Savaitę pabuvom Maltoj (trečiadienį atskridom, trečiadienį išskridom). Pradžioj – nieko, nors tikrai žiūrinėjau.
Sekmadienį (X 20) papuolėm į mugę Florianoj; nežinau, gal kitose mugėse nepastebėdavau, tik čia – prekeivių stalai uždengti staltiesėm, daugiausia baltom (kad nekristų į akis, jog stalai skirtingi?); einam su drauge, dairomės, ji vis prieina pažiūrėt iš arčiau (gal kas lauktuvėm tiktų?); o aš tik prie vieno stalo buvau sustojęs, nes batą pamačiau:
Šiaip tai čia tokie ruošiniai, vaikams; ant gretimo stalo pristatyta buvo indelių su įv. spalvų kažkokiais smulkiais biriais dalykais; jei gerai supratau, nuplėši lipnų atskiros piešinio dalies popierių, pabarstai ko nors ir tokiu būdu nuspalvini.
Nusipirkau tą batą; jei/kai užplauks koks šūdas ant smegenų, imsiuos spalvint – birūs dalykai bus Ričardo Š. padovanoti smėliukai iš įvairiausių pasaulio vietų.
Gerą valandą užtrukom toj mugėj; einant
Tritonų fontano link (veikia tik savaitgaliais? penktadienį neveikė; tuoj už to fontano prasideda sostinė Valletta; Malta – šalis be tarpų, viskas ten sulipę sukibę; tarpams vietos nėr) ties
Kristaus Karaliaus skulptūra – žiūriu, batai. — Taip, negali sakyt, kad pamesti; vieno iš prekeivių batai; matyt, basom kur nors paėjo – gal iki fontano? daiktai irgi likę.
Tik dabar pastebėjau, kad tie balti batai su žyme, kuri siejas su Ukraina, – prie batraiščio skylučių įsiūta mėlyna-geltona juostelė.
Beje, ir Maltoj (konkrečiai – Sliemoj) mačiau Ukrainos vėliavų, pritvirtintų prie daugiabučių balkonų.
Jeigu būni kokioj šaly ir neapžiūri bent vienų kapinių, vadinas, tik pusiau buvai; nes mirusių neaplankei (tokia vg nuomonė, tik nuomonė).
Maltoj aplankėm dvejas kapines. Vienas – šalia senosios sostinės Mdinos esančiam Rabate (mažytes, pritutintas). Kitas, kolonijinių laikų, kuriose britų prilaidota, –
Ta' Braxia Cemetery – esančias pakeliui iš Sliemos (kurioj nakvodavom) į Vallettą. Kai tik pirmąkart važiavom į sostinę akys už tų kapinių užkliuvo. Bandėm apžiūrėt pirmadienį (X 21) popiet, grįždami iš Marsaxlokko; išlipom neprivažiavę Florianos, paėjom atgal – deja deja, visi vartai užrakinti. Vakare išgooglinom, kad kapinės atidarytos būna tik porinėm dienom priešpiet. Kitąryt – antras bandymas. — Ech, kartais naudinga nebūt labai padoriam, vaikščiot tik šaligatviais. Nukertam kampą per mašinų stovėjimo aikštelę? Nukertam. Ir va tos aikštelės vidury – pirmas tikras batautojo radinys.
Apžiūrėję kapines nusprendėm: laiko iki vakaro per akis, ogi imkim ir pėsčiomis grįžkim Sliemon; kad būtų galimybė persigalvot (ai, pavargom, pasinaudokim viešuoju transportu), nusprendėm eit tuo maršrutu, kuriuo važiuoja autobusas. Einam einam, einam einam, kur esam – neaišku (kad vienas miestelis [angliškai kaimu, village, vadinamas] baigės ir prasidėjo jau kitas – tesuprasi tik iš ženklų-užrašų). Žiūrim – prieky bažnyčia; didoka, atskiras pastatas, o ne įduras į statinių eilę, kaip dažnai būna; beje, gal tik man Maltos bažnyčios pasirodė panašios viena kitą, architektūros prasme? Priėjom, panašu – uždaryta; sakau, prieisiu, užsifiksuosiu, kas čia per viena.
Aha,
san Ġużepp turėtų būt šv. Juozapas,
parrokkjali panašu į parapiją, o pirmas žodis,
knisja, niekas kita, tik bažnyčia. (Jau vakare pagooglinau, kur ta bažnyčia stovi; lietuviškai ją derėtų vadint
Kalkaros Šv. Juozapo bažnyčia.)
— Išsiaiškinęs – žvilgt už kampo. O ten, prie pat bažnyčios sienos, – padas guli. Nufotografavau šiek tiek atsiraukęs.
Štai tiek tikrų ir netikrų maltinukų.
(Teksto gal ir per daug pribaksnojau; atsiprašau.)
.jpg)
