(xv) Batautojos radiniai New Yorke

Austės N. laiškas ir dovanos iš Brooklyno (ačiū!):

Nors vaikščiojau po Niujorko centrinį parką, bet batų ten neieškojau. Tikėjausi, kad batingiausia vieta bus ten, kur apsistojau, t.y. Niujorko dailininkų Aido Bareikio ir Ankes Weyer studija. Apšniukštinėjau jų darbo kambarius ir šį tą radau.
[Kairėj:] A.B. batai, aptikti šalia kėdės. [Dešinėj:] A.W. „bateliai“, aptikti ant darbo stalo.

(xiv) Oi batai batai ir kiti čebatai...

Ir ko tik žmonės neprigalvoja!
Darius, šitai kolekcijai padovanojęs jau ne vieną rastą batą, permetė draugės iš Kauno Janos dovaną su lydraščiu:

Batautojui – karšti linkėjimai iš vieno pereinamo kiemo prie Laisvės alėjos, netoli soboro. Kai fotografavau, priėjo toks spintos pavidalo vyrukas ir sako: „čia privatus kūrinys, kodėl fotografuojat?“ – man labai patiko. :):)

Tikrai žavus vaizdelis – iš žemės išdygusi koja ir sukrovusi puikų aukštakulnį batžiedį; labai ačiū!
Batauja ir archeologai; jų radinių galima pasižiūrėt čia: Vilniečių avalynė XIV amžiaus pabaigoje – XIX amžiaus pradžioje.

(xiii) Su priartėjusia tarptautine batautojų diena!

Veidiškėse [= Facebook] rytdieną, gegužės 4-ąją, per UNESCO, JTO ir kt. org. galvas paskelbiau tarptautine batautojų diena. Kai anksčiau mėgindavau googlint: batauti, batautojas, vis perklausdavo: gal jūs norėjote ieškoti: badauti, badautojas; o dabar nebeklausia. Ergo, turim teisę!
Sveikinu visus ir visas, užsiimančius/-ias 100 nuošimčių ekologiškom, sveikatingom, žaviom ir smagiom nesąmonėm!
P.S. Galvojant apie ateitį: kaip angliškai būtų batauti? Kad vienas žodis, gal ir naujadaras, būtų, o ne: nusakomuoju būdu (gather shoes).

(xii) Apie batavimo ypatumus

MrSarkasmus prie paleiolandinių parašė tokį komentarą: „Bandžiau batauti miške prie Molėtų, bet be statybinių medžiagų nieko neradau. Talento neturiu, matyt.“ Juokiaus kelias minutes – moka žmogus pralinksmint!
Kartais pagalvoju: kaip rimti žmonės sureaguotų, jei – susitikus kur nors per pietus – į klausimą: „Tai kur keliauji?“ išgirstų atsakymą: „Bataut.“
Manau, kad bent jau tikrai nusišypsojo Gitana, kai Lukiškių aikštėj mesdama šiukšlę ten, kur priklauso, pamatė batus (dovana dešinėj; ačiū!). Sutarėm, kad greičiausiai buvo taip: nusipirko žmogus naujus, įsitaisęs ant suolelio persiavė, senieji nukeliavo šiukšliadėžėn.
Arba vedi vakare pasivaikščiot [ne savo] kalę, žiū – ogi prie Juozapavičiaus 16a galinės sienos – vyriškas žieminis guli. Užfiksuoji. Kitąryt eini tuo pačiu keliu – pasirodo, kitoj takelio pusėj ir antras žolėj begulįs.
Yra toks ironiškas posakis: „Džiaugias, kaip geležėlę radęs.“ – „Džiaugies, kaip batą radęs,“ – sekmadienį pasakiau sau, kopinėdamas Šeškinės kalvom.

(xi) Su šventėm,

jei kas tiki prisikėlimu. Kiaušiniai taps nudažyti svogūnų lukštų nuovire (įvairias žoles prie lukšto prispaudus siūlu), o batai – išmesti (į atitinkamą konteinerį).

P.S. Keista: na, netiki, kad galima prisikelt iš numirusių, bet vis tiek jautiesi esąs kaltas (kad netiki). Netikiu, kad galėčiau prisikelt iš numirusių; paprašiau sudegint mane, išbarstyt pelenus x upės x vietoj, kad liekanos nuplauktų Baltijos jūron.

P.P.S. Kaip viskas atrodytų, jei visi prisikeltumėm? Chaosas, – tikrąja to žodžio reikšme.

P.P.P.S. Per vykusį gyventojų surašymą negalėjau įvardint esąs agnostikas (internetinis variantas tokios galimybės nesuteikė [?]).

(x) Eilėraščio batai

Eugenijaus Ališankos eilėraštis šios dienos Nemune:

ir tik tada palengvėja

ir tik tada palengvėja
kai apsiauni sunkius batus
su pernykščio purvo gurvuoliais ant padų
vis dar atrodo kad nepradėjai gyventi
tik šiaip per dienas svyruoji
lyg sustojusio laikrodžio svarmuo
kaip vėjarodė keiti sapnų kryptį kelis kartus per naktį

pats sau labirintas minotauras
ir siūlų kamuolio galas
kurio nepagauni
žaidžia kažkas su tavimi tarsi katė su pele
o tau atrodo kad esi vienas

kraunies mintinai išmoktus daiktus
tarsi į pirmą kelionę

(ix) Problema ir galimas sprendimas

Žiūriu, kad kyla žanro grynumo problema. Šalia miškinio apavo ėmė rastis paupinio, priemiestinio ir kt. Na, mėginu suktis taip: kaupiama medžiaga lyginamajai batotyrai.

(viii) Net pavydu

Va žmonėms ima ir pasiseka: http://www.efoto.lt/node/597220.
O aš maniau, kad miškuos dar šlapia.

(vii) Batingų metų!

Kai kas iš tinklaraštininkų (kad ir troy) sudarė gautų kalėdinių dovanų sąrašėlius. Aš tik viena pasigirt tenoriu – el. paštu gauta nuotrauka (ačiū Austei).
Juokingas užsiėmimas batauti, bet užtat – kaip smagu.
Tiems dvylikai žmonių, kurie per apklausą paspaudė „sudomino“, linkiu batingų naujųjų (ir sau to paties). Ai, ir dar vienas palinkėjimas: kuo greičiau įprast rašyti 2011 (bent man sausio pradžioj tai būna šiokia tokia problema).
Gyvuokim!

(vi) Dėl juoko: štai kas yra batavimas!

Kartkartėm vis pagooglinu – smalsu pažiūrėt, ar plinta naujadaras batauti, ar leidžia kokias šakneles. Iš še tau kad nori: pasirodo, čia jau nebe žaidimas!
efoto.lt forume tomico pasiūlė temą „Diena kitokioms fotografijoms“, esą gal tądien vertėtų „pabandyti nufotografuoti nors ką nors kitko, kitu kampu, kitu požiūriu“. Daug jie ten diskutavo, o PostFactum štai ką 2010-11-23 15:47 ėmė ir parašė:

Batavimas - tai jau tarpdisciplininė meno šaka jau nebe paprasta fotografija, tad geras fotografas ne visada bus geras batautojas ir atvirkščiai...
Nežinantiems, kas yra batavimas, nuoroda į vieno žymiausių Lietuvos batautojų blog'ą: batautojas.blogspot.com/

Ten, tame forume, sureagavau, kad labai juokinga. Išties juokinga; manau, 20-metis save fotopsichotiku laikantis Vytautas M. labai vykusiai paironizavo. Kad būtų dar šmaikščiau, vietoj meno reikėjo pavartot Ričardo Gavelio sugalvotą mėną.

(v) Apie batavimą ir komentavimą

Batavimo sezonas baigės, tad ir šis tinklaraštis buvo nugrimzdęs žiemos miegan. Iki kitų metų sezono. Kas nors atsitiktinai užklysdavo kas antrą trečią dieną; dažniausiai, spėju, googlindamas: „šok su manim“, nes yra vienas batvaizdis, kuris vadinasi „Šok be manęs“.
Ir staiga – lankytojų antplūdis, už kurį turiu būt dėkingas Rokiškiui Rabinovičiui, ėmusiam ir paskelbusiam įrašą „Apie tai, kaip galima batauti“:

Dalinuosi šviežiu savo atradimu. Nuostabi veikla – batavimas. Nuostabus batavimo blogas. Rekomenduoju visiems.
Užklydau į batavimo konceptus per Virginijų G. – už ką ir dėkui :-) [nuorodų cituodamas dėl suprantamų priežasčių neperkeliu]

Prisiminus B, nevalia nutylėt A.
Rokiškis R. šitą tinklaraštį rado norėdamas išsiaiškint, kas per vienas ėmėsi komentuot jo įrašą „Aleksandras Sacharukas, Linas Karalius ir apkalta su opozicija“. Liūdniausia ar juokingiausia, kad vos parašęs tą komentarą ėmiau gailėtis taip lengvabūdiškai pasielgęs (deja, šaukštai popiet – nebeištrinsi). Regis, stengiuos vadovautis principu: nepatinka – neskaityk, ir tiek, o tąkart nesusilaikiau – moralizuot puoliau. Taip, senstu, vis šlykštesnis daraus. Nors tai ir ne pasiteisinimas.
Kas belieka? Atgailaut kaip Linui Karaliui. Gaila man jo. Susišiko žmogus sau gyvenimą. Ir, regis, tai suvokia.

(iv) Batai ir žmonės

Vartau naujausius Krantus (2010, nr. 3), skirtus estų kultūrai (sudarė ir vertė Danutė Sirijos Giraitė). Tekstų teikiamas malonumas dar prieš akis. 80 puslapy radau Kalevo Keskülos (1959–2010) miniatiūrą, kurios pavadinimą pasiskolinau šitam įrašui.

Žmonės, kaip ir batai, padaryti iš odos. Galbūt todėl kai kas kolekcionuoja batus.
Šiuolaikinio gerovės pasaulio žmogus dažniausiai turi daugiau batų nei gali sunešioti ligi gyvos galvos. Tik pensininkams jų trūksta: drabužių yra, o batų įpirkti nepajėgia.
Aš į savo senus batus žiūriu su švelniu susidomėjimu, ieškodamas ant nuzulintų padų pradingusių metų, praeityje likusių geresnių dienų. Taip pat graudžiai žiūriu į savo brangią odą, vis nesiliaudamas stebėtis, dirgintis ir žavėtis laiko ženklais. Kaipgi tas gyvenimas tave, mane ir mūsų batus – visus odinius – nudrengia.
Vienoje iš naujesnių Muhu salos dainų, kurią dažnai dainuodavo mano senelė, užduodamas klausimas, ar jaunikis tikrai vertas: „Ar ant kulnų jo žvilga varis, / kurį nudildė purvas kelio?“ Jis ir mus nudildo.

Iš rinkinio Elu sumedusest (Apie gyvenimo švelnumą, 2009)

Supratau: pradėjęs bataut, nebegalėsiu lyg niekur nieko skaityt tekstų apie batus.

(iii) Apklausa baigės [20]10-10-10

Aišku, juokai tai buvo, o ne apklausa, bet baisiai norėjos išbandyt programėlę, kurios niekada nebuvau naudojęs. Rezultatai:

KĄ MANOTE APIE BATAVIMĄ?
√ jau batauju – 1 (7 %)
√ sudomino – 12 (85 %)
√ juokams neturiu laiko – 1 (7 %)
√ nesąmonėmis neužsiimu – 0 (0 %)

 P.S.  Vietoj tos apklausos norėčiau įdėt kitą dalyką – „Ridikėlių kelią“ (prieš keletą metų pajūriu einant iš Šventosios į Palangą, anas buvo nusėtas išplautais ridikėliais – visas ciklas išėjo), bet nemoku padaryt slide show, kad viena nuotrauka tiesiog keistų kitą.

(ii) Batingiausias miškas

Šį šeštadienį pasisekė: vėl atsidūriau ten, kur buvau nurodęs likus visą miškinių koloniją. O paaiškėjo, kad ne tik paliktoji, bet ir dar viena kolonija yra. Taigi: prisibatavau į valias. Tiek, kad dalį vaizdų (priskirtinų III ar IV kategorijai) leidau sau pasilikt archyve.
Strėvos miškas – batautojų meka?

P.S. Ne visais duotaisiais vardais esu patenkintas, bet kai tiek daug reikia pakrikštyt, pritrūksta kalbinės vaizduotės.

(i) Calceamentum fluviī

Pasirodo, sėkmingai bataut galima ne tik miške, bet ir upėje. Nors įvairovės tikimybė kur kas mažesnė.
Foto: „Upių labirinto“ stovyklavietėj prie Verknės įrengtos radinių ekspozicijos fragmentas.