(480) Nowos Pragos dėjinukai ir mestinukas

Viskas klojasi puikiai: batautojų radiniai el. paštu keliauja viens po kito. Ir gan ramus jaučiuos: nors pats nieko, kiti randa. Coll. Ieva grįžo iš atostogų:

Siunčiu jums porą laimikių iš Varšuvos metropolio – šarmingo ir dvasingai kontrastingo Nowa Praga rajono ul. 11 Listopada [Lapkričio 11-osios g-vė; liet. atitikmuo būtų Vasario 16-osios] pamestinukai.

Pora lūkuriavo kažkur šalia namo nr. 4, →

[NB! vaizdas užfiksuotas IX 18, o skelbime rašoma, kad drabužių surinkimas vyks IX 21, kur – neįskaičiau, bet vargu ar čia, prie šios metalinės dėžės]

 

 

o skraiduolis ↓ buvo įstrigęs prie nr. 26.

         

— Dėkui, college!

(479) Piligrimbačiai

Vakar savo radinį atsiuntė Žaneta:

Laba diena😊
Rugsėjo 24 dienos popietę, žygiuojant nuostabiu rudenišku taku palei Nemuną (atkarpoje tarp Kulautuvos ir Paštuvos, kylant į kalnelį), rasta „nauja“ batų pora. Kadangi žygis buvo piligriminis, tai labai apsidžiaugiau, kad Dievulis taip rūpinasi piligrimais, kad net pakaitinę batų porą šalikelėj padėjo 😄. Mūsiškiams neprireikė, nes ėjom tik vieną dieną, tad palikom ateinantiems – gal pravers 😉

— Ačiū, Žaneta! Ogi išties – gal kam ir pravers? Tikimybė nedidelė, bet yra.

(478) Dar vienas pakelibatis

Kam sekasi – tam sekasi. Atspėjot, ką turiu omeny! – Karolinai sekasi. Užvakar atsiuntė:

Vis neduodu Jums ramybės, Virginijau :)
Pastebėtas šiandien [IX 27] važiuojant į kaimą, užfiksuotas grįžtant, jau konkrečiai žinant, kur mažinti greitį. Beje, rastas maždaug tame pačiame ruože, kur anąsyk radau du 10 kilometrų atstumu. Pamačius šį netgi pagalvojau, gal ir antras bus pavažiavus 10 kilometrų?

— Dėkui, Karolina! Neduokit ramybės, kai tik atsiras proga. Nieko gero iš tos ramybės. Kai jau teks nurimt, tai ir tapsim visiškai ramūs, pailsėsim ramybėje.

(477) Pašlaitinis

Vakar Karolina persiuntė:

Laba diena, Virginijau,
virusas plinta. Žmonės, praėję su manimi nors vieną žygį, jau žino, ką reikia daryti pamačius pamestą batą.
Šįkart kito žmogaus atsiųstas batas.
Šiandien, kitoj gatvės pusėj nuo Ozo prekybos centro.

— Dėkui, Karolina, kad platinat batavimo virusą, kuris, esu įsitikinęs, žmogui niekaip nekenkia, ir už patarpininkavimą.

Ir sveikinu Vytautą tapus tikru batautoju (radinys eksponuojamas kolekcijoj)!

(476) Priešbatukas

Karolina M. šeštadienį (IX 24) atsiuntė laišką su priekabu, pavadinusi jį „Batelytis“:

Sveiki, Virginijau,

šiandien radau vos įžiūrimą batelį batelytį ant Lazdynų Pelėdos paminklo. Net nelabai batelytis, labiau kojinytė. Bet kokiu atveju - apavytis. :)

— Dėkui, Karolina! 

Pasukau galvą, kaip kuo tiksliau pavadint Jūsų radinį, ir štai kas susisuko: kol nereikia vaikščiot, tai ir batų nereikia; bet kad kojytės nešaltų, kokio nors apavo vis tiek reikia; – yra istorija ir yra priešistorė; yra batukas, o kodėl negalėtų būt priešbatuko?

(475) Krūminiai

Vakar vėlai vakare atkeliavo Vido M. laiškas su priekabais:

Sveikas gyvas.
Vilnius, rugsėjis, legendinis skveras prie Sakalo-Paviljono.
Prieš įžengdamas kultūringai išsiauni, krūme kultūringai išlenki šimtą kitą, o jau kitoje pusėje išėjęs į šviesą taip aiškiai suvoki, kad ant nuodėmingos žemės tave laikė tik tie prakaito prisisunkę batai, tebūnie sportbačiai, pušnys ar vyžos... Ma juos bala ar kelmas...

Bataukim, kol gyvi.

— Dėkui, Vidai! 

Baigiamasis šūkis l. patiko. Ir tęsinys susidėstė:

Jei pats batų nerandi, kitų radiniais pasidžiaugt visada gali, – kol gyvas.

(474) Priedurbačiai

Prieš gerą valandą coll. Donata atsiuntė:

Virgi, štai. Šios užkaltos Kalvarijų g. kiek ten? 70? 68? durys jau ir Litmeny pabuvo, bet be šios ryškios baltos detalės. Ir ko man batai vis poromis, nežinai?

— Dėkui, Donata, kad vis primeni.

Kodėl vis poromis – nežinau; o apie šį atvejį – pagalvojau, gal kas labai sąmoningai padėjo tą batų porą – detale papildė vaizdą, suteikdamas ar suteikdama papildomą prasmę: ir už šių durų gali būti gyvenama? Irgi nežinau, bet va drįstu spėt.

(473) Pora+

Alius P. atsiuntė vakaryčius radinius Pagubės miškely prie Kalino.

Palydėjo graudoka pastaba:

Visai nesunku rasti šiais laikais, kai miškai taip teršiami. ☹

— Dėkui, Aliau. 

Taip, yr žmonių, kurie nepripažįsta bendrųjų tvarkos taisyklių, kurių viena – negražu šiukšlint kur papuola.

(472) Pamestinukas minutę kitą

Ką tik gavau Vido M. laišką su priekabais:

Sveikas.

Ar tik ne unikalus atvejis bus pasitaikęs? Batukas pamestas prieš kelias sekundes, deja, paties įvykio nespėjau įamžinti. Po minutės kitos mama su mažyliu grįžo ir pamestinuką pasiėmė!

Vilnius, rugsėjis, Odminių skveras.

— Dėkui, Vidai! Šįkart batų medžiotoju jau galima batautoją pavadint.

(471) Karštymečio vienišuolis

Vakar gavau šį Anitos siuntinį (nereikėjo sukt galvos, kaip radinį pavadinti, – pavadinimas radėjos):

Sveikas, Virgi.
Kai pagalvoji, kaip liūdna turėtų būti mėtytis vienišam Palangos Basanavičiaus gatvėj per patį popietės karštymetį, kai net žmonių čia ne kažin kiek, visi jūroje mirksta.

Radinys poros dienų amžiaus, kai dar buvo karšta.
Šiandien jau lyja.

Palanga, Basanavičiaus g., rugpjūčio 27

— Dėkui, Anita! Tavo empatijos lygis tiesiog pavydėtinas – net basanoškę užjauti; toli man iki to :)

Digresija (jei jau juokaut pradėta) Tą rastą apavą juk galima vadint basute? kitaip – basanke ar basanoške, ypač jei Basanavičiaus gatvėj guli. Prisiminiau Benjamino Kroko (spėju, istoriko ElR slp.) pomponą NŽ-A prieš porą metų, kuris taip ir vadinas – „Basanoškės“:

Daktaras Jonas Basanavičius, apsigyvenęs Varnoje, stipriai sielojosi dėl Lietuvos knygnešių likimo. Norėdamas palengvinti jų kilnų darbą, daktaras sugalvojo tokį dalyką. Varnoje jis įkūrė ortopedinę dirbtuvę, kurioje buvo gaminama speciali avalynė, skirta lietuviškų spaudinių išnešiotojams. Tai buvo įvairių dydžių ir formų batai, turėję įtaisytas slėptuves smulkiems raštams gabenti. Basanavičius siųsdavo dideles partijas tokių batų Prūsijos lietuviams, kurie jais aprūpindavo ateivius iš Didžiosios Lietuvos. Pirmieji knygnešiai, įkliuvę pasienyje su tokiais batais, juos vadino „Basanavičiaus kojelėmis“. O pristavas, kurio vardas nežinomas, taip ir išvertė: „Basanoški“. (2020, nr. 4, p. 80)