(379) Islandbatis

Džiugiai pranešu: batautojai jau pasiekė ir šiauriausią pasaulio sostinę:

Sveikas, Virgi.
Pasirodo, esama batų, panašių į kai kuriuos žmones. Ne kiekvieną vilioja kokio nors vienintelio statusas. Pavyzdžiui, vienintelio Islandijoje pamesto bato garbė. Gal todėl šitas taip kukliai pasislėpęs. Bet, žinia, geram batautojui...

2020.08.01
Reikjavikas, Njarðargata ir Smáragata sankryža
Islandinis nevilnonis nekerpinis

Su geriausiais – Vidas

Pavymui atkeliavo patikslinimas:

Pamiršau pridurti, kad ieškoti to kukliojo krokso reikia prie tos labiausiai dėmėtos šaligatvio plytos.
Tad sėkmės!
V.

— Nuoširdžiausiai ačiū, Vidai!
Erelio (arba prozininko) akis :)

P.S. Piečiausią pasaulio sostinę turinčioj Naujojoj Zelandijoj batautojų irgi būta (radiniai čia, čia ir čia), tik Wellingtone nieko nerasta.

P.P.S. Ėmė ir kilo dar va toks klausimas: o kame slepias šitas islandbatis? Ligustrum vulgare – paprastasis ligustras, gyvatvorių karalius, kaip vienur parašyta. Dėkui coll. Augustinui, entuziastingai padėjusiam ieškot atsakymo.

(378) Vilniaus ir Londono kabikai ir tupikai

Šie du kabantys radiniai atkeliavo viens paskui kitą. Ričardo Š. laiškas pirmesnis, bet nespėjau įkelt kolekcijon, išvažiavau pasidžiaugt paskutinėm atostogų dienom. Po poros dienų atėjo kitas – iš nepažįstamo žmogaus, pirmąkart atsiuntusio radinį kolekcijai. Pasižiūrėjau – na ir sutapimas! Abiejose nuotraukose dar ir po tupiką šalia kabikų. Tad ir tebūnie abu radiniai tam pačiam įraše.

Nusipelniusysis Batautojau!
Taip, 2020-ųjų liepos šešioliktąją dar tebekabojo!
Mano bendrakeleivis (hė, juk pėstieji taip pat yra keleiviai) Nojus Šileika pirmasai pastebėjo šiuosius dangaus objektus. Ir perspėjo mane.
Štai ir nufotografuota. Raugyklos gatvėje, rankos mostu nuo Vilniaus miesto Krišnos sąmonės religinės bendruomenės būstinės.
Nelinkęs tikėti, kad tai vaišnarų kokios nors sporto šakos ar garbinimo ritualo „pasėka“. Tačiau ką, oi, ką galime žinoti. Sakoma, šventieji puodų nelipdo. O gal šventieji futbolą žaidžia, gal net regbį?
Žinokime, kad nežinome. Tikėkime.
Chi chi.
Ričardas Strykt Pastrykt

— Dėkui, Ričardai. Ir atvaizdas, ir istorija – liuks, bet radinys vis dėlto priskirtinas Nojui Š. – prašyčiau perduot padėką ir sveikinimą jaunajam batautojui su palinkėjimu ganant akis po dangų ir po žemę niekada nebeprašokt vienišų batų.

Kitas radinys dangaus fone atkeliavo iš Didžiosios Britanijos, Rima T. atsiuntė:

Laba diena, Virginijau,
neseniai atradau Jūsų blogą apie šį bei tą. Labai džiaugiuosi, ilgam turėsiu įdomaus skaitymo.
Siunčiu batų iš šiaurės Londono. Fotografuota liepos 28 d., bet jie ten kybo jau senokai.

— Nuoširdžiai ačiū, Rima! Ir sveikinu tapus batautoja.

(377) Dar vienas pakelėbatis

Kai jau sekas – tai sekas: ką tik įkėliau du batu iš Latvijos, žiū – vėl laiškas su priekabais atkeliavo. Karolinos:

Laba diena, Virginijau,
tęsiame akciją „Pamatei batą – stabdyk automobilį“. Šį kartą atlikome komandinį darbą – aš stabdžiau automobilį, sesė šoko bato fotografuoti. Tas déjà vu jausmas. Vėlgi tikiuosi, kad batas neiliustruoja liūdnos istorijos.
2020-07-28, Galvės gatvėje, kažkur šalia Kirtimų rajono ir viaduko.

— Labai ačiū, Karolina ir Gabriele!
(Dingtelėjo: o jei pro šalį važiuoja policija, sustoja ir klausia: kodėl sustojot? Ir išgirsta atsakymą: va tą batą nufotografuot norim, bataujam. – Kaip reaguotų?)

(376) Radiniai Latvijoj

Ech, geras gyvenimas! Sėdi sau 30 km už Vilniaus, žiūri į pradedančius nokt alyvinius obuolius, geri ryto kavą, o tau el. keliu atkeliauja batautojų radiniai; kaip kad šįryt:

Sveikas, Virginijau.
Savaitę atostogaudamas Latvijoje, užtikau batautojiškų eksponatų. Vieną – Liepojoje, kitą – prie Durbės ežero. Siunčiu.
Linkėjimai iš Šiaulių!
Vigmantas



Liepoja, Šiaurinis fortas, 2020-07-14 →



↓ Durbės ežero fone,
2020-07-17 ↓

— Nuoširdžiausiai ačiū, Vigmantai!
O aš tik pačiam palatvijy, Ilzenberge, praeitą savaitę tebuvau, kirst sienos, einančios Ilgio ežero viduriu, nesiryžau; pagalvojau: iki Latvijos nuplaukčiau, o iki kranto – jau ir kaži :)

(375) Naujaakmeniškis paleibetoniškis

Dar vienas Anitos radinys:

Sveikas, Virginijau.
Tikiuosi, tikrai sveikas.
Na va, moralas: tokius dalykus iškart reik daryt, paskui iš galvos išgaruoja.
Taigi, dvi dienas pasikultūrinom Akmenės rajone, Daukantą aplankėm ir Lazdynų Pelėdą, Kamanų pelkėj pabuvojom...
o „magaryčių“ – batas.

Naujoji Akmenė, V. Kudirkos g.
Liepos 18

— Dėkui, Anita! Nelabai į Daukanto ar Lazdynų Pelėdos apavą panašu, tai, matyt, kokį šiuolaikinį N. Akmenės literatą įkvėpimas ištiko – ir šoko bėgt namo popierio beigi paišelio ieškoti :)

(374) Pievinis pagelžkelinis

Išties džiugu gaut pirmą žmogaus radinį:

Sveikas,
batas, rastas liepos 7 d. Savanorių pr. pievoje prie nevažiuojamų geležinkelio bėgių. Palei juos su bendradarbiais kartais vaikštom po pietų. Ten matydavau ir daugiau batų, bet tik dabar nufotografavau 🙂.


— Dėkui, Egle, ir sveikinu tapus tikrąja batautoja! Tikiuos, dabar pamačiusiu kur besimėtantį batą visada ir nufotografuosi, ir atsiųsi kolekcijon – kaip kad dera rimtai į juokus žiūrinčiam žmogui :)

(373) Perūnbačiai

Coll. Justė radusi įamžino:

Vienas užvažiavimas į Perūno telmologinį draustinį – 3 laimikiai, na, gal ir du, kai batai pora :)
2020 m. liepos 12 d.

         — Dėkui, Juste!
         Batai, man atrodo, tikrai ne pora, tad laimikiai – trys.
         Ta kaukolė, panašu, ne batus avėjusiojo? Stirnos?

(372) Pakelėbačiai

Ką tik atkeliavo Karolinos laiškas su nauju radiniu:

Sveiki, Virginijau,
na ir sekasi man. Ką tik dėl batų stabdžiau automobilį, šiandien - dviratį.
Na, o šių batų istorija turbūt paprasta. Greičiausiai kažkas Decathlon parduotuvėje įsigijo naujus, o šiuos paliko, kad Jūsų kolekciją galėčiau papildyti.

Vikingų gatvė.
Liepos 1-osios rytas.

— Dėkui, Karolina!
Taip, kai sekasi – tai sekasi, o kai ne – ... :)

(371) Pakelėbatis

Karolina jau spėjo pabataut ir Šiaurės Lietuvoj:

Labas vakaras, Virginijau,
dažniausiai batus randu prie konteinerių arba vandens telkinių, o štai šis 2020-06-28 gulėjo (tikėtina, ir tebeguli) Via Baltica kelkraštyje maždaug 4–5 kilometrai pravažiavus Pasvalį (Latvijos link). Sunku nuspėti, kaip jis ten atsidūrė, tikėkimės, tai nėra bloga istorija.
Na, o man pirmą kartą teko stoti kelkraštyje su avarinėmis šviesomis tam, kad nufotografuočiau Batą...

— Dėkui, Karolina, už radinį iš, galima sakyt, gimtojo rajono! (Keleivio vietoj sėdėdamas esu irgi pastebėjęs kelis batus kelkrašty, bet niekad nedrįsau prašyt, kad stabdytų mašiną.)

(370) Popož(i)eminiai antžeminiai vasariniai

Anita atsintė radinį – trijų Morkūnų kelektyvinį, irgi su įrašo pavadinimu, kurį išsamiai paaiškino:

Sveikas, Virginijau.
Puikiai suprantu, kaip klaikiai atrodo toks pavadinimas, tad štai iškart ir paaiškinimas:

Popož(i)eminiai nereiškia, kad batai buvo rasti požemyje po kitu požemiu, akivaizdu, kad ir ne iš po žiemos. Tad antžeminiai ir vasariniai. Užtat buvo rasti iškart po pož(i)eminių skaitymų, taigi – popož(i)eminiai.
Kadangi Kybartai pasitiko liūtimi su žaibais ir griausmais, skubėjom lįsti po požemio stogu, ne batų dairytis rūpėjo. Radom jau po skaitymų ir po lietaus. Gal kas nusispyrė ir basomis nušlepsėjo per šlapią žolę?

Toks bendras radinys. Vidas pirmas pamatė. Gabrielė pirma sušuko: „Ooo!“ Na, o man po kaklu kadaravo fotoaparatas. :)
2020 birželio 27, pavakarys, Kybartai, šalia rūsio, kuriame vyko Pož(i)eminiai skaitymai.
Prisisotinus literatūros va kiek pati tau prirašiau. :)



— Dėkui visiem trim! O daug prirašiusiai – dėkui + ačiū :)