(86) Batai plauko ir be burių

Mindaugas atsiuntė dar vieną radinį, už kurį ačiū:

Šį kartą visai ne šlepetė. O radau tą batą per pietų pertrauką vaikščiodamas savo pamėgto kanalo krantu. Iš tiesų šį kartą ėjau tiltu.
Batas slėpėsi tarp lelijų, vėžliukų ir plastiko butelių, bet vis tiek pavyko jį nufotografuot. Dar siunčiu nuotrauką ežero, į kurį tas kanalas eina.

Po atostogų dar nesijaučiu pavargęs, tad dirbu ir per pietus – o gaila; pavasarį tiek pribataudavau būtent tuo laiku.

(85) Ex Turciae calceamentum

Buvo moteriškų pora iš Prancūzijos, o šita – iš Stambulo. Dosnioji kolekcijos donatorė Gitana D. prisiminė ir ten batavusi. Ačiū!

(84) Keturi pabaltijiniai

Vėl gavau dovanų iš Gitanos D. (pradėjusios bataut Lukiškių aikštėj) – net keturias su bendra nuoroda: Nida, Latvija. Rugpjūtis. Ačiū, paldies!
Ta proga pataisiau tinklaraščio paantraštę. Dabar ji geriau atspindi tikrąją situaciją: batautojo radiniai virto batautojų radiniais. Išties – mūsų juk jau visa šutvė.






Kadangi šitie batai rasti pajūry, prisiminiau neseniai vėl perskaitytą Aldonos Liobytės knygą Tėveli, būk mažas (1973; jau vienąkart ją citavau). Pirmajam pasakojime apie Monikos lėlę Aili yra užfiksuota istorija bato, kurį mergaitė randa Palangoj su mama atostogaudama:

[...] ant kranto gulėjo ant šono negyva juoda antis, išskleidusi vieną sparną, jos akys buvo kaip stiklo karoliukai su apelsino spalvos apvadėliu. Dar toliau – bangų švelniai teliuskuojamas, drybsojo vyriškas batas.
– Kieno šis batas? Kodėl vienas? Kodėl jūra jį išmetė? Mamyt, sakyk tikrą teisybę! Juk laivas nenuskendo? Juk žvejo batas? Ar jūrininko?
– Ką tu, vaike! Tikriausiai jūreiviai išdykavo. Jie svaidėsi batais, kaip tu su Simu. Jie jauni, linksmi, jie mėnesių mėnesiais nemato žemės. Štai vienas išdykėlis ir sviedė batą į savo draugą. Nepataikė. Batas pliumptelėjo už borto. kapitonas rūstus, su styrančiais ūsais, neleido jūreiviui šokti į vandenį bato gelbėti. O bato savininkas labai mėgo šokti. Pats negalėjo grįžti į žemę, tai va jo batas grįžo ir šoka. (p. 17–18)

(83) Welcome to NC! Ir čia bataut galima

Dar viena Mindaugo padovanota šlepetė – šįkart iš Šiaurės Karolinos:

[...] atostogavau praeitą savaitę ir neieškodamas vis tiek radau šlepetę. O palikta buvo ji šalia jūros vėžliukų lizdo. Jie labai JAV valdžios saugomi, dėl to visur pažymėti, kad žmonės nepultų kasinėti. Bet šlepetes, atrodo, palikti galima. Viskas vyko čia.

Šita, jei gerai suskaičiavau, jau septinta. Ačiū, Mindaugai! Generalinio USA šlepetautojo titulas Pačiam priklauso. Ankstesnės: šešta, penkta, ketvirta, trečia, antra, pirma.
Atsidėkodamas išsiunčiau pastebėtuosius „33“ jo pasimetusių skaičių kolekcijai (tarpžemyniniai mainai!).
P.S. Ką ten pradžioj iškando —vg—, cituodamas lydlaiškį? Pirmąjį sakinį: „Tikiuosi, vasara Tau dar nesibaigė ir dar spėji pats išbėgt pabataut. :)“ Bataut pradėjau grybaudamas, tad didžiausias viltis sieju su rudens savaitgaliais. Bus grybų – bus ir batų :)

(82) Dzūkiškas apavas

Dar viena Vikos dovana iš Vainabalio miško (netoli Valkininkų).
— Ačiū!

(81) Sezonas prasideda!

Pasak donatorės, Nemenčinės miškai (kažkur už Vaidotų į Ignalinos pusę).
— Ačiū, Vika!

(80) Patvorinė pora

– Dovanos, dovanos, dovanos, o ką gi pats beveikiąs? – paklausit.
– Rudeniop ketinu atsigriebt, kai grybausiu, o kol kas:

Užvakar apėjau aptvertąjį monstrą Konstitucijos prospekte su viltim, kad gal kur nors rasiu plyšį ir galėsiu apžiūrėt graffičius, jei jau grožėtis iš tolo nebeliko kuo (t.y. propeleriais). Deja, deja. Va tik šitą porą patvory teradau (iš dešinės, savivaldybės pusės).

(79) Naktibačiai

Kai įkėliau ex Franciae calceamentum, sulaukiau komentaro, esą tai jau nebe miškinis apavas. Na ir kas!? Užtat kiek žmonių šituo žaviu ir šiek tiek kvankt pomėgiu – batauti – užsikrėtė! Na, kaip atrodytų, jei sakyčiau: „Mmmm, ne to porūšio, netinka, atleisk...“?
Ačiū visiems! Ir Šarūnui O., dar vienam jaunėlio sūnaus draugui, ačiū – už naktibačius, užfiksuotus 2011-07-29 apie 23:00 Justiniškėse prie vieno iš daugiabučių.

(78) Šlepučių mėtymo metas tęsiasi

Va paliktos Vilniuj,
va – Akrone, OH (JAV),
o va šitos – Paryžiuj →
(netoli Moulin Rouge’o liepą užfiksavo Dovilė V. – ačiū!)

(77) Girinė šleputė ir Nemenčinės ketvertukas

Justės K. dovanos (ačiū!):

Pirma – ir net ne miškinė, o girinė: Labanoro giria netoli Ilgio ežero, 2011-07-14. (Tas fone matomas šungrybiukas nuteikia viltingai – nebeilgai laukt reiks, ir – į mišką.)

Antra ilgam buvo užstrigusi mobiliajam telefone:
2011-04-13, Nemenčinė. (Įdomu, ar tebėr? Visai pakenčiamos dvi poros, nors ir žieminių.)