(504) Paminklas Batui

Prieš valandą atkeliavo puikus kolekcijos papildas; Vidas atsiuntė:

Šiandien, 2022.12.06, Vilniuje, Mindaugo gatvėje, prie namo nr. 14 atidengtas paminklas Batui. Skulptorius – nežinomas XXI a. avėtojas.

— Dėkui, Vidai! Skulptūra, kuri žadina tik teigiamas emocijas. Retenybių retenybė Vilniuj.

(503) Kultūrpadis

Šiandien popiet atkeliavo Vido laiškas su priekabais:

 

Sveikas.
Anksčiau šitas padas buvo įsitaisęs Trakų gatvėje, prie įėjimo į Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios šventorių (jei galima taip sakyti), toje vietoje, kur vienas Vilniaus melomanų kartais pardavinėja vinilus. Ir pats atrodo lyg pagamintas iš vinilo. Padas, ne melomanas.

Per porą savaičių padas šiek tiek pasistūmėjo Mo link. Vis dėlto jo dar laukia ilgas ir sunkus kelias. Situacija stebima.

Gražių šlepečių,

Vidas

— Dėkui! Ypač už pažadą stebėt situaciją. Batų kelionių stebėsena – gal net įdomiau už pačias radybas.

Šį mėnesį porą kartų Tavo minimoj vietoj teko būt. XI 8 į aa. Liudviko J. Paliktų palečių pristatymą Mickevičiaus bibliotekoj atėjau per anksti, tai porą ratų šventoriuj iš lėto apsukau dūmus pūsdamas ir dūmą dūmodamas; nors jau buvo pradėję temt, vinilai ant tvoros tebestovėjo, vinilininkas su kažkuo kalbėjos. XI 18 į dokumentinio filmo apie Dalią Grinkevičiūtę peržiūrą beveik vėlavau, net nežvilgtelėjau į kitą gatvės pusę. 

(502) Egipto įvairiabatybė

Vakar, sekmadienį, popiet gavau Anitos įspėjimą:

Sveikas, Virgi.
Kadangi Egiptas pažėrė lig šiol dar (lyg ir) neregėtų kolekcijoje įvairenybių, maniau, atskirai gal ir pabrokytum ką nors, bet abi su Gabriele (radiniai bendri) nusprendėm, kad Egipto galerijai gal tiks? Šiaip ar taip, spręsti Tau. Jei kas ir netiks, gal bent pradžiugins?
Beveik keturiadešimties laipsnių temperatūrų skirtumas yra kažkas tokio, o kai pro lėktuvo langą pasimatė sniegas... nors imk ir padėk du Tavo nemėgstamus daugtaškius. :)
Smagaus,
Anita

(Lauk siuntinių poplūdžio. Bus kokie 5)

Sulaukiau. Penkių. Ir dar epilogo. Taip tebūnie ir pateikta, radinius pažymint arabiškais skaitmenim. Nieko neišbrokijau.

1

Šito daikto niekas nevadina batu. Bet jis tikrai aunamas ant kojos ir tikrai nėra kojinė. Be to, kolekcijoje jokio panašaus egzemplioriaus, rodos, nėra. :) 

Hurgada. Lapkričio 12

— tikrai nieko panašaus nėr; gal galima jį vadint auto atmaina? susiųtas audeklo gabalas kojoms apvynioti aunantis?

2

Kokio dydžio bato liekaną dar galima vadinti batu (radiniu)?
Šiaip ar taip, šios liekanos radimvietė ypatinga.
Ar kažkas iš taip toli keliavo iki piramidžių, kad batus iki tokio likučio sutrynė? Vargu ar batas buvo piramidžių amžiaus, per tūkstantmečius kitų keliautojų mindytas ir sutrintas.

Giza (Kairo priemiestis). Lapkričio 13.

— ar neklystu manydamas, kad tai pado detalė? ar pagal tą nuorodą – X10 – galima nustatyt, kas per batai?

3

Radinys, kurį teko pasiryžti užfiksuoti. Prašom įvertinti.
Pamatėm. Nesustojom. Sustojom už kelių žingsnių. Negi paliksi neužfiksuotus?? Juolab kad normalių batų iš Egipto dar neturim. Pasiryžom tuos kelis žingsnius grįžti. Užtat labai bendro vaizdo ir nėra. Įsivaizduok aplinką: iš visų pusių mums savo įvairų gerą brukančius, apstulbusiais žvilgsniais varstančius prekeivius. :) Nors nuotraukoje matyti basų kojų, apavą reik manyt pametė ne jos.
Didysis Khan al Khallili turgus islamiškoje Kairo dalyje. Yra ir europietiškoji, bet tai atskira tema. :)

Lapkričio 13, vakaras.

— labai labai vertinu tokį jūsų ryžtą! lenkiu galvą; l. abejoju, ar būčiau drįsęs fiksuot tokioj aplinkoj

4

Laimikis prie Abu Simbelio šventyklos.

Lapkričio 16

— batmetonija tikrinė :)

5

Laimikis, kurio radimvietę sunku rasti internete.
Išvažiavus iš Abu Simbelio, pora pakelės batų liko neužfiksuoti. Automobilį ne visada pavyksta sustabdyti, ką ir kalbėti apie autobusą. :( Bet prie posūkio į Tošką autobusas visai sumažino greitį, o pakelėj mėtėsi ji! Fotografuota pro langą. Autobusas trūktelėjo ir šliopkė išslydo iš kadro, tad bendram vaizde jos nematyti, bet ji visai šalia, o vaizdas gan įspūdingas. :)

Beje, siunčiu žemėlapio nuotrauką, nes jei pats Toškos ieškosi, tos tikrosios, netoli Sudano sienos ir Abu Simbelio, žemėlapy kažkodėl nerasi. Kadangi savo akim mačiau ne tik ją pačią, bet ir lentą TOSHKA (ne tik arabiškai:)), neprisisapnavo juk man.

Lapkričio 16.

Epilogas

O gal moralas?
Egipte visai nudrengiau batus. Gražiai atsisveikinau ir palikau laivo „Magic I“ kajutės šiukšliadėžėj. Neužfiksavau. Gal kas nors kitas ras. :)

— Labai labai labai a-čiū! Abiem. Paskutinis radinys — nelyg iš kokio Mėnulio.

(501) Batelytis, batas ir dar vienas vienišas

Ką tik gavau Karolinos laišką su priekabu ir nuojauta:

Sveiki, Virginijau,
šios dienos radinys Saltoniškių gatvėje tarp darbo ir Panoramos prekybos centro.

Beje, turiu tokią nuojautą, kad ankstesnius du mano radinius pamiršote.

— Dėkui, Karolina, už šį kolekcijos papildą ir už tuos, kuriuos (gėda prisipažint, bet taip jau atsitiko) buvau pamiršęs. Einant į praeitį:

Sveiki, Virginijau,
norisi be mėsos? Prašom!
Na taip, logiška, juk tas, kuris su mėsa, kažkam ant kojos.

2022.11.04, Švitrigailos ir Kauno gatvių sankryža

Ir dar vienas, atsiųstas X 26, tą pačią kaip Medos užfiksuotasis:

Pastebėjau, kad dažniausiai batai randami lauke, o štai šiandieninis mano radinys viduje – Vichy vandens parko rūbinėje. Taip jis ir stovėjo ten vienišas.

— Dar kartą: ačiū! Ir atsiprašau, kad žioplėju (gal jau laikas pagalvot, kam perdavus batautojų radinių kolekcijos priežiūrą?)

(500) Šios šlepetės ne eilinės, šios šlepetės vėlininės

Vidas M. vakar atsiuntė:

Sveikas.
Štai ką pavyko subatauti prieš pat Vėlines, dėkui nuotraukoje matomam vedliui, kuris išsivedė mane paklajoti po kitą žemyną. Kokį? Bus aišku iš maršruto. Ilgai klaidžioję užsukome į neregėtai jaukią, tautine dvasia tiesiog alsuojančią uzbekų užeigėlę. Iš ten – tiesiai į turkų kebabinę. Vos per kelis žingsnius nuo šios – restoranas Ararat. Galiausiai, jau kiek ir pailsę nuo kvapų bei įspūdžių gausos, prisėdome chačapurinėje, pasimėgavome naminiu vynu ir chinkala po pseudoPirosmaniu. Po to dar užėjome indiškus šalikus, bet buvome gerai įkaitę (ne ta prasme), užėjome persiškus kilimus, bet mes prie kilimų nepratę, tad verčiau pasirinkome kavinukę, praeityje garsėjusią egzotišku pavadinimu КПСС. Nieko bendro su tа prakeikta nusikalstama organizacija. Santrumpa anais laikais būdavo dešifruojama šitaip: Кафэ Пхотив Стахый Синагога.

Šiltų batų,
V.

— Dėkui, Vidai! Ir lietuviškai išeina KPSS – Kavinė Priešais Senąją Sinagogą.

Vietoj atlygio už kolekcijos papildą, įrašo pavadinimą pasufleravusi citata iš pokalbio su Jonu Strielkūnu:

Kai [Literatūros ir meno redakciją] iš rašytnamio išvijo, ilgai dirbome Pylimo gatvėje, tada lakstydavome į kavinę, pramintą „KPSS“ – „Kafe protiv staroj sinagogi“ (juokiasi). Kaip tik buvo Lenino gimimo šimtosios metinės [1970-ti] – minėtoje kavinėje skanduodavome: „Šis gėrimas ne eilinis, šis gėrimas lenininis!“

(499) Dar vieni lisabonbačiai; ir dar vieni

Jei atmintis nemeluoja, Lisabonoj kol kas batauja tik coll. Donata. Vakar vakare atkeliavęs kolekcijos papildas:

Virgi, visai neseniai vaikščiojau po Rygą ir verkiau – jokių išmestų/pamestų batų! O atvažiavau į Lisaboną – ir štai! Gatvės pavadinimą tuoj prikabinsiu. Dar kažkas ten parašyta, proibido...

— Dėkui, Donata! Juodam fone, regis, draudimas klijuot prie sienos skelbimus.

Papildas (2022 XI 9) Šiandien gautas coll. Donatos siuntinys:

Virgi, kaip tik vakar pagalvojau, kad baigiu batus nuplėšti po Lisaboną belakstydama, o lengvai gatvėje nerasi, kuo pakeisti suplyšusius, niekas čia batų nemėto. Ir paskutinę dieną štai! Sportbačiai!
Gatvės (kažkokio mažyčio skersgatviuko) pavadinimas kitam laiške, namas nr. 3.

— Darkart: ačiū! Perfrazuojant patarlę apie dantis ir duoną (Devas adat datas, Devas dasyati dhanas), jei dievas nulipdė kojas, turėtų pasirūpint ir apavu; jei prireiktų :)

(498) Maltinukai

Anita atsiuntė užvakar:

Sveikas, Virgi. Maltinukai šiuo atveju ne nuo žodžio malti ar malta mėsa, o tik nuo žodžio Malta.
Jau beveik maniau, kad teks taip ir grįžt be batų, bet va, batinga diena pasitaikė. :)
Pirma maltinukė – netoli gamtinio uolinio paplūdimio, vardu St. Peter’s Pool. Artimiausias miestelis Marsaxlokk. Tik neklausk, kaip tarti. :) Ir išvis Malta – beveik ištisas miestas, užtat nėra nei upių, nei ežerų, o vaikščiot per Vėlines trumpom rankovėm – smagu.
Radinys bendras su Gabriele, 2022.11.02, Malta

Maltinukai 2 ir 3 rasti tokiam egzotiškam šunkely į miestelį Zurrieq [malt.: Iż-Żurrieq] (vėlgi, neklausk, kaip tarti). :)
Bendras su Gabriele radinys, ta pati lapkričio 2, ta pati Malta

— Dėkui abiem! Radinių įvardas labai fainas :)

Papildas (valetinis padas), sekmadienį atkeliavęs:

Sveikas, Virgi.
Gražiai Malta su mumis atsisveikino: naktį griaudėjo, žaibavo, lijo (o ten, skirtingai nei Lietuvoj, tokie įvykiai – retenybė). O rytą dar išėjom prieš skrydį po Valetą pasivaikščiot. Ir staiga sustojom abi kaip įbestos, lyg į nematomą sieną atsitrenkusios. Nes kai ką pamatėm...

 

Gatvės tiksliai nepasakysiu, bet iš jos matyti Trimiestis kitapus įlankos. Valeta, Malta, lapkričio 5.

(Jau namie, tad daugiau maltinukų nebus.) 

— Darkart: ačiū abiem! Visai padori maltinukų porcija; tikrai gali pasijust sotus (bent jau kuriam laikui).

(488) Pamariniai

Prieš porą dienų atkeliavo Žanetos laiškas su priekabais:

Laba diena, Virginijau.
Šį kartą radinys prie Kauno marių: keičiam batus, kaip mašinos ratus (sezoninis padangų keitimas😄).
Spalio 31 diena – pats laikas keisti.
Beje, pirmasis mano radinys – prišalusios prie marių ledo šlepetės, kurių dėka prisijungiau prie batautojų, buvo rastos labai panašioje vietoje. Kažin, ar ne tas pats nabagas vėl avalynę prateriojo, o gal vietelė ,,anomalinė“ 🤔

— Dėkui, Žaneta! Iš Jūsų spėjimų rinkčiaus antrą – kad gal vieta ypatinga. O gal viskas paprasčiau – tiesiog Jūs tą vietą mėgstat lankyt.

(487) Pakilnus aikštėbatis

Atvirai sakant: tiesiog labai džiugu! Sėdi sau kaip koks apsamanojęs kelmas, o batai iš visų pusių keliauja kolekcijon. Tik spėk dėt. Štai Karolina prieš pusvalandį atsiuntė/persiuntė:

Laba diena, Virginijau,
atsiunčia gera draugė Meda nuotrauką. Niekaip nesuprantu, ką ji nori tuo pasakyti. Kad Europos aikštės stotelėj autobuso laukia? Ir ką?
Tik užėjus į žinutę antrą kartą ir susiruošus klausti, ką norėjo pasakyti, supratau, kame reikalas!
Na jums jau kaip ir aišku, kodėl dalinuosi draugės nuotrauka. Nes autobuso laukė.

— Dėkui, Karolina. Labai džiugu, kad ne tik pati batauji, bet ir kitus tuo jau užkrėtei – buvo Vytautas, dabar štai Meda. Ir tai juk ne pabaiga?

O Medą sveikinu tapus batautoja! (Kad būtum batautojas ar batautoja, negana pastebėt batą ten, kur jo šiaip neturėtų būt, – dar reikia jį užfiksuot ir pasirūpint, kad atkeliautų iki batautojų radinių kolekcijos, iki čia).

(486) Pelesobatis

Šįryt atkeliavo kolekcijos papildas su išsamia radybų istorija. Karolina atsiuntė.

Sveiki, Virginijau,
vakar važiavau taksi į kitą miesto galą ir pro dešinį automobilio langą pastebėjau batą. Dar nepasiekiau tokio lygio, kad dėl bato prašyčiau taksisto sustoti. Tad nusprendžiau grįžti ne iki pat namų, o iki Pelesos gatvės, kur manasis radinys gulėjo. Atėjus laikui kviesti taksi namo, pamačiau kainas, todėl nusprendžiau pavažiuoti tik iki centro, o likusią kelio dalį pareiti pėsčiomis, su viltimi, kad batas vis dar tebeguli ten, kur mačiau. Vis artėdama link tos vietos ėmiau atidžiau sekti gatvės pakraštį ir jau beveik susitaikiau, kad bato nebėra. Bet. Tik žvilgt į kitą gatvės pusę – yra! Beeidama toliau namo dar pasidairiau antro, tačiau tokio nepastebėjusi padariau prielaidą, kad koks nors vaikas tikrino, ar sugebės batą per gatvę permesti. Sugebėjo.

— Dėkui, Karolina! Ypač – kad taip nuosekliai ir detaliai papasakojai pamesto bato medžioklės istoriją. Man vis atrodo, kad radybų istorijos taip pat vertingos, kaip ir radiniai.