(746) Samanabačiai

Alius atsiuntė; šie radiniai (ypač tas, kur kairėj) iškart priminė, kaip prieš 15 su kuprele metų prasidėjo batavimas – būtent grybaujant:

Vasaros „grybai“, rasti Dzūkijos miškuose (Puvočiuose) pakutinę rugpjūčio savaitę.

— Dėkui už kolekcijos papildus ir malonių prisiminimų pažadinimą!

(lxxv) Batmenis

Coll. Donata ėmė ieškot pamestų batų ir facebooke.

Suprantama, kur būni, visur reikia apžiūrėt:

Virgi, štai kaip pamesti batai tampa meno objektu. Įdėjau visokių pastangų, kad nepažeisčiau fotografo autorinių teisių :)

— Dėkui! — Nežinojau tokio žmogaus (man Šiukščius – aa. mūsų Vygantas Š.); pasirodo – profesorius, dizaineris, fotomenininkas. Na, ką nufotografuoja fotomenininkas – tas jau ir menas (logiška?). O batautojams kol kas nieks nesuteikia meno kūrėjų statuso. Ir kam mums jis, tas statusas? Džiaugsmą teikia visai kas kita – pats batavimas.

Šią nuotrauką prof. Giedrius Šiukščius priskyrė serijai „Ekologija“. Taip, pamestas batas – irgi šiukšlė. Pagalvojau: kokį nuošimtį šiukšlių sudaro batai? Tikrai mažiau negu vieną, manyčiau. O gal ir klystu. DI neklausiau (jis per daug žino).

(745) Abatukas

Dar vienas Anitos laiškas atkeliavo:

Sveikas, Virgi.
Prisiminiau rbatį. :)
Radinys Gabrielės, aš sugebėjau pražioplinti. Rastas bandant pareit į Palangą iš oro uosto kitu keliu.

Palanga, Kunigiškės, Užkanavės g.
Rugpjūčio 27

Dar viena dviprasmybė. :)
Bet, jei nori, gali pavadinimą ir pakeisti.

— Ačiū abiem! Ne, pavadinimo nekeisiu –

geras, tikslus, tuolab susisieja su kolekcijoj jau esančiu rbačiu (nors ir sukurtu). Tik tiek, kad paryškinau pirmas raides: rbatis ir abatukas (dabar jau visiem turėtų būt aišku, kokiu būdu padaryti tie žodžiai).

(lxxiv) Pavyzdys, kaip pametami batai

Šįryt Institute susitikau coll. Donatą, batautoją. Ir ėmė pasakot istoriją, kaip pati pametė ir pati atrado savo batus. Radusi net nufotografavo. Oi, sakau, labai įdomu, atsiųsk pasakojimą ir nuotrauką, įdėsiu kolekcijon. Atsiuntė.

Pirmadienį nesuradau ką veikti Rygoje, muziejai uždaryti. Nuvažiavau į Buldurius. Pliaže nusiaviau, nes juk norisi vaikščioti basom, braidyti jūroje. Ant vieno peties kuprinė, rankoje švarkelis ir nusiautos basutės. Jos lengvos, paprasta pasinešioti. Kai, grįždama į traukinio stotelę, beveik jau perėjau mišką ir nusprendžiau, kad laikas apsiauti, pamačiau, kad nebeturiu ką autis. Atgal prie jūros ėjau be ypatingų vilčių, labiau galvodama, kaip atrodysiu, basa atšlepsėjusi į traukinuką, o jei (juk pirmadienis), kaip kokios Kalvarijos, ir Rygos turgus nedirbs, kiek ir kur man teks vaikščioti basai? Mintyse šv. Antanui (draugė yra sakiusi, kad būtent jis globoja daiktus mėtančius) pažadėjau Lisabonoje, kur jis gimė, uždegti žvakę. Nežinau, kas mane išgelbėjo, šv. Antanas ar tai, kad tądien pliaže žmonių beveik nebuvo, bet, kiek paėjusi pajūriu, basutes radau. Pasisekė, aišku, kad jos iškrito ne braidžiojant.

Taip aš jas pamačiau. →

— Ačiū! Ir šv. Antanui dėkui. Štai ir dokumentuotas atvejis, kaip žmonės pameta batus, kuriuos batautojai randa.

(744) Palangos plytinė

Anita vakar atsiuntė:

Sveikas, Virgi.
Atvažiavom šiandien su Gabriele į Palangą vasaros išlydėt ir kaip tik pasiguodėm viena kitai, kad batų neberandam, nei aš Vilniuj, nei ji visai nebatingame Kaune. Ir štai!

Palanga, Plytų g., rugpjūčio 26 vakaras

Va kokia dviprasmybė pavadinimui išėjo :)

— Dėkui abiem! O dviprasmybės, kai dauguma iš kitų reikalauja vienprasmių žodžių ir veiksmų (bent man toks įspūdis susidaręs) – gerai, net labai gerai! Reikia žmones trikdyti, geriau tik žodžiais. Taip, chuliganas many nubudo :)

(743) Euphorbačiai

Einant Antakalnio gatve Goštauto stotelės link, už vad. Rašytojų namo yra tokia gatvelė į kairę – bevardė, akligatvis. Va ten vakar po darbo ir pastebėjau šitą porą su energetinio gėrimo skardine viename iš pusbačių.

(Ir batai, ir gėrimas – made in PL, pasak DI.)

Radinį kolekcijon įdėjau iš ankstaus ryto. Eidamas į darbą Antakalnio gatve, pasukau galvą dešinėn ties ta vieta: pusbačiai tebėr, skardinės nebėr. Taip, vis dėlto 10 centų.

(Vakarop niekas nebuvo pasikeitę.)

P.S. Pirmadienį (VIII 31) eidamas darban žiūriu – o!

tik vienas likęs. Bet ne: kitas guli žolėj už kelių metrų.

Spėčiau, kažkas nuspyrė.

           Žr. ↓ .

(742) Trys pajūrbačiai

Coll. Justė atsiuntė radinių Baltijos pajūry:

Vinukinis – 2026.08.14, Pāvilosta (Latvija).

Du kairiniai bedraugaujantys – 2026.08.15 tarp Pāvilostos ir Jūrkalnės.

— Ačiū! — O aš šią vasarą taip ir nenusikapsčiau iki jūros;

ne išsimaudyt, o pavaikščiot pakrante, pabataut būt buvę smagu.

(741) Žirninė

Sekmadienio vakare atkeliavo Karolinos radinys (seniai jau bebuvau ką gavęs):

Sveiki, Virginijau,
pastebėta vakar,

užfiksuota šiandien.

Žirnių gatvė.
2026.08.16

— Ačiū!

Reiktų tikriausiai mest tą

nieko konkretaus neduodantį užsiėmimą: spėliot, kaip tas batas buvo pamestas. Bet kad vis kirba. Nors šlepetė ant važiuojamosios dalies guli, bet vargu ar važiavusiam/vežamam asmeniui ji priklausė; greičiau šaligatviu ėjusiam; o gal visai kitaip ji čia atsirado? Spėliok nespėliojęs – neatspėsi.

(740) Palanginiai

Karolinos laiškas atkeliavo prieš keturias dienas, bet tik šiandien atsirado proga jos radinius įkelti kolekcijon –

ir aš atostogauju pabėgęs iš Vilniaus:

Sveiki, Virginijau,
siunčiu lietingus linkėjimus iš Palangos. Pirmoji nuotrauka nuo Birutės alėjos ir Basanavičiaus gatvės kampo, antroji – nuo tako tarp Palangos ir Šventosios, kažkur ties Kunigiškėm.
Beje, šlepetes kokius tris kartus praėjome per visą dieną.

— Dėkui! — Taip, lietinga ir vėsoka šįmet vasara, bent jau liepos mėnuo. Bet toks variantas man tinkamesnis negu karščiai, besisukiojantys apie +30℃.

(739) Bongiornbatis

Belaukiant vėsesnio oro, pradžiugino atostogaujanti  coll. Rūta – radiniu vietoj, įrašytoj į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą:

Bon giorno!
Linkėjimai ir dovanėlė iš
Porto Venere, Italija, 2026.06.30.

— Dėkui! — Ir kodėl akys nesąmoningai pirmiausia krypsta ne į batautoją turintį džiugint radinį, o į vandenį? – taip, retorinis klausimas :)

P.S. Baksnodamas klaviatūrą (15:30) monitoriaus apačioj pastebėjau prognozę, esą po gerų poros valandų Vilniuj turėtų lyti, – sunkoka patikėt.

Patikslinimas: teko patikėt; pradėjo lyt net anksčiau, po geros valandos; palijo 10–15 min, galima sakyt, nelijo.

Patikslinimo patikslinimas (VII 2, 9:30): be reikalo kabinėjaus prie prognozės – svarbiausia, kad atvėso, be to, vis palyja.

(738) Compensabatis

Vakarykštė nuojauta, esą batai vaikšto būreliais, pasitvirtino. Vakare el. pašto dėžutėj, žiūriu, Karolinos laiškas su priekabu:

Sveiki, Virginijau,
šį kartą persiunčiu draugės Medos radinį iš Vilniaus.

Compensos koncertų salės aikštelė
2026.06.09

— Dėkui abiem!

P.S. Buvo kilusi mintis sugalvot kitą radinio pavadinimą, kurio abu dėmenys būtų lietuviški (lot. compenso – atsverti, išlyginti, atlyginti), bet nepavyko. Gal turit variantų?

(737) Jonavabatis

Batai po vieną nevaikšto – būreliais :)

3 atkeliavo Justės radinys, 5 – Gabrielės, o vakar (8) vakare Karolina atsiuntė savąjį:

Sveiki, Virginijau,
praėjusį šeštadienį buvau žygyje Jonavoje. Einant palei Nerį man atsirišo batraištis ir paprašiau draugo, kad palauktų. Sako: „Pasigirdo, kad batą radai“. Ir tada man mintis: galėčiau tikrai rasti, kad jam jau pasigirdo. Paėjom gal kokį 100 metrų – akurat!

Lokacijos nenurodysiu, kažkur Jonavoje netoli Neries.
2026.06.06

— Ačiū! Dėkui ir draugui, išpranašavusiam radinį.

Taip, kartais atsitinka dalykų, kurie – papasakoti – skamba lyg išmonė, nors būna grynių gryniausia teisybė.

(736) Papupinis

Vakar gavau Gabrielės laišką su priekabu:

Laba diena, Virginijau,
radinys jau kiek „paraugintas“, bet atkeliauja su šiokia tokia istorija.
Iki Pilaitėje esančio prekybos centro „Pupa“ važiavome vienu automobiliu, ten turėjome persėsti į kitą ir tęsti kelionę. Beieškodami, kaip čia įsigauti į „Pupos“ parkingą, pravažiavome batą. Netrukus sustojome ir išlipome, o aš vis dairiausi į tą pusę – tikėjausi grįžti ir nufotografuoti. Galiausiai paaiškėjo, kad ne. Nuėjome į priešingą pusę, kur netrukus radome antrąjį vairuotoją. Vis tik vos įlipus vėl pravažiavome ta pačia gatvele, tad skubiai pasinaudojau proga. Kadangi nesustojome, nuotraukos kokybė nėra tobula.

Papupys – „Pupos“ nugarinė dalis,
gegužės 17 d.

— Ačiū! Manau, kad žmogaus norai, pastangos gal net vertesni negu galutinis rezultatas.

(735) Sutrepotoji

Coll. Justė atsiuntė naują savo radinį:

Netoli Veržuvos kapinių, 2026-06-02

— Dėkui! Kuo didesni laiko tarpai tarp gaunamų radinių – tuo džiaugiau sulaukti.

P.S. Radinio įvardas – batautojos Justės (aš tik būdvardžiui suteikiau išskirtinumo ypatybę: sutrepota + ji = sutrepotoji).

(734) Hommage à Radauskas: fioletbatis

Vakar, sekmadienį (V 10), Donata atsiuntė:

Virgi, štai toks spalvotas guminukas.
Statybvietė Vilniuje, Kalvarijų g., netoli Lidlo, kur iš pradžių visai apleido, o paskui ir nugriovė tokį gražų
medinį dvarelį-ne-dvarelį.

— Dėkui! — Vieną žodį pakeičiau:

Tu nusiminęs nueini,
Tu liūdną savo žingsnį lėtini,
Naktis, galinga ir švelni,
Tau duoda [batą] fioletinį.

(733) Gegužės trečiosios mot.

Sekmadienį gavau Ričardo laišką su dviem priekabais; pirmadienį iš ryto jau ketinau viešai parodyt, ką gavęs, bet laiko pritrūkau; ir į gera tatai šįkart išėjo – dar vienas R. laiškas atkeliavo – post scriptumas:

Štai Virgi, perduodu, ką paregėjau ir paverčiau vaizdu, pasakau, kas mintiškai slystelėjo nuo mano liežuvio.

Vaiskutėlis, baltai, geltonai, mėlynai ir raudonai žydintis šiltadienis. Katalikiškasai sekmadienis. Tradiciškasai motinadienis.
Gamtiškai ir kalendoriškai, taip pat šventiškai palanki(oji) diena nusiauti / išsiauti.
Lengviausiai ir greičiausiai nusiauna moterys.
Gal josios dažniausiai ir keičia avimąsias priemones,
tai yra įkojus, tiksliau antkojus (ant kojų užmaunamas priemones – kad nebūtų šalta, kad nebūtų slidu, kad būtų saugu užlipus ant stiklo, ant gelžgalyčio).
Štai ir mano šiandienos fotoalibi / fotoliudijimas.
Trejos klasikinės avalynės poros tame pačiame Švitrigailos gatvės vidiniame didžiakiemyje.

Ričardas Šmirinėtojas

P.S. O vakarop vėl pėstinau namop tuo pačiu kiemu.
Ir – išvydau prikomplektuotą dar vieną – ketvirtą! – moteriškos avalynės porą.

— Dėkui, žmogau šmirinėjantis ir žiūrinėjantis! — Ar galima kokią nors nuomonę apie buv. savininkę susidaryt, – pagalvojau, – iš to, kad bent jau keturios poros jos batų – juodų? Gal ir ne.

(732) Dar stovintis ir jau nebe

Penktadienį, balandžio 17-ą, sulaukiau dar vieno kolekcijos papildo – ypač džiugaus, nes žmogus pirmąkart atsiuntė savo radinį:

Labas vakaras,
vaizdas įamžintas Vilniuje, Fabijoniškėse. Gal kiek simboliškai: pusiau ant šaligatvio batas – dar stovintis, o už jo ribų – guli paslikas. Siunčiu dviem rakursais.
Pagarbiai
Algirdas V.

— Ačiū, Algirdai! Viskas padarėt taip, kaip reikia.

Sveikinu, collega batautojau!

(731) Pagatvėbatis

Penktadienį vakare Karolina atsiuntė:

Sveiki, Virginijau,

tas paukščių čiulbėjimas taip traukia į mišką. Taigi šiandienos pasivaikščiojimo laimikius prikabinu, tiesa, ne iš miško. Gal ir teisingai – nėra čia ko miškus šiukšlinti.

Barsukynės gatvė, 2026.04.17

— Ačiū, Karolina! Pirmas galvon atėjęs žodis buvo pakelibatis, bet rašot, kad šalia gatvės, palei gatvę peržiemojusią šlepetę pastebėjot; todėl – pagatvėbatis (tokiu vardu radinio kolekcijoj dar nebuvo).

(730) Tikrinis panoraminis

Vidas vakar vakare atsiuntė:

Sveikas.
Žinia, kartais pasitaiko batų, kuriuos pamestiesiems priskiriame tik iš mandagumo. Šitas, man atrodo, – pamestinis tikrinis panoraminis.

Panorama, Rimi, balandžio vidurys

 

—  Dėkui! Išties tikrinis pamestinukas; batuko savininkas greičiausiai vežimėly (parduotuviniam?) sėdėjo, o mama ar tėtis į lentynas, ne į vaiko kojas žiūrėjo. Gal ir kitaip viskas atsitiko.

(729) Narbuto pasuoliniai

Šeštadienį sulaukiau ir Anitos laiško su šviežutėliu radiniu:

Sveikas, Virgi.
Kažkur Teodoro Narbuto gatvėj nelabai toli nuo Žvėryno stotelės kažkas nematomas sėdi ant suoliuko ir mėgaujasi pavasariu.
Balandžio 11 vakaras.

— Ačiū!

Po galais, kaip visokie išradimai tvirkina žmogų! – pagalvojau. Užuot tik įsivaizdavus sėdinčią batų savininkę, sukirba mintis kreiptis į DI prašant ją dar ir sukurti, vizualizuoti. Ne! Susilaikymas – dorybė.