vakar važiavau taksi į kitą miesto galą ir pro dešinį automobilio langą pastebėjau batą. Dar nepasiekiau tokio lygio, kad dėl bato prašyčiau taksisto sustoti. Tad nusprendžiau grįžti ne iki pat namų, o iki Pelesos gatvės, kur manasis radinys gulėjo. Atėjus laikui kviesti taksi namo, pamačiau kainas, todėl nusprendžiau pavažiuoti tik iki centro, o likusią kelio dalį pareiti pėsčiomis, su viltimi, kad batas vis dar tebeguli ten, kur mačiau. Vis artėdama link tos vietos ėmiau atidžiau sekti gatvės pakraštį ir jau beveik susitaikiau, kad bato nebėra. Bet. Tik žvilgt į kitą gatvės pusę – yra! Beeidama toliau namo dar pasidairiau antro, tačiau tokio nepastebėjusi padariau prielaidą, kad koks nors vaikas tikrino, ar sugebės batą per gatvę permesti. Sugebėjo.
— Dėkui, Karolina! Ypač – kad taip nuosekliai ir detaliai papasakojai pamesto bato medžioklės istoriją. Man vis atrodo, kad radybų istorijos taip pat vertingos, kaip ir radiniai.
