(xxxiv) Paguodos prizas

Yr norinčių paguost; свет не без добрых людей, pasak rusų patarlės.
Štai vakar gavau Anitos laišką su priekabu:

Sveikas, Virginijau.
Va perskaičiau tokį ilgesingą paties atodūsį: „o batautojui žiema – tuščias metas...“ O štai Žvėryne jau pavasarėja, iš po žiemos Latvių gatvėj batų jau galima ir pasiraškyti. :)
Radinys – kelių dienų senumo (vasario 14), tik per visokias sumaištis pamiršau išsiųsti.

— Ačiū, Anita!
Kaip dvi poros juodųjų žvaigždžių rūškanam danguj tie pakaruokliai atrodo :)

(xxxiii) Dėl juoko: pasiguodimas

būtum pirštiniautojas, o! kiek džiaugsmo patirtum žiemą – vos ne kasdien po radinį ar daugiau;

net jei kepuriautojas būtum – irgi bent kartkartėm akys už laimikio užkliūtų;

o batautojui žiema – tuščias metas: nieko nerandu, na, nebent kai sniegas ims stipriau nykti, gal kas pasimatys
-------------------
tai, kas aukščiau,
surašiau iš ryto;
o priešpiet radau batus –
šiandien išėjusiam trečiam Literatūros ir meno numery –
Jono Meko batus, kuriuos prieš bemaž 15 metų nufotografavo Dovilė Dagienė,
kurdama fotografijų ciklą „Lietuvos kultūros veikėjų portretai“;
bet toks radinys, deja, nesiskaito

(276) Tikri lisabonbačiai

Vakar vėlai vakare gavau vėl coll. Donatos laišką iš Lisabonos, su priekabu:

Virgi, batai, net du. Šįvakar.
Kai nežaidi su Lisabonos kortele, tada tuo keltuvu-funikulierium „Gloria“ [Elevador da Glória] ir nesikeli, nes bilietas kainuoja 3,80 eur. Eini pėsčiom šalia bėgių. Daug kas taip taupo pinigus, nors tai aukštyn kokie 400 metrų. Bet pamesti batai niekam nesvarbūs, nes žmonės neturi su kuo susieti. Funikulierius – ne gatvė, nėra jo bėgių pakraščių pavadinimo.
dm

— Ačiū, Donata! (Norėjau triskart nuspaudęs Alt subaksnot 033, bet susitvardžiau.)
Ta nuotrauka – kaip koks paveikslas, coloristo drobė; įspūdinga.

(275) Baltijos jūros dovana

Justės radinys, atkeliavęs sykiu su lauktuvėm iš Turkijos:

Liepoja, 2018 XII 8

— Ačiū!
(Šviesos ir atspalvių santykis – suprantu, fizika gali paaiškint, bet gal verčiau linkt neišmanėliu ir nuolat stebėtis?)

(274) Kolekcijos papildai iš Turkijos

Pagaliau įveiktos el. pašto keltos bėdos (žr. komentarus),
ir, nors vėluodamas, siūlau ir jums pasidžiaugt
collegės batautojos Justės laimikiu:

tai va, lauktuvės iš Turkijos:

(1) 2018 XI 4, kažkur į šiaurę nuo Antalijos, kalnuose

(2) 2018 XI 4, Kemer ↓

(3) 2018 XI 5, Çamyuva

— Ačiū už lauktuves, Juste; ir atsiprašau, kad ne viskas sklandžiai ėjos.

(xxxii) Lisabonbatis

Coll. Donatos M. el. laiškas su priekabais:

Labas, Virgi, kaip tu mėgsti sakyti: susieji.
Va, pamatai batą, susieji su Gasiliūnu.

Lisabona, 2019 I 19, gatvės pavadinimas dešinėj.





















— Ačiū, Donata!
Vis pagalvoju: kaip jai ten mąstos apie Remarko Naktį Lisabonoj, kurią tikriausiai nusiskraidino kartu?

(273) ក្រុងសៀមរាប -batis

Kolekcijos papildas iš Kambodžos, atkeliavęs tą pačią dieną, kai buvo užfiksuotas, 2018 XI 30:

Virgiui batas iš Siem Reapo. Turbūt milijoną kartų pervažiuotas motorolerių.
Pakeliui į Angkor Wat.
Netoliese mačiau Lietuvos vėliavą.

 — Ačiū, Gintare. Šitas kambodžbatis priminė, ką neseniai rašiau apie raudonųjų khmerų genocidą pergyvenusiųjų dainavimo suvokimą. Nedidelis didelis tas pasaulis.

(272) Dar vietnambačių

Keliauninkės Gintarės jau penktas siuntinys –
iš didžiausios Vietnamui priklausančios salos,
kurios pavadinimą vietnamiečiai taria  [fǔ wək],
o lt.wikipedija rašo Fukuokas:

2018 XI 21, Phu Quoc sala
Nuėjau pusryčiauti – po stalu Ryžius saugo šliopkes. Bet nežinia, ar saugo, ar man atnešė... 😁😁

— Ačiū, Gintare!
Pagalvojau: vietnamiečiai katinams vardus tikriausiai pagal spalvą irgi duoda, bet šiuo atveju juokingai sutampa nevietnamietiškas spalvos pavadinimas ir nevietnamietiškas vieno iš maisto produktų pavadinimas.

(271) Pietų Kinijos jūros dovana

Laukiau tikėjaus jūrbačio iš Vietnamo – ir sulaukiau:

Nha Trango paplūdimys, 2018 XI 17
Sako, kai kam jūra iki kelių, bet čia panašiau – iki pažastų. Na, jei iki kelių, tai batai nekrenta dažniausiai, jei iki pažastų, tai jau turėtų kristi :)))

— Ačiū, Gintare!

(270) Aukobatis iš Vietnamo

Kai atkeliavo pirmasis Gintarės radinys Vietname (vos nuvykusi tas basutes pastebėjo), ėmiau puoselėt viltį, kad ir daugiau bus. Štai dar vienas:

Huê, 2018 XI 9.
Panašu, kad drakonas ką nors prarijo ir vieną batą išspjovė.

Taip, drakonas stuburinių mėsa minta – ne banginis, kuriam gana planktono ir bestuburių; tikėtis, kad tą nelaimėlį po trijų dienų išspjaus kaip pranašą Joną – gyvą sveiką su vienu batu – vargu ar beverta :)

 












— Dar kartą: ačiū, Gintare!