(219) Šiaulibatis

2016-11-12

Iš Šaulių dar nė vieno bato nebuvo, bet štai Vigmantas B.:

Labas vakaras, Virginijau.
Siunčiu batautojiškus linkėjimus iš Šiaulių centro kiemų!

— Ačiū! Jau antras.
Tikiuos, ne Rimanto Kmitos, bėgusio nuo kronikininko talento gerbėjų po knygos pristatymo. Gal kas iš gerbėjų paliko?

(218) Ar šv. Petras įleidžia, jei tik su vienu batu?

Marti užfiksavo prie Prisikėlimo bažnyčios Kaune 2016-10-31.

— Ačiū, Dovile. Puikus radinys. Erdvė interpretacijoms – kieno tas batas ir kodėl būtent tokioj vietoj – atsiveria lig pat dangaus.

(xxvii) Postsezoniniai

Kai nėr galimybių bataut iš tikrųjų, imi ieškot batų skaitomuos tekstuos; ir randi, –
Sigitas Parulskis, „Tuščia“, Metai, 2009, nr. 1, p. 8–9:

Mano batai tušti, ėhė, tušti mano batai
matyti balti druskos dryžiai ant įtrūkusios odos

o kelnės, mano kelnės visiškai tuščios
kur vyriškumas, kur žemės trauka, verčianti
klupti prieš moterį
klešnės sukasi neapčiuopiamos kaip
pustomo smėlio kolonos

ir švarkas, ir švarkas visiškai
tuščias, rankovių nuleistos vėliavos
plakasi per išverstas kišenes, nieko
ir ten jau visiškai nieko

kaklaraištis kadaruoja ore
o ne, po velnių, o ne, niekada
neryšėjau kaklaraiščio, man užteko
ir savo minčių, kurios smaugtų

vis dėlto ten, kur būta manęs –
tuščia, visiškai tuščia
drabužiai, namai, pinigai
knygos, draugai, – nuo visų
pamažu nusitrina mano pėdsakas

dar matau, dar paskutinį sykį man leista:
kažkas paskubom kemša senus laikraščius
į tuščius mano batus, kad nosys
per šermenis nebūtų subliūškusios

senus laikraščius
su mano tuščia atmintim

(217) Paskaitibačiai

Prieš šešetą metų radęs Bartkuškio miške tą spyglių prikritusį dešinės kojos buv. apavą tikrai nepagalvojau – pranašo dovanos neturiu, – kad batavimas gali taip išplisti. Štai įrodymas – vakar gautas Silvijos S. laiškas ir vaizdas:

Laba diena,
Pamačiusi Jūsų tinklalapį ne kartą pagalvojau, kiek daug puikių progų įamžinti augančius, dygstančius, plaukiančius, grybaujančius ir visokius kitokius dalykus išdarinėjančius batus pražiopsojau... Bet!
Išaušo diena, kai man buvo leista atsigriebti ir bent kiek sumažinti savigraužą. Paskaitos Vilniaus universiteto Filologijos fakultete metu (kad ir kokia įdomi ji bebuvo) akimirką, o gal ir dešimt jų, užsižiopsojau pro auditorijos langą. Žvelgiant pro langus atsiveria vaizdas į dailią Pilies gatvę, o 113-oji auditorija, esanti antrame aukšte, leidžia nevaržomai žavėtis senaisiais Vilniaus stogais... Taip bežiūrint ir besigėrint senoviniu saulės apšviestu raudonu mūru akį ir mintį pagavo ne kas kita, o skraidantys batai (pastarųjų senamiesčio statinių fone reikia kantriai paieškoti)! Regis, kažkas nusprendė, kad sportinių batų sezonas baigėsi, o tuo, kas nereikalinga, reikia atsikratyti sumaniai. Tikiuosi, batų šeimininkas įsigijo naują avalynę ir nesigaili savo batus pavertęs praeivių žvilgsnį ir studentų dėmesį blaškančiu eksponatu!
Gražios dienos!

– Ačiū, Silvija. Gyvenimas tik studijuojant ne toks įdomus kaip dar ir bataujant (manyčiau).

(216) Miškinis ir pamiškinis, pagatviniai ir pakrantiniai

Na, nori nenori tenka pripažint – ruduo artėja; štai Gintautas savo derlium pasidalino:

Sveiki,
Seniai ką siunčiau Jums. Prisikaupė [išskyrus pirmąjį, kiti radiniai vilniškiai]:

2015-09-27, kažkur Zackagirio pažintiniame take

2016-05-29, kažkur Lazdynų pakrašty

2015-09-28, šalia Oslo gatvės

2016-07-04, šalia Oslo gatvės

2016-05-13, Linkmenų gatvėj, prie metalo supirktuvės

2016-05-30, Neries krantinėj, prie Verslo trikampio

— Ačiū, Gintautai, labai įspūdingi radiniai.

(xxvi) Nežinomi žodžio keliai

Naujažodis batauti plinta – štai žodynų ir enciklopedijų sankaupoj Академик esančiame Lietuvių– rusų žodyne norint įtvirtinti žodį kolekcionuoti siūloma pasižiūrėt ir ką reiškia... batauti.
Šiaip viskas logiška: batavimas – kolekcionavimo atmaina.

(215) Du jūrbačiu iš Juodkrantės

Džiaugdamasis kitų radiniais, ir pats pasvajoju:
ogi kaip puiku būtų ką nors radus.
Kai pasitaikė proga keletą dienų pabūt Juodkrantėj –
savaime suprantama, kad ne drybsojau ant smėlio ir debesis ganiau,
o slampinėjau pajūriu.
Ką gi – yr bent šiek teisybės pasauly.
2016-07-12, antradienis.

(214) Verkibačiai

Gal kam, atsitiktinai čia užklydusiam, pasirodys keista, bet: batavimas teikia ne mažiau malonumo negu grybavimas; gal net daugiau, nes rast batą pasitaiko rečiau negu grybą.
Vilmos B. el. laiškas su priekabais:

Laba diena,
kartą Jums jau siunčiau subatautus radinius iš Gento. Pagaliau pagaliau, o tai buvau visai nukabinus nosį, kad nieko nepamatau, atėjo KITAS KARTAS. Iš vieno pasivaikščiojimo – puiki vakarienė, suradus didelį tiltą jaunų kazlėkų, keli tapybiški peizažai fotoaparate, pasivaikščiojimo malonumas pasakiškose vietose mėgaujantis vasaros aromatais... ir pirmas šiemetinis mano batų derlius... Verkiai, tiltelis per Turniškę. Gal čia orams užšilus kas su pusbačiukais atsisveikino – ir drėgnu šiltuoju metu jie spėjo vietom pažaliuot?
Visas batavimo blogas yra detektyvų rinkinys žmogui, niekada gyvenime nepametusiam batų...
Pagarbiai – Vilma

— Ačiū, Vilma.
Ką gi, sveikinu, tenka neabejojant diagnozuot batligę; nepagydoma :)

(213) Ženklabatis

Justės radinys Užudvarionyse 2016-04-02.
— Ačiū!
Iškelta balta vėliava ar kas panašaus – aišku, ką reiškia, o iškeltas raudonas batas? Neiti! Padžiausit batus!







Sutapo, kad ką tik baigiau skaityt naująjį Eugenijaus Ališankos poezijos rinkinį, o ten yra ir eilėraštis, kuriame minimas – deja, nerastas – batas:

graikų tebuvo likę fragmentai
na taip gyventi teko nelengvais laikais graikų tebuvo likę fragmentai daug tuščio ploto paraštėse kur klaidžiojo trumparegis žvilgsnis ieškodamas atsakymo taip man atrodė tada niūriaisiais laikais kurie ir šiaip visada suniūra praėjus kelioms dešimtims metų dabar suprantu ieškojau atsako juk panašus pažįsta panašų argi tai ne tavo beprotiška mintis čiupinėtis keistis kūnų skysčiais uosti vienam kito prakaitą ir tik iš meilės išminčiai o mes ką darėme mes prisimeni tą naktį ilgiausią naujųjų metų naktį kalbėjomės apie triadas ir imperatyvus apimti aistros įkaitę iki raudonumo sėdėjome sovietinio daugiabučio virtuvėje empedokliai pamišę iš meilės filosofijai iš meilės meilei o kambary aplinkui eglutę moterys šoko vienos pačios sau tos liaunos menadės na taip gyventi teko nelengvais laikais kai meilė ir neapykanta valdė žemę ir orą vandenį ir ugnį kūnai nerasdavo kūnų žodžiai prasilenkdavo su žodžiais norėčiau pasakyti kaip ir visose pasakose valdė ilgai ir laimingai bet iš tiesų buvo visai kitaip pats žinai kaip baigiasi visos beprotiškos mintys lieka fragmentai nebaigti eilėraščiai stalčiuose įsimylėjėlių griaučiai po lavos antklode na taip pridėkim ir tavo batą sako išspjovė ugnikalnis spjūvis teorijai jeigu ne gyvenimui niekas nežino kaip buvo iš tiesų tikriausiai nebuvo ir vis tiek ėjau aplinkui rūkstančio ugnikalnio kalderą siauru tarsi disjunkcija taku arba arba gyvenimas arba mirtis mačiau visą savo gyvenimą trumpą kaip filosofijos paskaitos konspektas mačiau pelenus ir dūmus bet bato neradau taip ir maniau gal ugnikalnis ne tas gal aš nebe tas empedoklis

(212) Ir vieniši, ir porom, ir grupėmis

— 1 —

Yra žmonių, užsikrėtusių batavimo bacila, tik gal nesąmoningai vengiančių prisipažint.
Pamato, užfiksuoja, bet atsiųst į peronum conquisitoris captura vis atidėlioja.
Per Poezijos pavasario almanacho pristatymą sutikau prozininką Andrių Jakučiūną.
Gyvą priekaištą išvydęs, iškart: „Turiu turiu, atsiųsiu.“ Ir atsiuntė (komentarų tiek, kiek suteikė; negražu būtų kabinėtis prie žmogaus, pagaliau pasiryžusio prisipažint: taip, aš batautojas):

1 – gal Pasvalys, 2016, kovas;
2 – Dūkštos pažintinis takas, 2015, lapkritis;
3 – Praha, 2016;
4 – Valakampiai, 2016, gegužė;
5 – Paupio g., 2016, balandis.

— Ačiū, Andriau. Šambolui, spėju, gal jau ir sveikatos pristigtų, o batavimas brandžiam vyrui juk labai prie veido.

— 2 —

— 3 —

— 4 —

— 5 —