(32) In memoriam: D.K.

Bartkuškio miškas Širvintų girininkijoj.






















P.S. Dabar cituojant Radauską ypač geistina būtų paisyt ortografinės ir fonetinės autoriaus valios – tik su F:

Naktis, galinga ir švelni,
Tau duoda rūbą fioletinį…
— — — — — — — — — —
Nuo fioletinės šakos į žydrą sniegą
Žiauri lakštingala isterišku balsu
Nukrito juokdamos, ir skambios upės bėga…

Kad nesipainiotų su „violetine revoliucija“.

(31) Buvo žalias ar pažaliavo?

Bartkuškio miškas Širvintų girininkijoj.

(30) Įkvėpėjo antra pusė

Savaitgalį vėl teko būt Bartkuškio miške. Pažįstamos vietos, tai nutariau aplankyt batą, nuo kurio prasidėjo šita kolekcija. Kitu kampu įamžinau. Bet kas keisčiausia – už kokių 30 metrų radau jo porą: pilną vandens, vadinas, nekiaurią.

Pradžioj ir pats nebuvau 100 nuošimčių tikras, kad jie pora. Teko pakelt samanas, kad įsitikinčiau. O kad būtų 101%, net vieną šalia kito sustačiau, nors nosim žiūri į skirtingas puses, – tegu vėl pratinas būti kartu.

(29) Žemuogių kaimynas

Strėvos miškas Aukštadvario regioniniame parke. Irgi ne iš kolonijos. Net kitąpus plento rastas.