(118) Išties: world full of shoes

Marti Dovilė atsiuntė radinį – lapkričio 1-oji, Žaliakalnio senosios žydų kapinės.
Ačiū.
Kapinbačių, jei atmintis nemeluoja, regis, dar nebuvo šitoj kolekcijoj. O radimo vieta iškart priminė vieną įspūdingą paminklą.

(117) Vasara baigiasi rudenį

Kai 10-19 važiuojant žvyrkeliu į sodą Baboniškių kaimo erdvėj pakelyje pamačiau kairiąją šlepetę ir paprašiau draugės staptelėt, iškart prisiminiau šito filmo pavadinimą. Paieškojęs netoliese radau ir dešiniąją, dėl visko kaltąją.

O vasara išties baigiasi rudenį :)

(116) Chaussures à Paris

Bataut galima ir Paryžiuje, – šyptelėjau 10-11, ketvirtadienį, kai einant nuo Triumfo arkos avenue des Champs-Élysées prie Franklino D. Roosevelto aikštės išgirdau draugę sakant: „Žiūrėk, tavo batai!“ – Ogi išties – batai (World full of shoes – persifrazavo galvoj užrašas Vilnius full of space).

Pasukom dešinėn, link Aleksandro III tilto pro Grand Palais, tarp kurio kolonų kabojo ir plakatas, iškart mestelintis prie Neries.
Jau tuoj tuoj Sena, žvilgt dešinėn – negi vaidenas? ne! – ant grotų (apačioj, po žeme, gal kokia mašinų stovėjimo aikštelė ar kas nors panašaus?) – štai vienišas moteriškas batas (bene elegantiškiausias batautojo radinys Paryžiuj).

Jei Vilniuj būtų toks statinys, gal kitaip
būtų reaguojama ir į „Krantinės arką“?

Penktadienis, 10-12, ką tik apžiūrėjom Pompidou centro 5 ir 4 aukšte esančią nuolatinę ekspoziją, tempiam kojas rue Beaubourg, ant šaligatvio pristatyta šiukšliadėžių, ant vienos dangčio – va šitie du, skirtingi. Truputį sutrikau ėmęs svarstyt: pala, čia juk ne parduotuvė, jei ką sudomintų ar raudonas, ar pilkas, kur ieškoti poros? negi konteinerio viduje?

Keturias dienas su Paris museum pass meninėjom. Antradienį, 10-16, galim vėl keliaut kur tik norim. Tebūnie Monmartras. Kylant į kalvą rue Drevet prie vienos krautuvėlės, prekiaujančios tikrai ne batais, žiūriu – pora, be raištelių. Nutrynė? Vargu. Ir nesuplyšę kapitaliai.
Paskutiniai paryžbačiai. Ir maniškio kairiojo nosis matyti (vietoj autoportreto).

(115) Prieturginiai

Vidas D., atsiuntęs Priekulėj užfiksuotą pagelžkelinių porą, savo pažadą („Jeigu ko da panašos pamatys, tė irgi atsiųs“) ištesėjo – vėl atsiuntė:

Čė va vėl pamačio kontapls [štai kaip Pasvalio fotografai vadina Crocs™us :)] prė Pasvalia torgos. Mosiau kas palika parsimovės naujs. Va tėp atroda.

Da kartų ačiū, Vidэ! — O kas pasigalvojo, tiksliai tarmiškai nepajėgsiu užrašyt, tad – atsiprašau – deja, bet tik bendrine kalba:
– Užfiksuot antrą dėmesio vertą batų porą ar paliktąjį/paliktąją – tas pat, kas išleist antrą knygą; jau ne tik batautoju/rašytoju gali vadintis, bet ir pretenduot į Lietuvos batautojų/rašytojų sąjungą (apie International P.E.N/??? Centre Lietuvos skyrių gal kol kas – kol batautoju netapo koks vadybininkas – būtų per drąsu svajot).
Ir – bejuokaujant – kilęs atitinkamas klausimas:
– Kuo Lietuvos batautojų sąjunga galėtų būt neįdomesnė rinkėjams už (į Seimą norinčią patekt) Lietuvos žmonių partiją?
Atsakymo niekaip nerandu.

(114) Žygio (Žygio gatve) liekana

Dar vienas Vikos radinys; ir vėl su klausimu, į kurį nežinau ką atsakyt:

Čia tokį tau turiu vėl netradicinį egzempliorių:) [2012-09-13] Vilniuje, Šiaurės miestelyje, Žygio gatvėje prie TEO esančioje automobilių aikštelėje aptikau. Atrodo, kad į Vilnių atėjo bobų vasara, tačiau kodėl šlepetė vyriška?:))))

Gal tai priminimas apie lyčių lygybę? Ir diedų vasara turi būt! :)

(113) Stabilumo garantai

Šeštadienį vėl teko pagrybaut Strėvos miške. Apie grybus nelabai yra ką pasakot: delčia, prastai dygsta, keli rasti baravykai labai jau brandūs buvo, tik džiovint galvos tetinkamos; kad netektų pustuščiais krepšiais grįžt, pavažiavom iki Strėvos pilkapių, ten ir prisipjovėm pakenčiamai mažų kalpokų.
Aplankiau prieš dvejus metus užtiktą batų koloniją šalia ir ant vieno miško keliuko. Vaizdai vis liūdnyn... Tarkim, liūdnasis mažius dar liūdniau atrodo.


Maniau, ką čia, išvaikščiotam miške, naujo berasi, bet klydau. Štai kokią stabiliai įsikūrusią porą visai kitur užtikau (vis šis tas, nes jau gėda buvo pasidarę, kad pats niekuo kolekcijos nebepapildau):

(112) Jau saulelė vėl atkopdama budina batą...

Mūsų būrys didėja, ponai ir ponios batautojai! Štai savaitgalį gavau Pauliaus K.  el. laišką:

Sveiki,
aptikau jūsų svetainę su labai įdomia idėja ir tuojau pat atsiminiau, kad turiu vieną šiam tikslui tinkančią nuotrauką. Ji mano archyve atsirado, kai vieną pavasarišką dieną miške medžiojau voveraites (grybus), o vietoje jų aptikau gana fotogenišką batą. Matyt, tada, pats to nežinodamas, irgi tapau batautoju. Prisegu nuotrauką, kuria, jei norėsite, galite pasidalinti savo šauniame bloge.

Aišku, kolega batautojau Pauliau, kad noriu pasidalinti – tą ir darau :) Ačiū ir – laukiu daugiau. Sėkmės!

(111) Paąžuolinė pora

O čia Justės radinys – vėl Nemenčinės miškuos (08-06). Šalia ąžuolo tik tokie solidūs batai ir randasi :)

(110) Poilsiabatis

Batavimo sezonas vėl prasidėjo!
Va Vika, nuolat grybaujanti/bataujanti Valkininkų miškuos, šįkart atsiuntė apsamanojusį senuką, retoriškai klausdama:
– Ir kaip galima pamesti tokį sportinį batą??:)
– Kad aš žinočiau... Bet pamestas. Vadinas, galima pamest, o kaip – čia jau nebent koks ekstrasensas gal galėtų „žinot“ :) 

(109) Radinys Kalnaberžės dvare

Prieš porą dienų praktiškai visur buvo papasakota, kokia Kalnaberžės ir Sirutiškio dvarų būklė. Ir nuotraukų kolekcijos daug kur buvo pridurtos. Bet tik vienoj, papildančioj straipsnį delfyje.lt, užtikau užfiksuotą vaizdą, kuris iškart atkreipė dėmesį. Tomas Vinickas šį batą pastebėjo.
Ką gi, vadinas, žmogus turi batautojo akį = talentą :) Sveikinu!

P.S. Nuotrauka gauta el. paštu iš paties autoriaus.

(108) Priesuolinės

Sūnus Paulius atsiuntė – Lukiškių aikštėj rugpjūčio 13-ą užfiksavo šitas basutes. Ačiū!
Va pastatytume ten paminklą batams – visi užsuktų pažiūrėt :)

(107) Pagelžkeliniai

Su džiaugsmu pristatau dar vieną batautoją – Vidą D. iš Pasvalio, atsiuntusį batus su tokiu lydlaiškiu:

Sveiks prė Nėrės, čė Vids no Lėvenia. Sionč toks čiabats, kor patėmijo ont Priekulės gelžkelia stotės langa. Jeigu ko da panašos pamatys, tė irgi atsiųs.

Sodiev. V.D.

Ačiū, Vidэ! Būtinэ atsiųsk.

(106) Baltos ant rudo

Mindaugas atostogaudamas batauja ar bataudamas atostogauja? – štai toks klausimas kilo sulaukus dar vieno jo laiško su priekabu:

Atostogos batingos, va šlepetės, paliktos Provincetowno miestuke.

Rūdingam fone tos baltos šleputės atrodo išties įspūdingai.

(105) Ratas–batas–ratas

Ką tik gavau dar vieną Mindaugo laišką su priekabu:

Va radau dar vieną batą [07-02] parkavimo aikštelėj. Toks vaizdas, kad žmonės atvažiavę nusiauna batus ir juos palieka...  batautojams?

Kiek supratau, veiksmas vyksta dar vis Wellfleet miestely. Ir kažkaip nejučia galvoj susidėstė frazė rusų kalba:
– Передовой вимпел победителя соцсоревнования по соберанию виртуальных сопог вручается тов. Миндаугасу, проживающему в США. Ура, товарищи!
Šaunu, Mindaugai, ačiū; ir sveikinu soc. lenktynių nugalėtoją! :)

(104) Plaukiojant gana ir vieno bato

Mindaugas ką tik papildė batautojų kolekciją liepos 1-os radiniu:

Siunčiu batą, kurį radom pačiam Wellfleet miestelio prieplaukos centre.
Atostogos atneša ir batų :)

Ačiū ir malonių atostogų!
P.S. O tas iškyšulys truputį primena susimetusio kupron ir iš gėdos nunarinusio galvą ilganosio žmogaus siluetą :)

(xxiii) Gavau dovanų

Draugės mama padovanojo per Jonines (Janina).
Pasakojo radusi bekasiodama savo darželį po langais (gyvena buv. Krasnuchos penkiaaukščio pirmam aukšte).
Priešais mane ant stalo pastatė. Draugė vis siūlė gert po pusę, esą greit užsilenksiu, nes po labai daug. Ėmėm ir patikrinom. Telpa lygiai tiek pat, kiek į mažąją šnapsinę taurelę. Stiklas (krištolas?) labai storas, be to, aulas siaurėjantis.
Fotografuota grįžus namo, balkone, atitinkamą apšvietimą ir rakursą parinkus.

(103) Batas ir puspadis

Vikai sekasi: 05-30  netoli Šiaurės miestelio rastas nuo žiemos užsilikęs batas. Ačiū!
O maniškis batavimo šišas, regis, nuslopo, tik puspadžiai į akis telenda: takas palei VU Tarptautinio verslo mokyklą (Saulėtekio al.), 05-29.

(102) Štai tikriausias calceamentum silvestris

Ech, vis dėlto miške ką nors subataut smagiausia.
Verkių miškas, balandžio 14.
— Ačiū, Vika. Ir Tave su pavasariu!

(xxii) Sveikinu

Su tarptautine batautojų diena (kurią įsteigiau pernai)!
Dėkoju visiems, turintiems akis, ėmusias pastebėt batus, su kuriais atsisveikino jų šeimininkai. O ypač tiems, kurie dar ir fotoaparatų ar mob. telefonų nepatingėjo išsitraukt ir tuos našlaičius įamžinti. O įamžinę tinklaraštin pasiūlyti.
Per šiuos metus kas įvyko? (a) atsisakiau batavimo laisvę varžiusio pavadinimo „Miškinis apavas“; (b) kalbininkai jau atkreipė dėmesį į naujažodį batauti. Visai nemažai.
Ir už tai ačiū jums, kolegos ir kolegės batautojai:)

(101) Lankant apleistus namus: Pavasario 19

Kai esi deklaravęs dekadentinę savo pomėgių prigimtį, tai tikies būti suprastas pasakydamas:
– Na kas, pamatęs tokius laiptus, gali atsispirt pagundai  palipėt link kito apleisto namo? – Tik ne aš.
Visai įspūdingas dviaukštis statinys; kokios keturios šeimos galėjo gyvent. Ir net gražus buvęs, sprendžiant iš likusios apdailos elementų.

Dabar jau viskas supuvę, pirmam aukšte, be kita ko, prisandėliuota visokių automobilinių dalių, mėtos anatomijos vaizdinės priemonės.
Antram aukšte, regis, šiąžiem buvo prisiglaudęs benamis.



Ne tik batautojo dėmesį patraukusi vieta – užrašas ant vienos sienos vos ne iš Neoplatono Dialogų. :)

Batų? – O kaipgi namai be batų!

Ir net savą šiukšlyną turėjęs namas:)

P.S. LKI kaupiamame naujažodžių duomenyne jau užfiksuotas ir batautojas, -a, ir batauti; ką gi, dar per sprindį tikslo (LKŽ) link. O du radiniai (jūrbatis ir naktibačiai) net buvo panaudoti kaip pranešimo iliustracijos (žr. 27 puslapį).

(100) Lankant apleistus namus: Vasaros 6

Sūnaus radinys priminė nebaigtą darbą: praeitą trečiadienį buvau išėjęs pasivaikščiot po Antakalnį, pabatavau ten, kur anksčiau nebuvau mėginęs, tik ketinęs, o paskelbt ir nepaskelbiau.
Vieną įrašą esu pavadinęs „Nėra dūmų be ugnies, nėra namų be batų“. Patikslinant: nėra apleistų namų, kuriuose batautojas negalėtų rast to, kas jį domina. (Apleistis, nyksmas juk gali turėt tiek pat prasmės ar grožio kiek ir radimasis, pradžia; aišku, ne visiems priimtino; gal net daugiau, nes dar primena egzistuojant laiką. Tiek to, gana tų digresijų.)

Kas yra Vasaros 5, aiškint nereikia; o aš ėmiau ir aplankiau kitapus gatvės esantį namą, kurio greit nebeliks.

Du radiniai lauke: dešinysis – ant tako netoli gatvės, kairysis – kieme.

O kiti – jau viduj.

Per seni, kad būtų galima tikėtis porų.

(99) Radinys pakeliui į Pašlaičių „Maximą“

Keista: maniau, jaunėlis sūnus neužsikrės tėvo niekjuokiais, o va suklydau – ir jis nebegali praeit lyg niekur nieko pro batus, su kuriais atsisveikinta. Pamatė šeštadienį (04-21) apie 6 valandą vakaro Baltrušaičio gatvėj ir nufotografavo.
Ačiū, Pauliau!

Visai pakenčiama pora; spėtina – kas nors dar pasiims paavėt.

(98) Panerinis, rastas besišypsant

Penktadienį po darbo eidamas per Žirmūnų tiltą pagalvojau: ogi kodėl nepasivaikščiojus paneriu lig Žaliojo? (Oras dar nesubjuręs buvo.) Eit paupiu pasroviui daug lengviau ir net maloniau – lyg ta pačia kryptim srūvantis vanduo būtų bendrakeleivis. Nelabai tikėjaus ką nors rasiąs, bet kai nesitiki, tai ir randi. Vieta – ties sporto klubu „Body Gym“.
O kodėl šypsojaus tuo metu, kai pamačiau šitą batą? Buvau ką tik prisiminęs epizodą iš režisieriaus Antano Sutkaus (1892–1968) prisiminimų apie Maironį (daugiausia bendravo, kai pastarasis ėmėsi dramaturgijos). Taigi: Maironis labiausiai draugavęs su kompozitorium Juozu Naujaliu, dažnai eidavę pasivaikščiot, aišku, ir palei Nemuną. Sutkus kartą paklausęs:
– Apie ką judu šnekat, vaikščiodami abu vakarais?
– Naujalis patyli, o aš pasiklausau, – atsakęs Maironis.
Yra tekę patirt tokį malonumą – eini ir kartu, ir vienas; ir nejauti jokios būtinybės atsiprašant konversuoti, ir jauti, kad kitas žmogus tą patį jaučia; tiesiog – pasitylėjimas vietoj pasikalbėjimo.

(97) Atsakas į iššūkį: trys poros

Šiandien po anksčiau užrauktos paskaitos VDA, užuot pėdinęs pro Arkikatedrą Karaliaus Mindaugo stotelės link, kaip ikšiol darydavau (ai, nepabėgs niekur tas darbas, tie rankraščiai...), įsukau Sereikiškių parkan. Žmonių vos vieną kitą sutikau, ir tie – ne koja už kojos vaikštūnai, o paprastieji praeiviai, trumpinantys kelią.
Apžiūrėjau tai, ką absoliuti dauguma vadina sienų terlionėn.
Vienas piešinys ant ministatinio sienos visai patiko – puikiai pasitelktas langas street arto piešiniui (žr. dešinėj; dar du gatviniai gyvūnai užfiksuoti čia). Koja už kojos, vaizdas už vaizdo, mintis už minties, – ech, pavasariniai vaikštūno malonumai grįžta. Bet nepersimalonink!
Prisiminęs ankstesniame įraše užfiksuotą frazę „Ką gi, iššūkis išgirstas!“, pasukau prie Vilnelės, kurią derėtų vadint Vilnia. Na, nieko per daug nesitikėdamas peržvelgsiu kairįjį krantą nuo priešpaskutinio iki paskutinio tilto, praktiškai iki santakos su Nerim, t.y. upės pabaigos atkarpą, žioties krantus; upės, kuria tikriausiai jau ir nebeišdrįsiu plaukt baidare Kovo 11-ąją, kaip siūlo „Upių labirintas“. Šįmet užgesinto pasiryžimo buvo sukilę mažiau negu pernai, kitąmet liks dar mažiau negu šįmet etc.

Eidamas kitapus atitvaro, teniso kamuoliukų nerinkau, nors kokius penkis tikrai mačiau. Kam man? (Esu kairiarankis, o ne Berankis.) Aišku, ko akys [jau reiktų akinių ne tik skaityt, bet ir į tolį] ieškojo. Kairiuoju krantu (nusprendžiam žvelgdami pasroviui, regis, taip?) artėdamas prie paskutiniojo tilto, pamačiau: taip, daiktas, vadintinas batu (žr. dešinėj, nes dešinei kojai skirtas apavas). Vis dėlto – radau!
Perėjęs tiltą, nesusilaikiau: ogi imsiu ir nusileisiu prie upės; ne, atgal neisiu, tik čia pat pasižvalgysiu. Ir – ačiū už pakuždą, batautojų globėjau! – ogi dar arčiau tilto nei anapus upės rastasis, – taip sakant, porininkas, poros kairioji dalis (žr. kairėj). Ir klausimas: kaip pora tapo išskirta upės? Nebent kas nors ėmė ir permetė vieną batą per upę. Greičiausiai dešinysis buvo permestas, nes dešiniajam krante, kur ilsėjos kairysis, vieta plokštesnė, gali normaliai stovėt, o kairysis šlaitas labai status, vos ant kojų gali išsilaikyt leisdamasis žemyn.

O, jau šis tas! Galėsiu atsakyt į Mindaugo mestą iššūkį: batavimo sezonas prasidėjo ne tik JAV, bet ir LR.

Kosciuškos gatve į kalną, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, Vileišio rūmų link, darbovietėn.
Pusiaukelėj – tiesiog kvieste kviečiantis posūkis į Kalnų parką: na ir kaip gali atsispirt archetipiniam kvietimui: išsuk iš kelio dėl takelio? Pakilęs grįstu taku, žvilgt į kairę – be visa kita, ir batų pora, viens nuo kito per porą metrų – fiksuoju, kaip pamatau; po kiek laiko batų dislokacija tikrai jau bus pasikeitusi. „Paspirk bent batą!“ – juk vienas iš užsiėmimų, kai reikia ko nors laukti (kol draugė užsiriš batraištį,  kol ateis eilė trūktelt iš butelio ir t.t., ir pan.).

Jau antra pora.

Tu batautojų galva!

Cha, atsiėmei titulą?! –

Prašyčiau just autoironiją.:)

Atgal į gatvę? Ne. Laikydamasis dešinės – viršun, į kalną (juk Kalnų parkas). Iki aukščiausio taško, o po to žemyn, 90° kampu iš Kosciuškos gatvės atsišakojančios gatvelės link. (Regis, statinių numeracija pagal Kosciuškos gatvę.) Nusileidi ir pasuki dešinėn. Ties pirmuoju posūkiu dar kartą dešinėn – va šita vyr. basučių pora. Šalia medinės tvoros, už kurios kažkokie seni pastatai, naudojami kaip sandėliai (?).