(430) Rudenšlepetės

Vidas savo radinį atsiuntė:

Sveikas.

Štai lapkričio 2 laimikis.

Prie apleisto darželio Žydų gatvėje Vilniuje.

— Dėkui!

Tokios namie praverstų, bet yra juk ir neturinčių namų.

(429) Jūrbačių liekanos

Vakar, X 30, atkeliavo dar vienas siuntinys iš Karolinos M.:

Sveiki, Virginijau,

šįkart siunčiu radinius iš šiandienos žygio pajūriu Palanga–Klaipėda.

Pirmoji liekana – likus keliems kilometrams iki Karklės, antroji – maždaug ties Olando kepure.

— Labai ačiū!

Radinių vaizdai džiugina ne tik todėl, kad: štai, dar pasipildė radinių kolekcija, bet ir dėl galimybės bent mintyse atsidurt vietoj, kurioj nors ir ne pats, kitas žmogus patyrė bent šiek tiek atradimo džiaugsmo, t.y. susiet vietą ir malonų jausmą.

(428) Žemaičių pakelėbatis

Karolina atsiuntė antrą pakelinį radinį (pirmas šitas):

Labas vakaras, Virginijau,
važiuojam šiandien su tėčiu, kitaip dar žinomu kaip Vidas M., nuo Tryškių link Telšių ir matom – batas! Pralėkiau porą šimtų metrų, reikia grįžti. O kaipgi kitaip pateisinsi batautojo vardą?

Lokacija: keli kilometrai už Tryškių Telšių link
Laikas: spalio 27

— Ačiū abiem! O vairuotojai ir paštininkei dar + labai dėkui. — O kas per gyvenvietė tolumoj dešinėj? Trīškē?

Patikslinimas Vidas atsakė (el. laišku, nes komentare nėr galimybės vaizdą pridėt):

Gyvenvietės ten, tolėliau dešinėje, nėra. Trīškē priešingoje pusėje. Kraštovaizdis dabar ten toks. Statomas vėjo jėgainių parkas. Štai ↓ 

[Visiškai tarp kitko: Tryškiuos yra lankęsis Davidas Suchet, vaidinantis Agathos Christie sukurtą Poirot.]

(427) Rudeniniai vilniabačiai iš Antakalnio

Coll. Ieva prisidėjo prie batautojų kompanijos; jos radiniai Instituto [LLTI]  apylinkėse:
vyriškų pora tolėliau – Sluškų g. 2021 X 19,
vaikiškas batukas visai šalia – Kazimiero Būgos g. 2021 X 25.

— Dėkui už kolekcijos papildus, Ieva, ir – sveikinu!

[Pagalvojau: o jei į CV prie pomėgių kas nors įrašytų: mėgstu batauti, – tatai būtų + ar – darbdavio supratimu? aišku, visokių darbdavių yr, sunku atsakyt.] 

Patikslinimas I (2021 XI 15) Kai radinys šalia, galima jį ir sekti. Štai vaikišką batelį kažkas pakabino ant tvoros smaigo. Tikimybė, kad jis ten ilgai kabos, labai didelė. Gal net peržiemos?

Patikslinimas II (2021 XII 16) Šįryt eidamas darban žvilgtelėjau ton pusėn, kur ant tvoros smaigo turėtų kabėt batelis. Nėr! Priėjau arčiau. Pasirodo, jis jau kitoj tvoros pusėj, prie pirštinės (užfiksavau maždaug 13:30, nes iš ryto per tamsu buvo). Pats nušokt negalėjo, žmogaus ranka turėjo padėt. — Peržiemos apačioj? Nuo LLTI kiemsargio priklauso.

Patikslinimas III (2021 XII 20) Ieva užfiksavo jau ir apsnigtą mūsų „globotinį“. Ramios žiemos galima palinkėt.

Patikslinimas IV (2021 XII 31) Paskutinę metų dieną buvau nuėjęs aplankyt. Užklotas. 2022-ų tikrai sulauks. O pavasario? Greičiausiai irgi.

     Patikslinimas V (2022 V 9)

     Peržiemojo; tikro pavasario sulaukė. Spėju, tarp šiukšlių

     atsidurs, kai bus pirmąkart pjaunama žolė.

     Paskutinis patikslinimas (V 23)

     Žolę pjovė prieš gerą savaitę, bet tik šiandien nuėjau

     patikrint spėjimo. Atspėjau: nebėr.

(426) Rudenbatis iš Kauno

Šis batautojų radinių kolekcijos papildas užfiksuotas Kaune Studentų gatvėj 2021 X 15.

— Dėkui, Dovile!

Negaliu apsispręst, kas šitam vaizde labiau džiugina:  batpadis ar tas šviesiai geltonas klevo lapas kairėj viršuj: kas per bangelės ant jo matyt? ar tai ne kitos poros bato (kitoks raštas) pado atspaudas?

(425) Polapinė ir lapinė

Anita, spaceravojusi paneriu, atsiuntė radinį bais gražioj aplinkumoj:

Sveikas, Virgi. Iš tikrųjų visai netoli nuo Tavo darbo, kaip liudija vos įžiūrimas Žirmūnų tiltas fone.

Kadangi ko nors judint šiukštu nevalia, antrąją, lapais apsikasusią šlepetę įžiūrės tik akyliausi. :) Bet ji ten tikrai yra.

Neries pakrantė, Antakalnis, netoli Žirmūnų tilto.

Spalio 4, pavakarys.

— Dėkui, Anita! (ech, gaila, kad bibliotekoj nėr pietų pertraukos – išlįsčiau ir aš paspardyt lapų)

(424) Jurbarko kabikai

Kartais gauni žmogus laiškų ir iš nepažįstamų. Į ką pirmiausia pasižiūri? Į pavadinimą. Štai prieš šešetą dienų atėjo Palmyros Palmyros laiškas, pavadintas „Batai!“ – Ir viskas aišku:

Sveiki!
Šiandieną [09-30] teko prie Jurbarko skatepark'o pamatyti apynaujus Vans'us kabant virš galvos. Iš tikrųjų, ne pirmas sykis, kaip toje vietoje vis kokia nors pora jų kabo. Ir visada sukuria tokią paslaptingą, bet jaukią atmosferą parkelyje. Tad, pasidalinus, buvau nusiųsta čionai, pas jus.

— Dėkui, kad papildėt batautojų radinių kolekciją!

Ir ačiū personai ar personui, kuris (spėju: facebooke) pamatęs šiuos kabikus nukreipė jų radėją teisinga linkme.

(423) Antros kojos, nors trumpam

Karolina vakar atsiuntė:

Sveiki, Virginijau,
šiandien priėjau išvadą: nebūtina būti batautoju, kad negalėtum ramiai praeiti pro besivoliojančią avalynę. Štai šiandien pamačiau šlepetes ir kol fotografavau, mane aplenkė dvi mergaitės. Viena jų sugalvojo tomis šlepetėmis pasinaudoti. Gal visgi tam tikra prasme ir ją batautoja galim vadinti?

Šaltkalvių gatvė, Vilnius. Rugsėjo 22

— Dėkui, Karolina! Užfiksavot antrinio pamestų batų panaudojimo atvejį. Ar tik ne pirmas kartas?

Ar ta panelė irgi batautoja? Vargu. Varna iš šiukšliadėžės traukdama ir aplink išmėtydama savo radinius juk nemano esanti šiukšlintoja; mes tik ją kartais taip pavadinam. Kaip čia aiškiau mintį suformulavus? Savivoka būtina. Aišku, „tam tikra prasme“ laikraštį, laikomą virš galvos lietui lyjant, galim vadint ir kepure, bet ar ne per daug išplečiam prasmę? — Oi, kažkaip per rimtai ir nevykusiai puoliau samprotaut. — Gerai, tebūnie batautoja vadinama, gal neįsižeistų, jei sužinotų; baigės patarlės „Kaip pavadinsi – nepagadinsi“ galiojimo laikas, dabar l. rimtai reikia pagalvot prieš kaip nors žmogų pavadinant.

(422) Daug vilniabačių

Prieš savaitę, VIII 26 vakare, atkeliavo Vilmos laiškas su daug priekabų; užtrukau paskelbt, ir rugsėjis atėjo:

Laba diena,

senokai ketinau atsiųsti šio pavasario batų derlių, kol sulaukiau nedviprasmiško postūmio. Šiandien, einant pro Reformatų stotelę šalia jų bažnyčios, kažkas garsiai žnektelėjo visai šalia ir tai buvo pusbatis, pasivijęs porininką, nubrauktą nuo valomo stotelės paviljono stogo. Batautojo instinktas neleido praeiti nesustojus.

Kartu siunčiu ir ankstesnius vaizdus.

Pirmieji, „Tamaris“ juodas moteriškas batelis ir vienišas guminis padas – iš vieno ilgo ir šviesaus pasivaikščiojimo balandžio 18 d., sekmadienį – iš dykynės Subačiaus g. netoli Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčios, juos skiria trys minutės.

Netrukus, balandžio 21 d., pamačiau vaikiškus kedus, rods, Domininkonų g. prie medinio gėlių vazono.

Po Mindauginių Lukiškių aikštėje išvydau Europos humanitarinio universiteto meninę instaliaciją „Kletka“, gal ir ne į temą, bet geras pavyzdys, kad batai gali pasakoti ne tik buitines, bet ir dramatiškas likimines istorijas.

Šlepetę Sodų g. pamačiau žingsniuodama į didžiausią šios vasaros atostogų kelionę, gal ji net vadintina užuomina apie iš tikrųjų turiningą ir džiugų pasižmonėjimą su draugais.

Pažiūrėsim, ar siunčia kokių gerų ženklų Reformatų pusbačiai nuo stogo iš dangaus.

Iš nuotraukų toks vaizdas, kad Vilnius pilnas ne tik erdvės, bet ir batų...

Su gerais linkėjimais – VilmaB.

— Dėkui, Vilma!

Solidus ir margas kolekcijos papildas.

(421) Paeglis

Dainius – populiariausias vardas tarp batautojų, – teko padaryt išvadą. Yra radinių Dainiaus, kurio nepažįstu – Vilma B. jojo nuotraukas persiunčia; yra Dainiaus M. radinių, o štai ir pirmas Dainiaus V. :

Batas Labanore; Pašerinė, 2021 VIII 19

— Dėkui, Dainiau, kad įamžinai ir atsiuntei.

Ir sveikinu tapus batautoju! Tikiuos, šis radinys bus ne vienintelis kolekcijos papildas.

[pavadinau paegliu prisiminęs paberžį]