(329) Nuviltoji

Per Rūtą atkeliavo Aliaus radinys:

Verkių seniūnija,
keliukas prie Pagubės sodų, 2019 XI 30

Ilgai sukau galvą, kaip pavadint šitą kolekcijos eksponatą (vis sunkiau rast įvardą). Pagalvojau: taigi į nosį net buvo prikišta laikraščio, vadinas, ketinta padėt žiemai; bet va: žlugo viltis sausai ir šiltai peržiemot.

— Ačiū, Aliau! Ir Rūtai, tarpininkei, dėkui.

(328) Batauti galima ne tik Australijoj

Kad būtų aiškiau, pradžioj pasakytina: šeštadienį, XI 30, buvo Vido M. išversto Tadeuszo Konwickio romano Meilės įvykių kronika pristatymas. Dabar jau laiškas su priekabais:

Sveikas gyvas.
Po smagaus Paviljono knygų savaitgalio metas ir pabatauti :)
2019.12.02 Žvėryno tiltas
Nusimetė koks nors ekvilibristas basutes ir patraukė tilto turėklu į Žvėryną. Kol perėjo, ir žiema užklupo. O gal vis dėlto didžiapadė jaunoji išsiavė, kad jaunajam būtų lengviau ją per tiltą nešti.

      — Dėkui, Vidai!

      Patriarchališkas priedėlis būtų: batautojų šeimos galva :)

(327) Kabikas žemaitinis

[pavadinimas – pagal kabiką latvinį]

Šitą batą – spalvingą, nelyg kokia iš tropikų šiaurėn atklydusi Ara chloroptera – miške prie Priekulės rado Sigitas š.m. rugsėjį.

(Ir su šypsniu prisimenu jo pusseserės jubiliejų, kuris buvo metų pradžioj; ir mes su drauge ten buvom, nes draugės draugė; o! viskas vyko rimtai: didelė salė, muzikantai, vienas ne tik dainavo, ir, taip sakant, conférencier darbą dirbo: svečius vienus kitiems pristatinėjo etc.; mes kaip matematikė ir batautojas buvom pristatyti; tai teko su žmogum, renkančiu butelių kamštelius pabendraut, ir Sigitas prie rūkančio lauke už durų priėjo, sako, turiu nufotografavęs telefonu batą, tik dėl atvaizdo kokybės abejojantis; jei gerai beprisimenu, užrašiau ant lapelio el. pašto adresą, sakau, ar tą rastąjį, ar rasimą atsiųskit; — gal ką ir papainiojau prisimindamas; svarbiausia, kad žmogus neužmiršo, per savo pusseserę pasiuntė naują radinį, net septynis jo atvaizdus, iš visų pusių užfiksavęs; kelias ilgokas pasidarė, per dvi tarpininkes, bet svarbiausia – pasiekė tikslą, ir jūs galit pasigrožėt, kokie spalvingi batai Žemaitijoj.)

— dėkoju ir sveikinu tapus tikruoju batautoju, Sigitai!

(xxxviii) Šimtadieninis

Štai kokių laiškų gaunu – džiugesio kupinų:

Sveikas.
Virgi, kokį radau batą... kokį radau batą!! :)
Tiksliau, Gabrielė rado. Pasiunčiau nuotrauką jai, o ji ir klausia: čia iš Gasiliūno kolekcijos? Aš tik tada pastebėjau, kad tai batas!!
Iš tikrųjų tai Kauno Jablonskinės 11b klasės šimtadienio vinjetė. :)
Laikas – 1982–1983 sandūra.
Va, kas nutinka, kai močiutė pradeda praėjusio tūkstantmečio popierius kraustyti ir užverčia mane seniai mano pačios pamirštais archyvais.
Nežinau, ar į kolekciją tinka, jei ne, laibūnie bent tau pačiam nusišypsoti. Vis dėlto batas! Neiškenčiu nepasidalinusi!
Smagaus,
Anita

— ačiū, Anita; tinka, net įvardą parinkau: Vytautas Martinkus parašė knygą Literatūra ir paraliteratūra, tai tebūnie ir čia taip pat: batavimas ir parabatavimas. (Mėginau ieškot parabatautojos A. veido toj vinjetėj, deja, nesėkmingai.)

(326) Valakupių pora keliauninkė

Simonos nuotrauka iš pinterest.com

Jei gerai prisimenu, jau esu šičia fiksavęs ant ŠMC sienos užrašytos minties (kas prieš bet – Josepho Beuyso, o patikslino kas? vaidenas Bogdanas jaunesnysis, bet greičiausiai klystu) parafrazę: „Kiekvienas yra batautojas, bet tik batautojai tai žino“.
— štai kaip būna: lapkričio pradžia, draugės [prašė patikslint: pastarųjų dviejų dešimtmečių draugės; patikslinu] pusbrolio gimtadienis; dauguma svečių – tie patys kaip ir prieš metus; juokaudamas vienam iš dviejų Robertų primenu, kad prieš metus žadėjęs atsiųst miške rastą batą. Pernai nebuvęs Saulius: ir aš esu radęs batus; neseniai [lyg ir rugsėjo vidurį paminėjo] su Žilvinu, pažįstat [poetas onirikas], einam pasivaikščiot, prie Valakampių tilto nusprendžiu, kad reikia įlįst miškelin, ieškau vietos, ir žiūriu – batai; turiu nufotografavęs. Tai persiųsk, bus kolekcijos papildas. Nuotrauka išmaniajam telefone, mano paprastas. Ir prasidėjo atvaizdo kelionė (kiek išsiaiškinau): Saulius persiuntė solinezantui, tas po kurio laiko – pusseserei į WhatsAppą, ta ilgai, nes laiko neturėjo, suko galvą, kaip persiųst man į gmailą; sugalvojo, persiuntė [XI 17], bet aš kitkuom buvau baisiai užsiėmęs – dar pamarinavau; iki šiandien. Beveik mėnesį viskas užtruko. Bet pagaliau – štai ir kolekcijoj radinys:

— Labai ačiū, Sauliau! Ir tarpininkams dėkui.

(325) Priesuoliniai, tapę pasuoliniais; ne Pasolinio

Tris savaites laukęs Vilmos laiškas su priekabu (gavau XI 6):

Laba diena, dar pasitaiko ne tik grybų miške, bet ir batų mieste. Žemieji Paneriai, lapkričio 6 d. rytas. Tarsi Nematomas Žmogus būtų užsukęs pasportuoti. Tiesa, netoli sukiojosi dėdulė su įtartinai panašiais juodais sportbačiais baltu padu, ėmiau mintyt, kaip čia jo kojas į kadrą užgriebus, bet jis jungė bėgį tolyn nuo aikštelės, o rytiniai pakampių brūžintojai taip smalsiai ėmė stebėt befotografuojančią, kad pasistengiau fotosesiją užbaigt kuo greičiau. Nekoks paparacis, bet Nematomas Žmogus kantriai pozavo...
Su daug gerų linkėjimų -- Vilma

Neilgtrukus atkeliavo dar vienas el. laiškas:

Laba diena, antras laiškas papildymui -- po dviejų dienų batai dar buvo maždaug ten pat.
Su gerais linkėjimais -- Vilma

— Dėkui, Vilma, už vaizdinį kolekcijos papildą, o ypač už autoironišką lydlaiškį (aplinkybės, kuriom kas nors subataujama, kaip kokie metaduomenys – smagu žinot, kas ir kaip).

(xxxvii) Undinbatis

Dukra Gabrielė batauja Australijoj, mama Anita – namie knygose. Lapkričio 3-ią gautas laiškas su priekabu:

Sveikas, Virginijau.
Kol Gabrielė svarsto, ar nebūsi persisotinęs australietiškais batais (gal nebespėji kelti į kolekciją?), nesusilaikau smagumo dėlei neatsiuntus dar vienų literatūrinių. Šiaip ar taip, rasti. Undinės juos rado, o Jurga Tumasonytė, matyt, nufotografuot negalėjo, tai aprašė ir į knygą sudėjo. O aš radau ten.

— Ačiū, Anita!
Literatūrbačiai prašos rūšinės žymos, tai pridėjau.

(324) Australbačiai; daug!

Mėnesį buvau atsijungęs nuo tinklaraščių (visokie neatidėliotini darbai). Per tą laiką Gabrielė Australijoj tiek pribatavo, kad... net nebežinau, kaip pateikt kolekcijoj jos radinius. Nusprendžiau: tokia miniparoda su komentarais tebūnie.

2019 X 24: Nebegaliu ramiai išeiti į gatvę, vis kas nors mėtosi... Šįkart mieste esančioje degalinėje.
Fourth avenue, Mount Lawley, WA

2019 X 30: Pavasaris įsibėgėja, batų nemažėja...
Weld Square pakraštys, Newcastle street,
Northbridge, WA

2019 XI 3: Čia labai anksti švinta, tad nutariau pasinaudoti ryto šviesa. Neprireikė daug laiko, kad rasčiau... Panašu, kad Australija kolekcijoje veržiasi į priekį.
Walcott Street, Mount Lawley, WA

          2019 XI 9: Gražią dieną nutarėme šiek tiek pasivažinėti.
          Tačiau vis tiek ramybės neturiu!
          Prie Town Beach, Mandurah, WA
                              ↓          ↓          ↓          ↓          ↓          ↓

2019 XI 18: Ko gero, batai, sužinoję, kad Gasiliūnas jų neįkelia, kiek susigėdo ir nebesirodė.
Vis dėlto neištvėrė...
Pier street, Northbridge, WA

2019 XI 24: Kiek netikėtai teko išlipti iš traukinio.
Ir štai dar vienas radinys.
Shenton Park train station, WA

                                   — Ačiū, Gabriele!
                                   Ir atsiprašau, kad taip užtrukau.

(323) Pamestos/nepamestos, su digresija

Dar vienas Gabrielės radinys, vakar (X 22) iš Australijos atkeliavęs:

Labas rytas,
Tiesą sakant, neatrodo labai pamestos – tvarkingai padėtos prie sienos. Vis dėlto jeigu kažkas palieka šlepetes šitaip kepti saulėje, manau, galima laikyti pamestomis (arba bent jos pačios taip jaučiasi).
Newcastle street, Northbridge, Perth, WA

— Dėkui, Gabriele, už kolekcijos papildą!
Pačios pasvarstymas: jeigu šitaip palieka, vadinas, pamestos, – ėmė ir ištraukė iš atminties naujojoj Tavo tėčio knygoj Pakeleivingų stotys esantį pasakojimą iš beginklių grupės apie Sigutį (p. 68–69): vaikas universalinėj parduotuvėj, pastatytas priešais žaislų skyrių, laukia mamos – sakė grįšianti po penkiolikos minučių; visą dieną laukia, kol galų gale paaiškėja, kad nesulauks – aplinkiniams paaiškėja, ne pačiam vaikui; motina pametė vaiką, ne vaikas pasimetė. — Taip, šlepetės – ne vaikas, tiesiog prisiminiau ką skaitęs.

(322) Dykynbačiai iš Australijos

Džiaugtis, kad kitiem džiugu, – argi gali būt kas malonesnio? Šiąnakt Gabrielė atsiuntė:

Laba naktis, Virginijau,
Išlipusios iš autobuso su drauge ne į tą pusę nukulniavome gal du kilometrus.
Tačiau aš jau susirgau ta nepagydoma – batavimo – liga, tad nemanau, kad laikas buvo iššvaistytas – juk tik dėl to pavyko atrasti šitai!
Lord Street, kažkur už Perto, WA.
↓   !   ↓   !   ↓   !   ↓   !   ↓   !   ↓   !   ↓   !   ↓   !   ↓   !   ↓ 

— Dėkui už kolekcijos papildą, Gabriele!
Spėju, kai pamatėt batus, tie du priešinga kryptim nueiti kilometrai tiesiog pranyko. O Jūsų draugei – vargu?