(239) Ex Londinio perones

Praeito sekmadienio (IV 8) rytas, dulkia lietus, Candem Townas, turgus nuo 10, dar likęs pusvalandis; einant Chalk Farm Roadu, ties 45 namu priešais telefono būdelę ir pastebėjau.
Batų iš Londono dar nebuvo.
Dabar jau yr.
P.S. Pamaniau: toks hobis anglams turėtų atrodyt visai įdomus? Jie juk visokiais niekais irgi mėgsta užsiiminėt.

(238) Šopenbačiai

Po Velykų batai, galima sakyt, pabiro iš dangaus.
Štai vakar vakare atkeliavęs jaunosios batautojos Karolinos M. radinys su lydlaiškiu:

Labas vakaras, Virginijau,
kartą tėtis parodė Jūsų tinklaraštį, bet vis nepavykdavo rasti batų. Na, o šiandien pagaliau radau!
V. Šopeno gatvė. Gal pats Šopenas ir pasikabino juos čia, kad išdžiūtų? Ne, ne kompozitorius, o pirklys. Ne Frederikas, o Vilhelmas.
2018.04.03

— Ačiū, Karolina, už siuntinį – ir sveikinu prie batautojų prisijungus!
Linkėjimai tėčiui.

(237) Marokbatis iš أصيلة

Coll. Donata M. persiuntė Antano A. J. radinį-dovaną iš Maroko; batautojo AAJ patikslinimas: batas rastas vakar, antros Velykų dienos pusiaudienį Atlanto pakrantėje šalia Asilah miesto.

— Ačiū, Antanai,
ačiū, Donata!

(236) Beveik patiltinis radinys

Na va, atšilo oras, per pietus galima išlįst ir pabatauti.
Prie Žirmūnų tilto iš Antakalnio pusės leidžiantis prie upės;
ant takelio guli (bendras vaizdas fotografuotas iš apačios).
Taip, sunku įžiūrėt, bet norint galima.

(235) Kolekcijos papildai iš قطر ’o

Vėl atkeliavo Vilmos laiškas:

Laba diena,
2018 metais toliau dirbu įgudusio batų žvejotojo Dainiaus ryšininke. Jis nutarė Jūsų kolekcijos geografiją stumtelti į Rytus. Persiunčiu keturis kadrus su įvairiausių batų rinkiniu iš Kataro. Anot autoriaus, jie pagauti „prie muziejaus, kurio vieta sunkiai nusakoma: kažkur dykumoj tarp Dohos ir Ash-Shahaniyah“. Minimas muziejus – šeicho Faisal Bin Qassim al Thani, vietinio Eustachijaus Tiškevičiaus.
Toliau nesėkmingai, bet viltingai irgi ieškodama batų, su gerais linkėjimais – Vilma

— Didžiai dėkingas, Vilma, už tarpininkavimą;
labai ačiū, Dainiau!


























— Prisipažįstu:
2010-ų vasarą Bartkuškio miške, pradėdamas, neįsivaizdavau,
deja, net nebūčiau pajėgęs įsivaizduot,
kad kas nors bataus net Katare.

(234) Sportbatis, sportbačiukas; kas toliau?

Per Visus Šventus prie laiptinės durų radau sportbatį;
vakar (su trim savaitėm globot palikta kalaite išėjus pasivaikščioti) – sportbačiuką (prie Topo centro Ukmergės gatvėj). — Gal tai užuomina, kad pačiam reikia sportbačius pirkt ir imt aktyviau raumenis beigi sąnarius judint?
Bet kad labai tingis.

(233) Itališkai dainuojanti pora

Ričardo Š. laiškas su priekabais:

Vileišio gatvėje statomas sostinės 1-asis policijos komisariatas.
Ant statybvietės apsauginės vielinės tvoros kiekvieną rytą vis nevalingai valingai žvilgteliu į blizgančius moteriškus vasarinius Tiamo batelius.
Jie man čia lyg koks nemokamas perskaityti ženklas (ar nuoroda).
Fotoalibi persiunčiu Tavo žinion, Virgi.

— Ričardai, itališkai reikia skaityt, du žodžiai:
„Ti amo“, Umberto Tozzio daina.
Tokia nuoroda, o ką ana ženklina – čia jau sunkiau.
Dėkui, collega.

(232) Kai batautojas neieško batų, jie patys jį randa

Per Visus Šventus grįžom iš Rokantiškių,
žiūriu – prie laiptinės durų sportbatis laukia.














P.S. Man taip regis, bet gal ir klystu: vienas kitas, šį tinklaraštį aplankantis, kartkratėm pagalvoja: reiktų rast telefone ar fotoarchyve to matyto bato nuotrauką ir nusiųst Gasiliūnui; na, kada nors nusiųsiu. — Kada nors yra šiandien. Laukiu.

(231) Išverstpadis

Vakar važiavom į Biržus kapų patvarkyt.
Stabtelėjom Panevėžio aplinkkely esančiam Hesburgery –
kava nuo 10 ir 11 valandos tik 20 centų.
Visada apžiūriu potencialias vietas per tas kelias minutes, kol cigaretę surūkau –
jei rimčiau bataut neatsiranda progų, tai bent tiek.

Šįkart kava buvo ypač skani.

(230) Kolekcijos papildai iš Italijos, ii

Tarpininkės Vilmos laiškas su priekabais:

Laba diena,
antrą ir kol kas paskutinį kartą sekretoriauju itališkųjų batų žvejams.
Rugsėjo pradžioje į mano pašto dėžutę įkrito doc. Vigmanto Butkaus tą patį mėnesį Šiauliuose sumedžiotųjų šlepučių puošnesnės puseserės iš Romos Europos kvartalo, Ežero (Centrinio) parko. Toks įspūdis, kad nors kompozicija skiriasi, bet istorija nelabai – net ir čia yra užrašas, tiesa, šįkart į šifrogramą panašus tag’as.
Dvi rugsėjo antrosios pusės nuotraukos – Jūsų teismui, nes tik sąlyginai priskirtinos prie subatautųjų silva rerum. Toje, kur stambiu planu, yra mažytis batukas, atneštas į netoli Belpasso miestelio Sicilijoje esančią šventovę – tikinčiųjų lankomą Madonna della Roccia grotą. Skirtingai ar net priešingai nei daugelis kitų subatautųjų, jis ten atneštas specialiai ir yra jį palikusiųjų svajonių ženklas, prašymo Dievui įdaiktinimas, galima sakyti, šiuolaikinis votas. Taigi jeigu Jums atrodytų, kad ši nuotrauka nedera prie batavimo tinklaraščio sumanymo – prašyčiau nedėti. [Neatrodė, todėl įdėjau.] Man pasirodė, kad tai dar vienas daugiabalsės paliktųjų batų ir batukų istorijos siužetas, tad nutariau bent parodyti.
Tokios dvi kardinaliai skirtingos punktyrinės batų istorijos.
Su gerais linkėjimais, tebeieškodama savųjų batodramų — Vilma

— Ačiū už tarpininkavimą, Vilma; labai ačiū už batvaizdžius, Dainiau.