(102) Štai tikriausias calceamentum silvestris

Ech, vis dėlto miške ką nors subataut smagiausia.
Verkių miškas, balandžio 14.

— Ačiū, Vika. Ir Tave su pavasariu!

(xxii) Sveikinu

Su tarptautine batautojų diena (kurią įsteigiau pernai)!
Dėkoju visiems, turintiems akis, ėmusias pastebėt batus, su kuriais atsisveikino jų šeimininkai. O ypač tiems, kurie dar ir fotoaparatų ar mob. telefonų nepatingėjo išsitraukt ir tuos našlaičius įamžinti. O įamžinę tinklaraštin pasiūlyti.
Per šiuos metus kas įvyko? (a) atsisakiau batavimo laisvę varžiusio pavadinimo „Miškinis apavas“; (b) kalbininkai jau atkreipė dėmesį į naujažodį batauti. Visai nemažai.
Ir už tai ačiū jums, kolegos ir kolegės batautojai:)

(101) Lankant apleistus namus: Pavasario 19

Kai esi deklaravęs dekadentinę savo pomėgių prigimtį, tai tikies būti suprastas pasakydamas:
– Na kas, pamatęs tokius laiptus, gali atsispirt pagundai  palipėt link kito apleisto namo? – Tik ne aš.
Visai įspūdingas dviaukštis statinys; kokios keturios šeimos galėjo gyvent. Ir net gražus buvęs, sprendžiant iš likusios apdailos elementų.

Dabar jau viskas supuvę, pirmam aukšte, be kita ko, prisandėliuota visokių automobilinių dalių, mėtos anatomijos vaizdinės priemonės.
Antram aukšte, regis, šiąžiem buvo prisiglaudęs benamis.



Ne tik batautojo dėmesį patraukusi vieta – užrašas ant vienos sienos vos ne iš Neoplatono Dialogų. :)

Batų? – O kaipgi namai be batų!

Ir net savą šiukšlyną turėjęs namas:)

P.S. LKI kaupiamame naujažodžių duomenyne jau užfiksuotas ir batautojas, -a, ir batauti; ką gi, dar per sprindį tikslo (LKŽ) link. O du radiniai (jūrbatis ir naktibačiai) net buvo panaudoti kaip pranešimo iliustracijos (žr. 27 puslapį).

(100) Lankant apleistus namus: Vasaros 6

Sūnaus radinys priminė nebaigtą darbą: praeitą trečiadienį buvau išėjęs pasivaikščiot po Antakalnį, pabatavau ten, kur anksčiau nebuvau mėginęs, tik ketinęs, o paskelbt ir nepaskelbiau.
Vieną įrašą esu pavadinęs „Nėra dūmų be ugnies, nėra namų be batų“. Patikslinant: nėra apleistų namų, kuriuose batautojas negalėtų rast to, kas jį domina. (Apleistis, nyksmas juk gali turėt tiek pat prasmės ar grožio kiek ir radimasis, pradžia; aišku, ne visiems priimtino; gal net daugiau, nes dar primena egzistuojant laiką. Tiek to, gana tų digresijų.)

Kas yra Vasaros 5, aiškint nereikia; o aš ėmiau ir aplankiau kitapus gatvės esantį namą, kurio greit nebeliks.

Du radiniai lauke: dešinysis – ant tako netoli gatvės, kairysis – kieme.

O kiti – jau viduj.

Per seni, kad būtų galima tikėtis porų.

(99) Radinys pakeliui į Pašlaičių „Maximą“

Keista: maniau, jaunėlis sūnus neužsikrės tėvo niekjuokiais, o va suklydau – ir jis nebegali praeit lyg niekur nieko pro batus, su kuriais atsisveikinta. Pamatė šeštadienį (04-21) apie 6 valandą vakaro Baltrušaičio gatvėj ir nufotografavo.

— Ačiū, Pauliau! — Visai pakenčiama pora; spėtina – kas nors dar pasiims paavėt.

(98) Panerinis, rastas besišypsant

Penktadienį po darbo eidamas per Žirmūnų tiltą pagalvojau: ogi kodėl nepasivaikščiojus paneriu lig Žaliojo? (Oras dar nesubjuręs buvo.) Eit paupiu pasroviui daug lengviau ir net maloniau – lyg ta pačia kryptim srūvantis vanduo būtų bendrakeleivis. Nelabai tikėjaus ką nors rasiąs, bet kai nesitiki, tai ir randi. Vieta – ties sporto klubu „Body Gym“.
O kodėl šypsojaus tuo metu, kai pamačiau šitą batą? Buvau ką tik prisiminęs epizodą iš režisieriaus Antano Sutkaus (1892–1968) prisiminimų apie Maironį (daugiausia bendravo, kai pastarasis ėmėsi dramaturgijos). Taigi: Maironis labiausiai draugavęs su kompozitorium Juozu Naujaliu, dažnai eidavę pasivaikščiot, aišku, ir palei Nemuną. Sutkus kartą paklausęs:
– Apie ką judu šnekat, vaikščiodami abu vakarais?
– Naujalis patyli, o aš pasiklausau, – atsakęs Maironis.
Yra tekę patirt tokį malonumą – eini ir kartu, ir vienas; ir nejauti jokios būtinybės atsiprašant konversuoti, ir jauti, kad kitas žmogus tą patį jaučia; tiesiog – pasitylėjimas vietoj pasikalbėjimo.

(97) Atsakas į iššūkį: trys poros

Šiandien po anksčiau užrauktos paskaitos VDA, užuot pėdinęs pro Arkikatedrą Karaliaus Mindaugo stotelės link, kaip ikšiol darydavau (ai, nepabėgs niekur tas darbas, tie rankraščiai...), įsukau Sereikiškių parkan. Žmonių vos vieną kitą sutikau, ir tie – ne koja už kojos vaikštūnai, o paprastieji praeiviai, trumpinantys kelią.
Apžiūrėjau tai, ką absoliuti dauguma vadina sienų terlionėn.
Vienas piešinys ant ministatinio sienos visai patiko – puikiai pasitelktas langas street arto piešiniui (žr. dešinėj; dar du gatviniai gyvūnai užfiksuoti čia). Koja už kojos, vaizdas už vaizdo, mintis už minties, – ech, pavasariniai vaikštūno malonumai grįžta. Bet nepersimalonink!
Prisiminęs ankstesniame įraše užfiksuotą frazę „Ką gi, iššūkis išgirstas!“, pasukau prie Vilnelės, kurią derėtų vadint Vilnia. Na, nieko per daug nesitikėdamas peržvelgsiu kairįjį krantą nuo priešpaskutinio iki paskutinio tilto, praktiškai iki santakos su Nerim, t.y. upės pabaigos atkarpą, žioties krantus; upės, kuria tikriausiai jau ir nebeišdrįsiu plaukt baidare Kovo 11-ąją, kaip siūlo „Upių labirintas“. Šįmet užgesinto pasiryžimo buvo sukilę mažiau negu pernai, kitąmet liks dar mažiau negu šįmet etc.

Eidamas kitapus atitvaro, teniso kamuoliukų nerinkau, nors kokius penkis tikrai mačiau. Kam man? (Esu kairiarankis, o ne Berankis.) Aišku, ko akys [jau reiktų akinių ne tik skaityt, bet ir į tolį] ieškojo. Kairiuoju krantu (nusprendžiam žvelgdami pasroviui, regis, taip?) artėdamas prie paskutiniojo tilto, pamačiau: taip, daiktas, vadintinas batu (žr. dešinėj, nes dešinei kojai skirtas apavas). Vis dėlto – radau!
Perėjęs tiltą, nesusilaikiau: ogi imsiu ir nusileisiu prie upės; ne, atgal neisiu, tik čia pat pasižvalgysiu. Ir – ačiū už pakuždą, batautojų globėjau! – ogi dar arčiau tilto nei anapus upės rastasis, – taip sakant, porininkas, poros kairioji dalis (žr. kairėj). Ir klausimas: kaip pora tapo išskirta upės? Nebent kas nors ėmė ir permetė vieną batą per upę. Greičiausiai dešinysis buvo permestas, nes dešiniajam krante, kur ilsėjos kairysis, vieta plokštesnė, gali normaliai stovėt, o kairysis šlaitas labai status, vos ant kojų gali išsilaikyt leisdamasis žemyn.

O, jau šis tas! Galėsiu atsakyt į Mindaugo mestą iššūkį: batavimo sezonas prasidėjo ne tik JAV, bet ir LR.

Kosciuškos gatve į kalną, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, Vileišio rūmų link, darbovietėn.
Pusiaukelėj – tiesiog kvieste kviečiantis posūkis į Kalnų parką: na ir kaip gali atsispirt archetipiniam kvietimui: išsuk iš kelio dėl takelio? Pakilęs grįstu taku, žvilgt į kairę – be visa kita, ir batų pora, viens nuo kito per porą metrų – fiksuoju, kaip pamatau; po kiek laiko batų dislokacija tikrai jau bus pasikeitusi. „Paspirk bent batą!“ – juk vienas iš užsiėmimų, kai reikia ko nors laukti (kol draugė užsiriš batraištį,  kol ateis eilė trūktelt iš butelio ir t.t., ir pan.).

Jau antra pora.

Tu batautojų galva!

Cha, atsiėmei titulą?! –

Prašyčiau just autoironiją.:)

Atgal į gatvę? Ne. Laikydamasis dešinės – viršun, į kalną (juk Kalnų parkas). Iki aukščiausio taško, o po to žemyn, 90° kampu iš Kosciuškos gatvės atsišakojančios gatvelės link. (Regis, statinių numeracija pagal Kosciuškos gatvę.) Nusileidi ir pasuki dešinėn. Ties pirmuoju posūkiu dar kartą dešinėn – va šita vyr. basučių pora. Šalia medinės tvoros, už kurios kažkokie seni pastatai, naudojami kaip sandėliai (?).

(96) Harvardas: postbat-kasdienybė

Malonu suvokt: [geras] mokytojas tas, kurį pranoksta mokiniai:) Va Mindaugas – tikrai pranoksta tą, kuris užkabino batauti [t.y. mane]; jau savaitė stebiu, – kur batas? – nieko, o jis ima ir užfiksuoja:

Štai pora batų, kuriuos pamačiau paliktus Brattle Square, netoli Harvardo. Pavasaris, atrodo, ateina ir batavimo sezonas atsinaujina:)

Ką gi, iššūkis išgirstas!
Ir sykiu: malonumas būt pratęstam: bataukit, žmonės! Šis tinklaraštis priklauso jums.

(xxi) Batavimo pradininkų paieškos plečiasi

Gavau el. laišką iš Mindaugo:

[...] šiandien [2012-03-10] knygyne bevartydamas fotografijos žurnalą Aperture radau bato nuotrauką iš Argentinos. Pagalvojau, kad gal ne tik Lietuvoje yra batavimo pradininkų. Nors istorija prie nuotraukos gana liūdna.

— Ačiū! Kadangi tekstas po fotografija sunkokai įskaitomas, perbadžiau:

Since the day of my release, thirty-plus years ago, whenever a man comes near me on the street, on the train, on the bus, or in the subway, the first thing I look at are his shoes. The image of certain shoes became stuck in my mind. Because we were blindfolded, the only thing we could see were the shoes of the policemen. They were black, laced, and very shiny. Still today, if I see those kinds of shoes on someone, I am instantly transported back to my time in the secret detention center.
Gladis Cuervo was abducted on November 25, 1976, in Buenos Aires, and taken to the secret detention center Hospital Posadas.
 [Paula Luttringer, *1955, La Plata, Argentina; „she turned to photography as a means of expression“] From the series Cosas Desenterradas / Unearthed Objects, 2010–present.

(xx) Batavimo pradininkas.lt

Margaritos Matulytės studijoj Nihil obstat: Lietuvos fotografija sovietmečiu p. 226 žiūriu – batas, toks, koks domina batautoją, – postbatas. Užfiksavo Algimantas Kunčius 1965-ais, fotografuodamas dievdirbio Stanislovo Riaubos sodyboj. M.M. apsvarstymas:

Viena pirmųjų dar nesąmoningai išreikštų reminiscencijų buvo „Žmogaus pėdsakai“ [...]. Anuomet žvelgiant į [...] tarsi beprasmį kadrą, galėjo nuskambėti logiškas priekaištaujantis klausimas: kokia gali būti tarp rąstų įsprausto seno bato meninė vertė? Tačiau pats autorius, pasiūlęs šią fotografiją publikuoti „Kultūros barų“ redakcijai, akivaizdu, įžvelgė joje savo estetinės prigimties atbalsį. [Nuotrauka nebuvo išspausdinta.] „Reminiscencijų“ objekto neverta ieškoti vaizde, nes jis yra subjektyvus tarp – tai kontakto su realybei atstovaujančiu tarpininku [...] estezė, susižavėjimo nereikšmingumu ir jo apmąstymo akimirka. (p. 231–232)

Visiškai tinka batavimą turint galvoj. Taigi, pradininkas – Algimantas Kunčius, pradžia – 1965. Istorija sukuriama.:)