(501) Batelytis, batas ir dar vienas vienišas

Ką tik gavau Karolinos laišką su priekabu ir nuojauta:

Sveiki, Virginijau,
šios dienos radinys Saltoniškių gatvėje tarp darbo ir Panoramos prekybos centro.

Beje, turiu tokią nuojautą, kad ankstesnius du mano radinius pamiršote.

— Dėkui, Karolina, už šį kolekcijos papildą ir už tuos, kuriuos (gėda prisipažint, bet taip jau atsitiko) buvau pamiršęs. Einant į praeitį:

Sveiki, Virginijau,
norisi be mėsos? Prašom!
Na taip, logiška, juk tas, kuris su mėsa, kažkam ant kojos.

2022.11.04, Švitrigailos ir Kauno gatvių sankryža

Ir dar vienas, atsiųstas X 26, tą pačią kaip Medos užfiksuotasis:

Pastebėjau, kad dažniausiai batai randami lauke, o štai šiandieninis mano radinys viduje – Vichy vandens parko rūbinėje. Taip jis ir stovėjo ten vienišas.

— Dar kartą: ačiū! Ir atsiprašau, kad žioplėju (gal jau laikas pagalvot, kam perdavus batautojų radinių kolekcijos priežiūrą?)

(500) Šios šlepetės ne eilinės, šios šlepetės vėlininės

Vidas M. vakar atsiuntė:

Sveikas.
Štai ką pavyko subatauti prieš pat Vėlines, dėkui nuotraukoje matomam vedliui, kuris išsivedė mane paklajoti po kitą žemyną. Kokį? Bus aišku iš maršruto. Ilgai klaidžioję užsukome į neregėtai jaukią, tautine dvasia tiesiog alsuojančią uzbekų užeigėlę. Iš ten – tiesiai į turkų kebabinę. Vos per kelis žingsnius nuo šios – restoranas Ararat. Galiausiai, jau kiek ir pailsę nuo kvapų bei įspūdžių gausos, prisėdome chačapurinėje, pasimėgavome naminiu vynu ir chinkala po pseudoPirosmaniu. Po to dar užėjome indiškus šalikus, bet buvome gerai įkaitę (ne ta prasme), užėjome persiškus kilimus, bet mes prie kilimų nepratę, tad verčiau pasirinkome kavinukę, praeityje garsėjusią egzotišku pavadinimu КПСС. Nieko bendro su tа prakeikta nusikalstama organizacija. Santrumpa anais laikais būdavo dešifruojama šitaip: Кафэ Пхотив Стахый Синагога.

Šiltų batų,
V.

— Dėkui, Vidai! Ir lietuviškai išeina KPSS – Kavinė Priešais Senąją Sinagogą.

Vietoj atlygio už kolekcijos papildą, įrašo pavadinimą pasufleravusi citata iš pokalbio su Jonu Strielkūnu:

Kai [Literatūros ir meno redakciją] iš rašytnamio išvijo, ilgai dirbome Pylimo gatvėje, tada lakstydavome į kavinę, pramintą „KPSS“ – „Kafe protiv staroj sinagogi“ (juokiasi). Kaip tik buvo Lenino gimimo šimtosios metinės [1970-ti] – minėtoje kavinėje skanduodavome: „Šis gėrimas ne eilinis, šis gėrimas lenininis!“

(499) Dar vieni lisabonbačiai; ir dar vieni

Jei atmintis nemeluoja, Lisabonoj kol kas batauja tik coll. Donata. Vakar vakare atkeliavęs kolekcijos papildas:

Virgi, visai neseniai vaikščiojau po Rygą ir verkiau – jokių išmestų/pamestų batų! O atvažiavau į Lisaboną – ir štai! Gatvės pavadinimą tuoj prikabinsiu. Dar kažkas ten parašyta, proibido...

— Dėkui, Donata! Juodam fone, regis, draudimas klijuot prie sienos skelbimus.

Papildas (2022 XI 9) Šiandien gautas coll. Donatos siuntinys:

Virgi, kaip tik vakar pagalvojau, kad baigiu batus nuplėšti po Lisaboną belakstydama, o lengvai gatvėje nerasi, kuo pakeisti suplyšusius, niekas čia batų nemėto. Ir paskutinę dieną štai! Sportbačiai!
Gatvės (kažkokio mažyčio skersgatviuko) pavadinimas kitam laiške, namas nr. 3.

— Darkart: ačiū! Perfrazuojant patarlę apie dantis ir duoną (Devas adat datas, Devas dasyati dhanas), jei dievas nulipdė kojas, turėtų pasirūpint ir apavu; jei prireiktų :)

(498) Maltinukai

Anita atsiuntė užvakar:

Sveikas, Virgi. Maltinukai šiuo atveju ne nuo žodžio malti ar malta mėsa, o tik nuo žodžio Malta.
Jau beveik maniau, kad teks taip ir grįžt be batų, bet va, batinga diena pasitaikė. :)
Pirma maltinukė – netoli gamtinio uolinio paplūdimio, vardu St. Peter’s Pool. Artimiausias miestelis Marsaxlokk. Tik neklausk, kaip tarti. :) Ir išvis Malta – beveik ištisas miestas, užtat nėra nei upių, nei ežerų, o vaikščiot per Vėlines trumpom rankovėm – smagu.
Radinys bendras su Gabriele, 2022.11.02, Malta

Maltinukai 2 ir 3 rasti tokiam egzotiškam šunkely į miestelį Zurrieq [malt.: Iż-Żurrieq] (vėlgi, neklausk, kaip tarti). :)
Bendras su Gabriele radinys, ta pati lapkričio 2, ta pati Malta

— Dėkui abiem! Radinių įvardas labai fainas :)

Papildas (valetinis padas), sekmadienį atkeliavęs:

Sveikas, Virgi.
Gražiai Malta su mumis atsisveikino: naktį griaudėjo, žaibavo, lijo (o ten, skirtingai nei Lietuvoj, tokie įvykiai – retenybė). O rytą dar išėjom prieš skrydį po Valetą pasivaikščiot. Ir staiga sustojom abi kaip įbestos, lyg į nematomą sieną atsitrenkusios. Nes kai ką pamatėm...

 

Gatvės tiksliai nepasakysiu, bet iš jos matyti Trimiestis kitapus įlankos. Valeta, Malta, lapkričio 5.

(Jau namie, tad daugiau maltinukų nebus.) 

— Darkart: ačiū abiem! Visai padori maltinukų porcija; tikrai gali pasijust sotus (bent jau kuriam laikui).

(488) Pamariniai

Prieš porą dienų atkeliavo Žanetos laiškas su priekabais:

Laba diena, Virginijau.
Šį kartą radinys prie Kauno marių: keičiam batus, kaip mašinos ratus (sezoninis padangų keitimas😄).
Spalio 31 diena – pats laikas keisti.
Beje, pirmasis mano radinys – prišalusios prie marių ledo šlepetės, kurių dėka prisijungiau prie batautojų, buvo rastos labai panašioje vietoje. Kažin, ar ne tas pats nabagas vėl avalynę prateriojo, o gal vietelė ,,anomalinė“ 🤔

— Dėkui, Žaneta! Iš Jūsų spėjimų rinkčiaus antrą – kad gal vieta ypatinga. O gal viskas paprasčiau – tiesiog Jūs tą vietą mėgstat lankyt.

(487) Pakilnus aikštėbatis

Atvirai sakant: tiesiog labai džiugu! Sėdi sau kaip koks apsamanojęs kelmas, o batai iš visų pusių keliauja kolekcijon. Tik spėk dėt. Štai Karolina prieš pusvalandį atsiuntė/persiuntė:

Laba diena, Virginijau,
atsiunčia gera draugė Meda nuotrauką. Niekaip nesuprantu, ką ji nori tuo pasakyti. Kad Europos aikštės stotelėj autobuso laukia? Ir ką?
Tik užėjus į žinutę antrą kartą ir susiruošus klausti, ką norėjo pasakyti, supratau, kame reikalas!
Na jums jau kaip ir aišku, kodėl dalinuosi draugės nuotrauka. Nes autobuso laukė.

— Dėkui, Karolina. Labai džiugu, kad ne tik pati batauji, bet ir kitus tuo jau užkrėtei – buvo Vytautas, dabar štai Meda. Ir tai juk ne pabaiga?

O Medą sveikinu tapus batautoja! (Kad būtum batautojas ar batautoja, negana pastebėt batą ten, kur jo šiaip neturėtų būt, – dar reikia jį užfiksuot ir pasirūpint, kad atkeliautų iki batautojų radinių kolekcijos, iki čia).

(486) Pelesobatis

Šįryt atkeliavo kolekcijos papildas su išsamia radybų istorija. Karolina atsiuntė.

Sveiki, Virginijau,
vakar važiavau taksi į kitą miesto galą ir pro dešinį automobilio langą pastebėjau batą. Dar nepasiekiau tokio lygio, kad dėl bato prašyčiau taksisto sustoti. Tad nusprendžiau grįžti ne iki pat namų, o iki Pelesos gatvės, kur manasis radinys gulėjo. Atėjus laikui kviesti taksi namo, pamačiau kainas, todėl nusprendžiau pavažiuoti tik iki centro, o likusią kelio dalį pareiti pėsčiomis, su viltimi, kad batas vis dar tebeguli ten, kur mačiau. Vis artėdama link tos vietos ėmiau atidžiau sekti gatvės pakraštį ir jau beveik susitaikiau, kad bato nebėra. Bet. Tik žvilgt į kitą gatvės pusę – yra! Beeidama toliau namo dar pasidairiau antro, tačiau tokio nepastebėjusi padariau prielaidą, kad koks nors vaikas tikrino, ar sugebės batą per gatvę permesti. Sugebėjo.

— Dėkui, Karolina! Ypač – kad taip nuosekliai ir detaliai papasakojai pamesto bato medžioklės istoriją. Man vis atrodo, kad radybų istorijos taip pat vertingos, kaip ir radiniai.

(485) Pakelibatis ir kas ten buvo

Šįryt priešpiet atkeliavo Aliaus radinys:

2022.10.15

prie Didžiųjų Gulbinų

gyvenvietės.

Po dešimties minučių (spėju: paabejojęs) atsiuntė dar vieną užfiksuotą vaizdą:

Sveikas,

Vakar ėjau Jadvygiškėse ir užtikau šį vaizdelį. Žmogaus arti kaip ir nesimatė. Paslaptinga – kas čia buvo/vyksta! Bet natiurmortas gražus. Gal tau tiks. 😊

— Dėkui, Aliau!

Radinys prie Didžiųjų Gulbinų labai geru rakursu nufotografuotas, iškart daro įspūdį.

O vaizdelis prie mašinos – balažin, kas į tą baltą audinį buvo suvyniota; tikėkimės, kad ne lavonas (batai kaip priedas buvo), kurį Tau einant pro šalį kur nors užkasinėjo.

(484) L. įspūdingas palangibatis

[kolekcijoj yr pora įrašų, kurie vadinas Palangibačiai (čia i, čia ii); sunku sugalvot vis ką nors naujo; jei kas ką taiklaus pasiūlytų, pakeisčiau pavadinimą]

Vakar, sekmadienį (X 16), apie pietus Karolina atsiuntė:

Sveiki, Virginijau,
šiandien Palangos paplūdimy radau turbūt vieną gražiausių batų savo batautojos karjeroje.
Labai smagu į Palangą ne sezono metu nuvažiuoti.
Žmonių nedaug, jūra rudeniškai žavi.

— Dėkui, Karolina, išties labai įspūdingas radinys.

Tos baltos apnašos – druska?

(483) Pirčiupiniai ir informacinis-reklaminis iš Labanoro girios

Vakar popiet Karolina atsiuntė laišką (aišku, su priekabais), prasidedantį sakiniu su klaustuku pabaigoj:

Sveiki, Virginijau,
paaiškinkite man šią mistiką – kodėl mano kelyje į kaimą žmonės mėto batus tai 10 km, tai kelių šimtų metrų atstumu?
Aš jau pradedu įtarti, kad čia kažkas iš „etatinių“ batautojų taip elgiasi.
Vakar, spalio 11 d., vienas Pirčiupių prieigose, kitas – ribose.

Po poros minučių pridūrė:

Beje, tik prikabinusi nuotrauką pastebėjau, lyg ir dar vienas pirmojoje matosi. Fotografuodama nemačiau.
O dar vieną vakar pralėkiau ir neužfiksavau.

Dar po trijų atkeliavo ir „informatyvus batas“:

O kaip jums štai toks radinys? Toks iš originalesnių. Praėjusį savaitgalį Labanoro girioje.

— Jums jau laikas dėkot didžiosiom: DĖKUI, Karolina!

Atsakymai:

(1) L. abejoju tokio dalyko kaip mistika buvimu. Išties, būna, kad žmogus stebies: kaip čia taip gali būt??? mėgini aiškintis, kurt visokias teorijas (malonus užsiėmimas). Mečiau tuo užsiiminėt. Tiesiog sakau sau: taip yra, ir tiek. Suprantu, gyvenimas ne toks įdomus daros. Kita vertus, pripažįsti, kad toli gražu ne viską gali[ma] paaiškint.

(2) Tokios dalyko – reklaminio stendo [ar kaip kitaip tatai vadinas] vidury girios nesu matęs. Bet šiaip – tinkamiausia vieta, kai pagalvoji. Vieno tikiuos: arba reklamuotojai jį po kurio laiko pasiims, arba jis padarytas iš lengvai suyrančios organinės medžiagos (bet tokiam lietus ar sniegas turėtų būt pavojingi).