Šiandien po anksčiau užrauktos paskaitos VDA, užuot pėdinęs pro Arkikatedrą Karaliaus Mindaugo stotelės link, kaip ikšiol darydavau (ai, nepabėgs niekur tas darbas, tie rankraščiai...), įsukau Sereikiškių parkan. Žmonių vos vieną kitą sutikau, ir tie – ne koja už kojos vaikštūnai, o paprastieji praeiviai, trumpinantys kelią.
Apžiūrėjau tai, ką absoliuti dauguma vadina sienų terlionėn.
Vienas piešinys ant ministatinio sienos visai patiko – puikiai pasitelktas langas
street arto piešiniui (žr. dešinėj; dar du gatviniai gyvūnai užfiksuoti
čia).
Koja už kojos, vaizdas už vaizdo, mintis už minties, – ech, pavasariniai vaikštūno malonumai grįžta. Bet nepersimalonink!
Prisiminęs ankstesniame įraše užfiksuotą frazę „
Ką gi, iššūkis išgirstas!“, pasukau prie Vilnelės, kurią derėtų vadint Vilnia. Na, nieko per daug nesitikėdamas peržvelgsiu kairįjį krantą nuo priešpaskutinio iki paskutinio tilto, praktiškai iki santakos su Nerim, t.y. upės pabaigos atkarpą, žioties krantus; upės, kuria tikriausiai jau ir nebeišdrįsiu plaukt baidare Kovo 11-ąją, kaip siūlo „Upių labirintas“. Šįmet užgesinto pasiryžimo buvo sukilę mažiau negu pernai, kitąmet liks dar mažiau negu šįmet etc.
Eidamas kitapus atitvaro, teniso kamuoliukų nerinkau, nors kokius penkis tikrai mačiau. Kam man? (Esu kairiarankis, o ne Berankis.) Aišku, ko akys [jau reiktų akinių ne tik skaityt, bet ir į tolį] ieškojo. Kairiuoju krantu (nusprendžiam žvelgdami pasroviui, regis, taip?) artėdamas prie paskutiniojo tilto, pamačiau: taip, daiktas, vadintinas batu (žr. dešinėj, nes dešinei kojai skirtas apavas). Vis dėlto – radau!
Perėjęs tiltą, nesusilaikiau: ogi imsiu ir nusileisiu prie upės; ne, atgal neisiu, tik čia pat pasižvalgysiu. Ir – ačiū už pakuždą, batautojų globėjau! – ogi dar arčiau tilto nei anapus upės rastasis, – taip sakant, porininkas, poros kairioji dalis (žr. kairėj). Ir klausimas: kaip pora tapo išskirta upės? Nebent kas nors ėmė ir permetė vieną batą per upę. Greičiausiai dešinysis buvo permestas, nes dešiniajam krante, kur ilsėjos kairysis, vieta plokštesnė, gali normaliai stovėt, o kairysis šlaitas labai status, vos ant kojų gali išsilaikyt leisdamasis žemyn.
O, jau šis tas! Galėsiu atsakyt į Mindaugo mestą iššūkį: batavimo sezonas prasidėjo ne tik JAV, bet ir LR.
Kosciuškos gatve į kalną, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, Vileišio rūmų link, darbovietėn.
Pusiaukelėj – tiesiog kvieste kviečiantis posūkis į Kalnų parką: na ir kaip gali atsispirt archetipiniam kvietimui: išsuk iš kelio dėl takelio? Pakilęs grįstu taku, žvilgt į kairę – be visa kita, ir batų pora, viens nuo kito per porą metrų – fiksuoju, kaip pamatau; po kiek laiko batų dislokacija tikrai jau bus pasikeitusi. „Paspirk bent batą!“ – juk vienas iš užsiėmimų, kai reikia ko nors laukti (kol draugė užsiriš batraištį, kol ateis eilė trūktelt iš butelio ir t.t., ir pan.).
Jau antra pora.
Tu batautojų galva!
Cha, atsiėmei titulą?! –
Prašyčiau just autoironiją.:)
Atgal į gatvę? Ne. Laikydamasis dešinės – viršun, į kalną (juk Kalnų parkas). Iki aukščiausio taško, o po to žemyn, 90° kampu iš Kosciuškos gatvės atsišakojančios gatvelės link. (Regis, statinių numeracija pagal Kosciuškos gatvę.) Nusileidi ir pasuki dešinėn. Ties pirmuoju posūkiu dar kartą dešinėn – va šita vyr. basučių pora. Šalia medinės tvoros, už kurios kažkokie seni pastatai, naudojami kaip sandėliai (?).
Draugės mama padovanojo per Jonines (Janina).
Kai esi deklaravęs dekadentinę savo pomėgių prigimtį, tai tikies būti suprastas pasakydamas:
Dabar jau viskas supuvę, pirmam aukšte, be kita ko, prisandėliuota visokių automobilinių dalių, mėtos anatomijos vaizdinės priemonės.
Ir net savą šiukšlyną turėjęs namas:) 
Kas yra Vasaros 5, aiškint nereikia; o aš ėmiau ir aplankiau kitapus gatvės esantį namą, kurio greit nebeliks.
Du radiniai lauke: dešinysis – ant tako netoli gatvės, kairysis – kieme.
Per seni, kad būtų galima tikėtis porų.
Šiandien po anksčiau užrauktos paskaitos VDA, užuot pėdinęs pro Arkikatedrą Karaliaus Mindaugo stotelės link, kaip ikšiol darydavau (ai, nepabėgs niekur tas darbas, tie rankraščiai...), įsukau Sereikiškių parkan. Žmonių vos vieną kitą sutikau, ir tie – ne koja už kojos vaikštūnai, o paprastieji praeiviai, trumpinantys kelią.
O, jau šis tas! Galėsiu atsakyt į Mindaugo mestą iššūkį: batavimo sezonas prasidėjo ne tik JAV, bet ir LR.
Jau antra pora.
Atgal į gatvę? Ne. Laikydamasis dešinės – viršun, į kalną (juk Kalnų parkas). Iki aukščiausio taško, o po to žemyn, 90° kampu iš Kosciuškos gatvės atsišakojančios gatvelės link. (Regis, statinių numeracija pagal Kosciuškos gatvę.) Nusileidi ir pasuki dešinėn. Ties pirmuoju posūkiu dar kartą dešinėn – va šita vyr. basučių pora. Šalia medinės tvoros, už kurios kažkokie seni pastatai, naudojami kaip sandėliai (?).
