(173) Lauktuvės iš Turkijos

pajūrinė šlepetė; rugsėjo 19

Coll. Justė atskraidino lauktuvių iš Turkijos.

— Ačiū!
Spėtina, kad ne vietiniams, o atvykėliams turistams bent jau dauguma apavo priklausė.

(Globalizacija, batai visam pasauly daros panašūs, bet vietovaizdžiai viską atperka.)

kalninė basutė; rugsėjo 22

pribaigtoji; rugsėjo 23

priemokyklinis sportbatis; rugsėjo 25

vidurmiestinis kedas; rugsėjo 25

O batauti yra smagu! – dar kartą pakartosiu.
Dar iš kelių žemynų nėr radinių šitoj kolekcijoj,
bet, tikiu, – atsiras.
Ačiū, kolegos :)

(172) Dar daugiau pakaruoklių

Gavau el. laišką su dviem priekabais:

Laba diena,
esu Vilma, rašau dėl sugrybautų batų... danguje. Jei manęs niekas dar neaplenkė – o gal jau ir taip, nes beveik visą Jūsų batavimo derlių išžiūrėjau, bet ne absoliučiai – siunčiu Jums netikėtą batų derlių iš vaikščiojimo po Gentą. Pamačiau, susidomėjau, prisiminiau Jūsų blogą. Grįžusi radau internete, kad “Apparently the kids, when they graduate (high school?) throw their shoes across the phone or power lines that hang over the street in one particular section of town”.
Pasirodo, ten visas batotiekis, dar ir kasmetinis.

 — Ačiū, Vilma, už kolekcijai subatautus pakaruoklius!
Deja deja, turiu pranešt: Jus aplenkė Aistė, batavusi Škotijos danguje, tik daug kukliau. Bet batavimas – pagal olimpinį principą vyksta: svarbu bataut ir patirt malonumą, o ne ką nors aplenkti.
Dar kartą dėkui, ir sėkmės – ne tik danguje, bet ir žemėj :)

(171) Apsamanoju-si-sysis

Coll. Donata M. parašė:

Virgi, va štai kokį batą Juozas Budraitis subatavo. O tu ar taip samanom apžėlusį kada esi radęs?

Pirmiausia – ačiū už įrodymą, kad net Budraitis batauja. :)
O dėl klausimo, teprisiminiau šitą, bet samanos ten kitokios.

(170) Naminė, virtusi pievine

Gintauto S. el. laiškas:

Laba diena,
Rugsėjo pirmosios dienos radinys Lazdynuose.
Prisegu. :)

— Ačiū!
Na va vis tiek neatsistebiu: ir kaip tie batai atsiduria jiems neįprasčiausiose vietose. Na negi tokias šlepetes avėdamas eisi pasivaikščiot, o pakeliui, lyg niekur, imsi vieną ir paliksi šalia šaligatvio? Kažkaip kitaip viskas turėjo vykt.

(169) Justi[-ir-ne-tik-]bačiai, ii

Coll. Justės el. laiškas:

na va, pagaliau prisiruošiau surinkt batus:

← nr. 1 – mano draugo rastas Minties gatvėj netoli Šilo tilto 2014-08-01

nr. 2 – rastas prie Milašaičio ežero 2014-06-08 →

← nr. 3 ir 4 →
rastos prie Gėlos ežero 2014-04-14

← nr. 5 vaizduoja, kokiam molyje buvo pamestos tos šlepetės

— Ačiū, Juste! Visai neblogas pavasario ir vasaros derlius :)

(168) Lakajų stileiva

Kolegė Rūta rado Lakajų miško (Baltųjų ir Juodųjų Lakajų tarpuežery) vidury viduriausiam grybaudama 2014-08-30.

Pasvarstėm: na ir kaip jis ten galėjo atsirast? – Ir joks racionalaus atsakymo varianto neradom.
Gal jūsų vaizduotė lakesnė?

(167) Pora iš Ohio valstijos parko

o kaip (greičiausiai) jis bėgo toliau? negi basas?

Mindaugo el. laiškas (senokai berašė/besiuntė; vis šį išmintingą ir kūrybingą žmogų prisimindavau; be jokios konkrečios priežasties):

Sveikas, Virgi,
Va išvažiavom truputį pailsėti vienai dienai, tai suradau šią pamirštą porą, bedžiūstančią saulėje.
Mohican creek state park, 2014-09-01.
Sėkmės

Ačiū už kolekcijos papildą ir už palinkėjimą (batavimas yra tapęs mano hobby tikrąja to žodžio prasme; anksčiau tokio malonumo neturėjau, nerinkau nei pašto ženklų, nei degtukų dėžučių, nei garsenybių nuotraukų, nei pan.).

--------------------

P.S. Kartais ateina minčių, kad reiktų internacionalizuot batautojų sąjūdį, bet iškart apninka abejonės: gerai, pradėt (angliškai kokį kreipimąsi surašyt) galima būtų; o jei imtų rastis batautojų geometrine progresija? Su monokultūriniais batautojais, kurių, na, ne daugiau negu 20, dar sugebu vargais negalais komunikuot, o jei jų kelios dešimtys? Kaput. Sekretorės ar sekretoriaus tai juk nepasisamdysi... Kita vertus, pagrindinio tinklaraščio tikrai nenoriu užmesti. Tad: telieka, kaip yra. Nebent: imtų ir atsirastų žmogus, kuris norėtų globalizuot batavimą ir būtų pasirengęs tam skirt gabalą savo laiko.

(165) Du kairėbačiai

El. laiškas iš Aistės S.:

Laba diena,
šeštadienį padariau elementarią išvadą – jei nerandi batų, kur jie paprastai vešėte vešėjo, reikia eiti takais, kuriais iki šiol nevaikščiojai :) 2014-08-23, šeštadienis, Karklė, du juodi vyriški kairės kojos apavo eksponatai.

— Ačiū, Aiste, už eksponatus.

Ypač antrasis įdomus, su aiškia nuoroda, kuo užsiėmė buv. šeimininkas, – dažytojas.

(166) Radinys tranšėjos dugne

Tai nutiko antradienio, 08-26, rytą. Išlipu iš troleibuso prie Statoilo, imu žingsniuot Žirmūnų tilto link ir – o! per atostogas įvyko pokyčių: šaligatvis perkastas, kuriama Lietuvos ateitis. Išrausta gili trašėja, per kurią permestas geležinis tiltelis.
Eidamas tuo tilteliu žvilgt į apačią – po galais, negi ten batas šalia šiukšlių guli? Ogi tikrai, ir visai dailus, su papuošimu. Kaip jis toj tranšėjoj atsidūrė – neįsivaizduoju. (Atvaizdo kokybė prastoka, teko stipriai pritraukt.)

tas tiltelis
(jau perėjus ir atsisukus atgal)

(164) Pasiesartiniai

[Taip, nedovanotinai aptingau, tas tiesa, stengiuos pasitaityt.]

Tuoj po Joninių plaukėm baidarėm. Siesartis–Šventoji. Tokios iš abiejų galų apkarpytos trys dienos išeina; nuplaukta apie 60 km.
Siesarčiai artėjant link santakos su Šventąja, ties Valtūnais pastatyta (AD 2001) tokia HE.
Vienintelė vieta, kur baidares teko pertempti žeme (visai nebūtina vartot veiksmažodį pernešti; kam rodyt savo jėgą?). Aišku, kai kas siūlė pamėgint nusileisti va tokiais slenksčiais, sakė youtube matęs, bet drąsuolių neatsirado.
O radiniai – kairysis, palaikis, gulėto vidur pievos, dešinįjį pastebėjau ant neseniai nupjauto šlaito, kuriuo tempėm baidares link vandens. Tai buvo 06-26 apie pietus.