(564) Miniukas

[kelioms dienoms buvau atsijungęs nuo batautojų džiaugsmų, atsiprašau] — X 29 vakare Karolina atsiuntė (radinio pavadinimas radėjos):

Sveiki, Virginijau,
šiandien radau pačios neįdomiausios kategorijos batą. Na, tokį, kurį radęs iškart žinai, kaip jis buvo pamestas.
Beje, eidama Vingio parku, nusukau nuo tako link upės ir atradau vietą, kurioje niekada nesu buvusi, nors Vingio parke nuolat lankausi visą savo gyvenimą. Eidama paupio takeliu dairiausi dar kokio bato, bet radau tik termosą.

Kadangi termosas NĖRA batas, pakėliau ir nunešiau iki artimiausios šiukšlių dėžės. Batą būčiau palikusi. :)

— Ačiū, Karolina! Gal toks teiginys ir klaidingas, bet kartkartėm išnyra: dažniau randi tai, ko neieškai, negu tai, ko ieškai; arba: prieš rasdamas tai, ko ieškai, randi bent kelis dalykus, kurių neieškojai; tai vis ãtmainos įsitikinimo, kad tiesiausias kelias per aplinkui. Dėl termoso – ir aš greičiausiai taip būčiau pasielgęs, jei šiukšlių dėžė būtų buvusi ne per toliausiai. Beje, apie tai (palikt/paimt) esam svarstę su Ieva.

(563) Sumenintas conversbatis

Vakar vakare batautoją emeritą pradžiugino Karolinos laiškas; aišku, ir kolekcijos papildas:

Sveiki, Virginijau,
pietaujame šiandien su kolege ir ji klausia:
– Ar šiandien namo važiuosi?
– Namo, bet iki Lidl pavežti galiu, nes man dar reikia nueiti pasivaikščioti, bato nufotografuoti, kurį mačiau atvažiuodama į darbą.
Kolegė suklūsta:
– Bato?
– Pala, aš tau dar nepasakojau apie batautoją?
– Na, girdėjau kažką apie batus.

Taigi važiuoju namo, sustoju Rasų g. Lidl aikštelėje ir išeinu kelis šimtus metrų iki Gedimino miesto mokyklos bato fotografuoti. Kadangi batas vaikiškas ir prie mokyklos, visai lengvai susikuriu vaizdą, kaip buvo pamestas.
Na, o didžioji dalis pietų pertraukos praėjo su pasakojimais apie batavimą bei dar vienas žmogus sužinojo, kas tai yra.

— Nuoširdžiausiai ačiū, Karolina! Ypač už tokį gyvą pasakojimą. Ir batavimo idėjos sklaidą.

(562) Kanadbačiai byra

Bathurst street, 2023-10-10

Gabrielės torontbačiai pabiro ir tebebyra (vakar vakare gautieji):

Laba diena,
Radiniai kaupiasi, bet kažkodėl nukeliauti iki el. pašto jiems užtrunka. Bandysiu prisiminti gatves, datas atsekti padeda telefonas. Verta pastebėti, kad nemažą dalį batų tenka atmesti – žmonės čia prie namų palieka įvairius daiktus (t.p. ir batus) kitiems pasiimti, tad jie į kolekciją netinka. Taip pat kai kur matosi gatvės pavadinimas, tad gal atrodo, kad batai yra kitoje gatvėje nei nurodžiau, bet čia pavadinimų lentos šiek tiek klaidina.

[Toronto gatves ir datas, pagalvojau, juk galima pateikt kaip

nuotraukų pavadinimus – nereiks rodyklyčių]

University avenue, 2023-10-13

Bloor street West, 2023-10-15

Bathurst street, 2023-10-15

Spadina avenue, 2023-10-18
(deja, dėl gatvės nesu tikra)

Dupont street, 2023-10-19

          

— Ačiū, Gabriele, už tokį solidų batautojų radinių kolekcijos papildymą!

(561) Tiltbačiai

Šis radinys atkeliavo prieš porą dienų (kolekcijon įdedu tik šiandien, nes užtrukau betvarkydamas atvaizdus iš Kretos, tarp kurių buvo ir skirtų ne tik batautojai Donatai):

Virgi, štai. Šįryt ant Baltojo tilto. Ėjau vėluodama, bet per keletą metų susiformavęs sąlyginis refleksas (pamatei batus, fotkink!) suveikė.
Tiesa, o kur man žadėtos Kretos durys?[*]

Gero savaitgalio –

Donata

— Dėkui, Donata! Durinė dovana-padėka jau iškeliavo Tavęs link.

[* Donata ne tik batauja, – dar duriauja ir langauja; štai vienos [dovaninės] durys, užfiksuotos X 15 kaime, kuris vadinas Μαργαρίτες, lietuviškai būtų – Saulutės, Saulučių kaimas(puslapy Flowers of Crete radau, kad ten endeminės, lietuviškai sakant, vietinės – Bellis longifolia)]

(560) BB [Biržų botai]

Karolina M. beveik prieš savaitę (X 14) persiuntė:

Sveiki, Virginijau,
pastaruoju metu pati nerandu batų, todėl atlieku tarpininko vaidmenį. Draugė Rasuolė atsiuntė radinį jūsų gimtinėje, netoli Širvėnos ežero.

— Ačiū, Karolina; l. ačiū, Rasuole! Atsiprašau, kad radinio kelias kolekcijon užtruko (savaitę praleidau ne Lietuvoj).

Nesvarbu, bet patikslinsiu: Biržai – ne gimtinė, ten gyvenau nuo 10 iki 18 metų, kol baigiau mokyklą; gimtinė – Pasvalio rajone, Raudonpamūšis, pakeitęs giminę.

(559) Kanadbačiai pabiro

Vakar vakarop atkeliavo Gabrielės laiškas (laiko juostų skirtumas kreipinį nulėmė):

Labas rytas,
atsakant į įrašą – ne, tikrai radinys ne vienintelis.
Panašu, kad batų čia kaip grybų po lietaus.

Pora [→] ir rausva basutė [↓]:
Queen Street West, Toronto (10-05),

    vienas batas [↓]: Palmerston Avenue, Toronto (10-08).

Po valandos dar atkeliavo:

Iš karto pridedu dar vieną [↓].

Bathurst Street, Toronto (10-08).

— Puiku! Dėkui. Atsimenu, kaip visa Australija buvo išbatauta; toks pat likimas, neabejoju, ištiks ir Kanadą.

(558) Dar viena metonimija, šįkart – iš Kanados

Vakar garsios batautojų šeimos narė Gabrielė M. atsiuntė:

Labas rytas,
jau seniai nieko neradau, bet užteko nusileisti Toronte – net neišėjus iš oro uosto pirmasis radinys. Kadangi nesu tikra, ar ten galima fotografuoti, nuotrauka padaryta skubiai ir pusiau slapta.

Toronto Lester B. Pearson oro uosto dokumentų patikros patalpos.

— Dėkui, kad prisimenat!

Pirmas radinys, bet gal bus ne vienintelis? – Kanadą įsivaizduoju esant didelę.

(557) Čiurlionio pradinukas

Dažniausiai skelbdamas nukerpu laiško pačią pabaigą, nes pristatomajam sakiny siuntėjo vardas paminimas; kartais du laišku sujungiu (antram kas nors patikslinama); šįkart tebūnie visi trys:

Sveikas, Virgi.
Štai kaip kartais pravartu eiti kur nors per aplink.
Rastas pačioj Čiurlionio gatvės pradžioj, tai ir užvardas toks.

Su šiltais rudeniškais,
Anita
--------------------------------------------
P.S.
Rugsėjo 29, pavakarys
--------------------------------------------
P.P.S.
Na, ne pačioj pačioj pradžioj, bet beveik.

— Dėkui, Anita! Pamatęs šitą radinį, prisiminiau Tavo pasakojimą (kaip komentarą) apie Londono metro pamestą batuką. Na, šitas ne kūdikio, jei pametė, tai tikrai ne vežimėly sėdėdamas ir kojom makaruodamas; prie perėjos su šviesoforu, pagal dydį – gal ir  pradinuko ar pradinukės, o gal jau kokio penktoko ar penktokės; neįsivaizduoju, kokia situacija galėjo susiklostyt, kad nusmuktų nuo kojos; kad ~10-metis su vienu likusiu ant kojos taip eitų ir nueitų.

(556) Lūšių batmedžiai

Karolina sekmadienį atsiuntė:

Sveiki, Virginijau,
šį savaitgalį buvau valčių žygyje Ignalinos rajone. Stoviu su kitais dalyviais, laukiu starto ir staiga akis užkliūna už medyje kabančių batų. Po keleto minučių – jau kitame matau: dar yra! Ir dar! Visų, regis, net ir neužfiksavau.
Dėl lapų gausos trūksta aiškumo, bet gyvai atrodė gana įspūdingai.

Lūšių ežero pakrantė
2023.09.16

— Dėkui! Pagalvojau: Lūšiai – iš lūšies, tai ir batai ne ant žemės, o medžiuos, kur ir min. žvėris mėgsta būt įlipęs.

(li) Du pasakojimu, kaip pametamas apavas

— radę vis spėliojam, kaip batas buvo pamestas; štai pora istorijų, kaip tai atsitinka.

1

Vytauto Kubiliaus, būsimo prof. habil. dr., pasipasakota laiškely žmonai Janinai, ką tik pagimdžiusiai sūnų, kuris bus vardu Andrius, abu dar ligoninėj; rašyta 1956 XII 12, pradžia:

Janiok!

Aš jau Tavęs pasiilgau ir to Kubiliuko. Graužiuosi, kad vakar neatėjau. Gal Tu valgyti nebeturėjai? Nežinau, kaip tas vyrukas laikosi? Ar jau valgo? Kaip pienas? Ar miegi?

Mes tai vykdom sąžiningai Tavo paliepimus. Aš nusimečiau gerąjį paltą, kuris sveria 10 kg, lakstau su prastu – šitaip daug lengviau. Vakar buvo sąmojingas atsitikimas. Lėkiau skersai gatvę, skubindamas nuo mašinos, ir nukrito kaliošas. Jį ir pervažiavo mašina, bet nieko neatsitiko. Šiandien buvau namų valdyboj (vėl teka vanduo pagal duris) ir išeidamas žiūriu – ant laiptų kaliošas – tai mano paliktas. (Lauksiu atsakymo: laiškai, novelės, sud. Janina Žėkaitė, 2006, p. 275–276)

2

Liudviko Jakimavičiaus papasakota istorija (veiksmo vieta – Mielitilčio kaimas, šeši km iki sienos su Gudija, laikas – XXI amžiaus pradžia):

Už miško gyvena toks Eugenijus – buvęs apylinkės elektrikas, dabar jau gal penketą metų pensininkas. Kai per perkūniją dingdavo elektra, pažadėjęs tuoj pat ateiti ir sutvarkyti išmuštus pastotės saugiklius, pasirodydavo tik trečią dieną. Nepuoli priekaištauti (kurgi ne – kitą kartą išvis neateis), dar privalai sodinti užstalėn. Tiesiog nereikia net kviesti – pats atsisėda ir laukia, kol pastatysi puslitrį. Kartą po vienos tokios užstalės grįždamas namo mišku „po tiesumui“ pametė guminį pusbatį. Teiravosi kitą dieną, ar ne pas mus palikęs, ar miške nematę. Tik po kelių savaičių atrado. („Valstybė kaip nebereikalingų prieglauda“, Vamzdis: rašinėliai, 2010, p. 97–98)

— šįryt pakeliui į darbą Antakalnio gatvėj netoli kavinės „Trys pušelės“ radau kepurę su snapeliu – gal kokio paspirtukininko ar dviratininko? vėjas nupūtė? Balažin. Pirštinių tai dažnai tam tikru laiku gali pamatyt, kepurių – daug rečiau. / P.S. Po darbo, apie penkias, vėl ėjau pro tą vietą – kepurės nebebuvo.