(lviii) Iš namų pabėgęs apavas

Vidas ir Anita (kartais) batauja žiūrėdami futbolą,

o Karolina (pirmąkart?) – naršydama facebooke:

Sveiki, Virginijau,

šį kartą radinys mano, bet ne mano. Kažkas pasidalino facebooke apie Darbininkų gatvės laiptinėje pabėgusią šlepetę. Na, jeigu žmogus nežino, ką reikia daryti radus apavą, aš tą padarysiu už jį.

2024.07.13

Naujininkai

— Dėkui, Karolina, už printscreeną! (Tikėkimės, autoriaus teisių nepažeidžiam; juk jokios naudos sau nesiekiam.)

Pagalvojau: o kaip tą pabėgusią iš namų šlepetę užfiksavusiam žmogui pranešti, kad tatai vadinasi batavimas, o kas užfiksavo – batautojas? Bent jau šypsnį tokia žinia pažadintų.

Šįryt (VII 16) dar vienas Karolinos radinys iš ibidem atkeliavo:

         Sveiki, Virginijau,
         dar vieną „feisbukinį“ radau. Šį kartą Žvėrynas, Kęstučio gatvė.

         Tėvukai ir gyvai galėjo rasti.
         Įkelta vakar – 15 d.

— Ačiū! Bet vis dėlto, kai pagalvoji, tai panašiau į meilės romanų skaitymą, užuot pačiam tą jausmą patyrus :)

(613) Rygos aukštakulniai

Penktadienį (VII 12) gavau kolegės Gražinos laišką:

Šiandien apie 15 val. ėjome su Rimu Rygos senamiesčio grindiniu ir aš sakau jam: na, su aukštakulniais būtų nekažkas čia eiti. O jis sako: žiūrėk, ir rodo į porą numestų kampe aukštakulnių. Gražių🥰

Linkėjimai!

— Dėkui, Gražina, už kolekcijos papildą! Bet radinio „autorium“ (prie žymos) nurodžiau Rimą, nes juk jis pastebėjo = rado; tad ir jam: ačiū!

Kodėl su šitais kad ir gražiais batais atsisveikinta – lyg ir aišku: to, kur pavirtęs, padas atsiknojo.

Tikiuos, šis siuntinys su pastebėtais besimėtančiais batais – ne paskutinis :)

(612) Saločbačiukas

Ką tik Karolina persiuntė:

Sveiki, Virginijau,

šį kartą linkėjimai skrenda iš Lietuvos pakraščio Saločių nuo Batautojos Rasuolės.

Vakar, liepos 7.

— Dėkui abiem!

Rasuolei, aišku, labiau :)

P.S. Jei kam smalsu būtų paskaitinėt (ir pažiūrinėt) apie Saločius, galima mano tinklarašty:

locus memoriae, arba Saločiai, i

locus memoriae, arba Saločiai, ii

(611) Išdidusis

Dainius M. savo radinį Nemenčinės plente atsiuntė.

laikas:

2024 VII 4

vieta:

„tarp mano namo ir lidl“

[štai šito Lidlo]

— Ačiū, Dainiau, už kolekcijos papildą! Toks išdidus pasirodė ant pakilumos stovėdamas, tai taip ir pavadinau.

Priedurai (2024 X 25) Prieš tris dienas gavau Eglės, Dainiaus draugės, laišką, pavadintą „Batas pražydo“; iškart atpažinau: taigi čia tas pats, kurį Dainius atsiuntė liepos pradžioj, tik kažkas į jį viržių pasodino! [žr. apačioj kairėj]

O vakar pats Dainius atsiuntė vaizdą, kuriame jau visa šeimyna – jau trys batai, į kuriuos pasodinta viržių. [žr. apačioj dešinėj]

— Dėkui abiem! Pagalvojau: gal tai susiję su artėjančiom Vėlinėm? Kažkas daug viržių vazonėliuos prisipirko per kokią nors akciją; suprato: tiek į kapines nėr prasmės vežt; kur dėt? – ogi įsodinkim bent vieną į tą batą ant kalvelės prie Lidlo; patiko – dar į du batu įsodino ir padėjo šalia pirmojo. Nors gal viskas paprasčiau: Nemenčinės plento gyventojams grožis patinka – išties tie trys žydintys batai ant kalvelės džiugina akį (nors vienas ir nuvirtęs).

(lvii) Futbolbačiai

Vakar vakare atkeliavo futbolo žiūrovų laiškas su priekabu:

Sveikas, Virgi.

Na, neįmanoma atsispirt pagundai. Kokios rungtynės, matyti ekrano kampe. Liepos 2.

Bendras siuntinukas nuo Vido ir Anitos

— Dėkui abiem! Vos pamatęs šitą vaizdą, iškart prisiminiau Vido atsiųstas vengierkas; anas rungtynes žiūrėjau, o šitų – ne; ir tada olandai žaidė, irgi buvo aštuntfinalis; bet pralošė čekams 2:0. (Keistai atrodo mėlynas olandas.)

(610) Ragbatis+ ir ragpadis

Coll. Rūta ką tik atsiuntė:

Rasta vaikštinėjant Kolkos rago (Latvija) pakrantėje 2024.06.30.

— Dėkui! Įspūdingas vaizdas.

O tą + pridėjau, nes dar ir vidpadis (vargu ar to bato) prieky matyti.

Neilgai trukus atkeliavo ir Aliaus, collegės vyro, radinys ten pat.

— Irgi: Dėkui! 

(609) Sėliškas vidpadis

Prieš savaitę, 2024 VI 20 iš ryto, teko būt prie ir ant Juodonių piliakalnio. Stabtelėjusiems papėdėj Vykintas Vaitkevičius papasakojo apie sėlius, šį tą iš piliakalnio archeologinių tyrimų istorijos; kai užkopėm į viršų, pratęsė pasakojimą apie patį piliakalnį. — Gasiliūnas toks padaras, kurs nelabai mėgsta būt būry. Mieliau iš šono žiūri ir klausos. Ir kai buvom piliakalnio aikštelėj vis atstu nuo daugumos laikiaus, aplinkui dairiaus. Besidairant akys ir užkliuvo už vidpadžio, gulėjusio vakarinio šlaito viršuj (nufotografavau iš coll. Loretos M. pasiskolinęs išmanųjį telefoną [ačiū!]; kad vaizdas būtų „geresnis“, teko šiek tiek nusileist šlaitu). O netrukus visi apžiūrėjom tam vakariniam šlaite, žemėliau negi vidpadis, esantį didžiulį akmenį. Vykintas apie jį papasakojo ir iš Vaižganto (visai netoli, Malaišiuos, gimusio) Pragiedrulių pacitavo. Vos pamatęs knygą, iškart atpažinau: tai 1989-ų leidimas, kurio dailininkas – aa. Romas Orantas. Turiu savo bibliotekoj būtent šitą. Pacitavo iš antros dalies, „Vaduvų krašto“, gabaliuko „Lietuvos Žodis“. Sūnaus Sauliaus paklausta, ar kada buvusi piliakalny, Iešmantienė „pasidavė sūnaus provokacijai ir ėmė liežuviu it miliniu klebetuoti, gal ne tiek Sauliui, kiek savo atminimams:

– Buvau, kur būsiu nebuvus, nors tai nebe mūsų dalis. Tai buvo seniai, kai jauna dar tebebuvau, kai visa, kas baisu, į save traukė. Dabar ko gi aš ten bevaikščiosiu? Galvos paguldytų? Dievai jo nematai! Nerami tai vieta ne tiktai vidudienį ar vidunaktį. Ten juda, ten stuksi. Ten uola [tas akmuo] iš šono balon [iki šiol vakarinėj papėdėj šlapynė] kiek jau amžių griūva ir vis neišgriūva. It koks kamštis. Mūsų jaunimas jau nebe kartą mėgino ją pakasti ir žemyn nuritinti. Tik nieko nepadarė. Esama kietai užkeiktos. Ir tasai ją tenuritins, kurs įspės – Žodį. Šito Žodžio patys lietuviai nebežino. Jį bežino kaimynai. Tik pavydėdami nepasako lietuviams. Nes kad pasakytų ar patys lietuviai susiprastų, atsivertų Piliakalnis, atsidarytų dabar ta uola užristos durys, pasirodytų – Nauja Valstybė, kur visi miega, žmonės ir kareiviai, kur visi Lietuvos ginklai ir turtai.“ (p. 468) — Čia ir įbeskim STOP.

(lvi) Laikinieji stogbačiai ir batai kaip pro memoria

Jau senokai, beveik prieš savaitę (VI 19 vakare) gavau štai šį laišką su dviem prikabintais vaizdais:

Laba diena, pagaliau pasisekė subatauti keistą radinį Cėsyje, Palasta gatvėje, birželio 18 d. Batai aiškiai pasidėti ant mašiniuko krašto, ne pasimetėliai, tai net nežinau, ar telpa į batavimo trofėjų apibrėžtis. O antroje nuotraukoje batai prie lentelės su įvardintais 1941 metais iš to paties Cėsio yra metonimija, subtilus paminklas žmonėms, kurių mieste vėliau nebeliko. Nufotografavau su mintim, kad kartais batai gali ne mažiau už skulptūras pasakyti.

Su gerais linkėjimais – VilmaB

— Dėkui, Vilma! Batautojų trofėjo apibrėžtį galima apeiti pasitelkus kitokią kolekcijos įrašo numeraciją :)

Tie batai Cėsy atsirado 2022-ų vasarą. Ir, kaip suprantu, jų galima rast keliose vietose.

(608) Pakelibatis žemaitiškas

Šiandien gavau Karolinos laišką:

Sveiki, Virginijau,
važiavome vakar iš Latvijos į Vilnių ir artėjant nuo Naujosios Akmenės link Šiaulių pastebėjau radinį. Du ekipažo nariai greitai suprato, kodėl reikia apsisukti ir grįžti, kitiems dviem teko aiškintis. Štai dvi medikės sužinojo apie batavimo ligą.
Beje, įdomu tai, kad aplink dar mėtėsi trys kojinės. Pasidairiau antro bato, bet nemačiau. Kaip visada, radinys, paliekantis kažkokią intrigą. Kodėl TRYS kojinės?

Linkėjimai nuo viso ekipažo,
Karolina

– Dėkui Pačiai už radinį, o visam ekipažui – už linkėjimus! — Kodėl trys kojinės? Neporinių arealas; batas juk irgi vienas.

P.S. Pakoregavau savo pakelibačio įvardą, patikslinau: aukštaitiškas.

(607) Milanbatis ir medbačiai

Vakar gavau coll. Ievos laišką:

Labas, Virgi,
siunčiu jums batų. Milane [V 14] pastebėjau šį sportbatį Via Cappuccini (gaila, kampas estetiškesnei fotografijai nebuvo palankus). Kita vertus, žiūrinčiųjų į šį ne itin patraukliai užfiksuotą eksponatą vaizduotę galbūt galėčiau sužadint pasakydama, kad, visgi, vieta, kurioje batas atrastas – buvo ne tokia jau ir neįdomi. Visai greta esti kiemas, kuriame ganosi flamingai. Už tvoros esančių tankių krūmų juos galima įžiūrėti žirgliojančius po sodą su fontanais. Man rodos, jie ten ir gyvena, esu juos ten pat mačius ir rudenį.

 

Kita batų pora iš tiesų yra skola. Pamiršau, jog fiksavau juos šį ankstyvą pavasarį [IV 6] nuo Karoliniškių draustinio skardžio šlaito, kur atsiveria panorama link Panerių ir kitapus upės esančio Vingio parko stadiono.

Gražios dienos,
retkarčiais batautoja Ieva

— Dėkui, Milano gerbėja!

Šitas milanbatis jau antras.

Pirmasis – čia.