(318) Kalino kiaurabačiai

Kalino kaimas, Kalino gatvė, pakelės griovys, rugsėjo 23, – be jokių beletristikų savo radinį pristatė neurobiologas Alius.

— Ačiū!
Ir tarpininkei Rūtai dėkui.

(317) O Australijoj pavasaris, dygsta batai

Nuo mokyklos laikų lyg ir žinai žmogus, kad kai pas ateina ruduo, Pietų pusrutuly prasideda pavasaris. Bet gal tik šiandien, keldamas kolekcijon Gabrielės M. radinius, pamėginau tatai įsivaizduot; aišku, kiek vaizduotė leido.

Laba diena, Virginijau,
Atėjo pavasaris – pastarosiomis dienomis šilta ir saulėta. Tačiau vos tik atėjus lietui stotelėje kažkas paliko batus. Ar taip skubėjo į autobusą, kad net paliko? Nežinau.
2019-09-18, William street, prie Hyde Park, Perth, WA

       Labas rytas, Virginijau,
       Kai ištirpsta sniegas, išlenda visoks šlamštas.
       Čia sniego nebuvo, bet vis tiek batai
       pradėjo lįsti į paviršių...
       2019-09-20, parkiukas ant gatvių kampo,
       ↓ Regent / Beufort street, Mount Lawley, WA ↓


















— Labai ačiū už kolekcijos papildus, Gabriele, ir:
su pavasariu! (su pavasariu lyg ir sveikinama, o su rudeniu – lyg ir ne?)

(316) Kolekcijos papildai iš Armėnijos

Ech, žmonės duodas po pasaulį!
Vakar sulaukiau dviejų Karolinos M. el. laiškų su radiniais iš Armėnijos:

Labas vakaras, Virginijau,
senokai nepildžiau Jūsų kolekcijos.
Šie du batai Armėnijos kalnuose pakeliui į Tatevo kaimą.
2019.09.09, Armėnija

O šis vienišas batas pakeliui į vieną iš mirusių Armėnijos kaimų. →
Beje, tokie kaimai atrodo įspūdingai bei mistiškai.
2019.09.10, Armėnija, Kokht kaimas

— Dėkui dėkui dėkui, Karolina!
Labai pradžiuginot.
Prisipažįstu: netikėčiausi kolekcijos papildai.
Bent kol kas :)

(315) Miškobatis stambiu planu

Kartais užtrunka, kol kai kurie batautojų radiniai atkeliauja iki kolekcijos.
Bet ką tos kelios dešimtys dienų prieš tikrai ne vieną šimtą?
Aliaus P. rastasis tikrai bent jau vienus naujuosius metus miške sutikęs, gal net dvejus ar trejus.
Palakajo miškas, 2019 VIII 7

— Ačiū, Aliau; dėkui, tarpininke Rūta!
Išvydus miškinį batą, ypač apsamanojusį senbuvį, ypatingi sentimentai aplanko (gal jau ir seniokiškais vadintini).

(314) Vilniabačiai kol kas porom porom: Užupis – Dominikonų gatvė

Vidas M., savo naujosios knygos pristatymo laukdamas (IX 24 Rašytojų klube bus), dar ir pabatauja:

Sveikas.
2019.09.07
Užupis, Angelo aikštė.
Batai Lietuvos krepšinio ir futbolo rinktinėms. Arba kitaip: pereini perėją, mandagiai išsiauni, o tada – šast ant postamento arba ant geležinės kiaulaitės ir pirmyn!

Užtrukau įdėt kolekcijon Vido radinį, vieną dieną; vakar iš ryto nusprendžiau: jau dėsiu; žiūri – dar vienas siuntinys el. paštu atkeliavęs:

        Laba diena,
        radau Dominikonų gatvėje šįryt.
        Su gerais linkėjimais – Vilma

2019 IX 9

— Dėkui abiem!
Matyt, toks laikas Vilniuj prasideda: atsisveikinimo su ginklais, tpfū, batais.

(313) Kabikas latvinis

2019 VIII 13

— štai tau ir Latvija – net ant sausuolių ką nors žaliuojančio gali pamatyt, – šyptelėjau gavęs coll. Vigmanto laišką su priekabu:

Sveikas, Virginijau.
Šių metų rugpjūčio radinys iš Ragakāpa Jūrmaloje.
Kuo geriausi linkėjimai!

— Dėkui!

(312) Upėbatis

Priešpaskutinį rugpjūčio šeštadienį teko paplaukt Dubinga (kiek ten tos upės, ir tai tik apie 13 km paplaukėm, iki Kabakėlio). Aišku, tikėjaus radinio – batautojas ir baidarėj batautojas. Tik va pozicija buvo ne geriausia – prieky sėdintis stebi, prie ko artėjama. Tad ir atkarpoj tarp Asvejos ir Rėdžio ežerų, arčiau pastarojo, prieky sėdėjusi draugė pirma pamatė batą. O aš ką? Taip, radom, – tepatvirtinau. Bet bėda: nė viens neturėjom nei fotoaparato, nei išmaniojo. Tai įsikibom į pakrantės žoles ir laukėm. Kol sulaukėm: dėkui draugės kolegai Vladui, labai preciziškai užfiksavusiam radinį.










Taigi:
2019 VIII 24,
Dubinga.

(311) Porom porom: pietų pusrutulis – šiaurės pusrutulis

Gabrielė atsiuntė dar vieną radinį iš Australijos:

Laba diena, Virginijau,
Nesu tikra, ar šie batai patenka į pamestų kategoriją, tačiau automobilyje nieko nebuvo, o batai atrodė liūdni ir vieniši...
2019 08 18
Bradford street, Mount Lawley, Perth, WA. →

— Dėkui, Gabriele! Nuspręskim, kad patenka: liūdnas ir vienišas juk labai panašus į pamestą, nors gal dar ir turintis vilties.
Pridėjau šalia ir coll. Justės radinį: irgi vieniša likus pora, – išgrūsta iš namų, o tikriausiai tikėjos sulauksianti rudens ir dar pasitarnausianti.
↓ 2019 08 21, Fabijoniškės, Vilnius ↓  — Ačiū, Juste!

(310) Rąžbatis + radiniai eilėrašty

Coll. Rūta Ž. atsiuntė savo radinį – Palangoj, Rąžėj, 2019 VIII 1.

— Dėkui, Rūta!


Ir ši paskui antį plaukianti pliažinė basutė stumtelėjo pasiguost. — Kai pats nerandi tikrų pamestų batų, kas lieka? ieškot jų kitur – pvz., eilėraščių rinkiniuos. Ir radau ne per seniai: Palangoj gyvenančios Elenos Karnauskaitės naujajam rinkiny Miegančios chimeros. Eilėrašty „Radausko Veneros beieškant“:

jau sakiau kad nėra geresnio laiko
negu dabar tad išvaikščiojau visą pakrantę
ieškodama tos putos iš kurios išnėrė
Venera pirmapradė moteris nužėrusi
nuo kūno sūrų jūros vandenį ir pasukusi
žemės vieškeliais deja jos pėdsakų
čia neradau kur ne kur mėtėsi plastiko
buteliai net vienas kitas stiklinis
dar radau kelis batus visi nuo kairės kojos
porą žaislinių smėlio kastuvėlių netgi pavyko
rasti visai neblogą termosą kaip vėliau
paaiškėjo jis leido vandenį tad teko palikti
prie šiukšlių konteinerio bandžiau ieškoti
kokių nors nuorodų ženklų kur toji
nenaudėlė galėtų būti patraukusi
po puotos pakelės smuklėje
ant kokių pasaulio podiumų
staiposi kratydama ryžas garbanas
ir geidulingai kraipydama klubais
tai kas kad ne visai standartas
šlakuota nosytė ir truputį kreivas
vienas priešakinis dantukas išryškėja
kai šypsosi ar sutikote tokią ar pastebėjote
kokiame nors skersgatvyje autobusų stotelėje
prekybos centre galbūt šio ryto veidrodyje (p. 75)

— juk vis šis tas, ar ne?

(309) Papūgbatis

Prieš ketvertą dienų atkeliavo šis Anitos radinys, bet tik šiandien prisiruošiau įdėt kolekcijos (gėda, truputį):

Sveikas, Virginijau.
Rašau iš telefono, o istorija ilgoka, jei pridarysiu korektūros klaidų, gal ištaisysi?
Šitoje vietoje prie Vilnelės Bernardinų sode kažkas pametė... ne, ne, ne batą. Paukštį. Vakar tarp ančių ir varnų skraidė ir lasiojo papūga, nimfa. Pastangos ją sugauti buvo bevaisės, šiandien dieną paukščiukas tebebuvo. O štai vakare nebėra, liko tik antys ir... batas.
Norėčiau tikėti, kad paukščiukas ir jo žmogus vėl kartu, o jei paukštį gaudydamas žmogus pametė batą, jau kaip nors apsieis su vienu...
2019.08.10, vakaras.

— Ačiū, Anita!
Ir už vaizdus, ir už istoriją, kurioj nebuvo nė vienos korektūros klaidos.